Visuomet džiaukitės Viešpatyje!
Kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims, Jėzus bus visada su mumis
Buvo sunki naktis. Paulius ir Silas Filipuose Evangeliją skelbė tik kelias dienas, mat juos bėdon įpainiojo kai kurie miesto pagonys. Dėl stebuklingo piktosios dvasios išvarymo kilo peštynės, virtusios maištu, o dėl šių riaušių apaštalai buvo suimti. Juos nuplakė, surakino ir įmetė į kalėjimą (plg. Apd 16, 16–40). Juodu nuplakdino be teismo, taip buvo pažeista teisė, kurią turėjo kiekvienas Romos pilietis. Apskritai, su apaštalais buvo elgiamasi visiškai neteisingai.
Ką daro Paulius ir Silas? Nugrimzta neviltin? Baudžiasi atmokėti juos užpuolusiems? Mąsto, ar verta skelbti Evangeliją, jei tenka kęsti tokius vargus? Ne. Jie meldžiasi ir gieda himnus. Jie džiūgauja. Žaizdas peršti, jos kraujuoja, kaulus gelia, o jų širdys trykšta džiaugsmingu tikėjimu. Kentėdami skausmus apaštalai laisvomis širdimis šlovina Dievą.
Reikia laikytis tikėjimo, kad ir kokie sunkumai ištiktų. Ši tiesa slypi Pauliaus žodžiuose tesalonikiečiams: „Visuomet džiaukitės“ (1 Tes 5, 16). Apaštalas juos mokė: „Už viską dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje“ (1 Tes 5, 18). To paties jis karštai mokė vėl sėdėdamas kalėjime ir filipiečius: „Džiaukitės Viešpatyje.“ Jis šiuos žodžius pakartojo netgi triskart (plg. Fil 3, