Asmenybė, pirmenybė, malda
Kaip išganymo drabužis mus keičia?
Tu pavertei mano liūdesį džiugesiu, nuvilkai man ašutinę ir apjuosei mane džiaugsmu (Ps 30, 12).
Jėzus Nikodemui tarė: „Kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę“ (Jn 3, 5). Šv. Paulius korintiečius mokė: „Kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja“ (2 Kor 5, 17). Ir Petras rašė: „Šlovė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai“ (1 Pt 1, 3). Apie ką šie Dievo žmonės kalbėjo? Be abejo, apie Krikštą!
Per Krikštą mes iš tikrųjų gimstame „iš aukštybių“ ir tampame nauju kūriniu. Per Krikštą gauname viską, ko reikia, kad gyventume šventai ir tobulai. Tačiau šis naujas gyvenimas Kristuje krenta į mus kaip sėklelė, turinti galią sudygti ir subrandinti vaisių, jei pateks į tikėjimo dirvą ir bus laistoma bei maitinama malda, sakramentais ir nuolankumu. Kitaip tariant, kaip minėjome pirmajame straipsnelyje, mes gavome išganymo drabužį, bet patys diena iš dienos jį turime apsivilkti.
Pačia bendriausia prasme ši Krikšto sėkla, šis išganymo drabužis yra mūsų kelias į dangų. Bet jei norime patikti Jėzui ir jei norime patirti visa, ką Krikštas gali mums suteikti, nepakanka vien grožėtis savo naujuoju rūbu ar maloniai prisiminti savo Krikštą. Turime suteikti Šventajai Dvasiai laisvę mus keisti, patys nuolat nusimesdami senąjį gyvenimą ir apsivilkdami naująjį.
Išpažink ir tikėk
Jėzaus palyginimas apie karalių, kviečiantį svečius į savo sūnaus vestuvių pokylį, vertintinas kaip padedantis suprasti kai ką itin svarbaus apie mūsų išganymą (plg. Mt 22, 1–13). Daugeliui pakviestųjų atsisakius atvykti į karalaičio vestuves, karalius išsiuntė tarnus į kelius kviesti ką tik sutiks – gerus ir blogus. Kai pokylio menė galiausiai buvo pilna, karalius pamatė vieną svečią, neapsirengusį tradiciniu vestuvių drabužiu. Įpykęs liepė išvyti šį žmogų iš pokylio.
Kodėl karalius toks žiaurus? Jėzaus laikais buvo įprasta, kad keliantysis vestuves padovanoja svečiams po ypatingą drabužį. Taigi tikėtina, kad šiame palyginime aprašomi žmonės, sukviesti iš kelių atvykę apsivilko šį drabužį. Bet vienas atvykėlis nusprendė nesivilkti. Tai buvo karaliaus įžeidimas, suprastinas net kaip jo sūnaus atmetimas. Be drabužio šis žmogus nebebuvo laukiamas, todėl karalius liepė jį išmesti lauk.
Romos tikintiesiems šv. Paulius rašė: „Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas“ (Rom 10, 9). Kas sekmadienį Mišiose skelbiame išplėstinį šio pažado variantą, kalbėdami Konstantinopolio-Nikėjos Tikėjimo išpažinimą. Credo yra ne tik tikėjimo tiesų teigimas, bet – tai daug svarbiau – ir gyvo tikėjimo skelbimas, ir pasitikėjimo išpažinimas. Išpažindami tikėjimą ir tikėdami iš visos širdies, mes tuo pat metu velkamės išganymo drabužį, kurį dosniai mums davė Dievas per Krikštą. Taip tarytum įeiname į savo širdies kambarėlį ir apsivelkame Jo duotu „vestuvių drabužiu“.
Vis dėlto šventas gyvenimas apima daug daugiau nei tik išganymo drabužio apsivilkimą. Kai išmokstame nešioti šį drabužį, pajuntame, kad laikui bėgant pasikeitėme – pasidarėme panašūs į Jėzų. Pasikeičiame trejopai – keičiasi mūsų asmenybė, tai, kam skiriame pirmenybę, ir maldos gyvenimas.
Perkeista asmenybė
Aprašydamas asmenybės pokytį, kurį apsivilkimas Jėzumi sukėlė mūsų širdyse, tėvas Henris Nouwenas rašė: „Tikėti – būti apsivilkusiam Kristumi... daug daugiau nei dėvėti apsiaustą, pridengiantį mūsų skurdumą, – tai visiškas perkeitimas, leidžiantis mums kartu su Pauliumi tarti: „Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi. Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 19–20). Mes esame gyvasis Kristus pasaulyje. Jėzus, Dievas, tapęs kūnu, ir toliau apreiškia save per mūsų kūnus. Iš tiesų tikrasis išganymas yra tapimas Kristumi“ (Kelionės duona).
Tai yra Dievo duotas mums gyvenimo tikslas. Jis nori, kad taptume „Kristumi pasauliui“. Kad juo taptume, mūsų asmenybė turi būti iš pašaknių perkeista, turime būti padaryti šventi, t. y. kitokie, skirti Jo tikslams. Tapti Kristumi – diena iš dienos vis labiau mąstyti ir elgtis kaip Jėzus.
Jėzus mąstė ir elgėsi kitaip. Pavyzdžiui, pamatęs Zachiejų, Jis galėjo to nediduko medyje sėdinčio vyro nepaisyti ar jį išjuokti. Jėzus galėjo papriekaištauti nuodėmingajam mokesčių rinkėjui. Bet, užuot baręsis, Jis panoro ateiti pietų į Zachiejaus namus. Prie Jokūbo šulinio sutikęs samarietę Jėzus galėjo pasmerkti šią penkiskart išsiskyrusią moterį. O Jis pasiūlė jai gyvojo vandens. Net kai romėnų šimtininkas kreipėsi į Jį prašydamas pagydyti jo tarną, Jėzus galėjo garsiai pasipiktinti, kad Roma užgrobė Palestiną, ir šimtininkui liepti išgydymo melsti romėnų dievus. Bet Jėzus panoro išgydyti to žmogaus tarną.
Be abejo, Jėzaus kelias buvo Dievo kelias. Apsivilkę Kristumi turime galią gyventi taip, kaip Jėzus. Galbūt nepajėgiame būti tokie tobuli kaip Jis. Gal prie mūsų vis dar prilipę tų „senų skudurų“. Bet, kaip sakė Henris Nouwenas, mes vis tiek esame Gyvasis Kristus pasaulyje. Jei apsivilksime išganymo drabužį, į žmones, įvykius ir net patį gyvenimą žvelgsime naujaip ir kitaip – meilės akimis – taip, kaip Jėzus.
Naujos pirmenybės
Kas dar nutinka apsivilkus Kristumi – ima rastis naujų pirmenybių. Pirmoje vietoje atsiduria Jėzus. Pirmenybę teikiame maldai, taip pat tampa pirmenybe priešinimasis nuodėmei. Visa, ką darome, tampa pastangomis Jam patikti.
Susivokiame norintys labiau mylėti, būti kantresni ir atidesni kitiems. Norime, kad mūsų namai būtų panašūs į mažąją bažnyčią – ne tik stengiamės vaikus išauklėti dorus, bet ir mokyti juos gyvenimo Dvasioje. Pajuntame, kad trokštame gyventi kilniau. Norime dirbti dorai, sąžiningai, net įteikti darbą kaip dovaną Dievui už visa, ką Jis mums davė. Pajuntame, kad stengiamės tarnauti vargšams. Trumpai tariant, imame savyje užleisti vietą Jėzui, sėdinčiam mūsų gyvenimo soste.
Melsti naujo kelio
Galiausiai keičiantis asmenybei ir pasirenkamoms pirmenybėms, keičiasi ir mūsų malda. Daugelis rūpesčių ir išbandymų labai lengvai užvaldo mūsų mintis ir maldos gyvenimą. „Kaip man įveikti krizę šeimoje? Kaip apmokėsiu tas sąskaitas? Ką daryti, kad mano santuoka būtų laiminga? Kaip sėkmingai kilti karjeros laiptais?“ Bet Jėzus prisakė nesirūpinti šiais dalykais: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6, 33).
Kuo skiriasi susirūpinęs žmogus ir tas, kuris ieško Dievo karalystės, aiškiai atskleidžia Luko pasakojimas apie Mortą ir Mariją (plg. Lk 10, 38–42). Jėzus papriekaištavo Mortai, kad ji taip įsitraukė į patarnavimą Jam, kad prarado ramybę ir pradėjo skųstis seserimi. Kartu Jis pagyrė Mariją, kad ji geriau pasirinko – sėdėjo prie Jo kojų ir klausėsi Jo žodžių.
Ar Jėzus skatina mus ruoštis ypatingiems įvykiams, tokiems kaip šeimos susibūrimas? Taip. Ar Jis nori, kad uoliai dirbtume, lavintume savo gebėjimus ir talentus? Taip. Ar Jis nori, kad mums būtų smagu? Žinoma. Tad ką tada reiškia „pirmiausia ieškoti Jo karalystės“? Iš visų jėgų stengtis gyventi pagal Jo įsakymus Jį mylint, garbinant ir mokantis Jo klausytis kasdienėje maldoje. Jėzus pažada: jei ieškosime pirmiausia Jo, mes Jį rasime. Iš tiesų juo daugiau taip meldžiamės, juo labiau keičiasi mūsų asmenybė ir prioritetai.
Apsivilkite!
Jėzus amžinosios mirties perspektyvą pakeitė į amžinojo gyvenimo pažadą. Taip Jis apjuosė mus džiaugsmu (plg. Ps 30, 12). Dabar jau nuo mūsų priklauso, ar ieškosime šio džiaugsmo kiekvieną dieną. Šv. Paulius sako, kad gendantis kūnas buvo apvilktas negendamybe, marus kūnas – nemarybe. Pergalė sunaikino mirtį (plg. 1 Kor 15, 53–54). Mums tereikia apsivilkti savo naująjį drabužį, ir mūsų asmenybė, tai, kam skiriame pirmenybę, net maldos gyvenimas pasikeis. Taigi tapsime „gyvuoju Kristumi pasauliui“.
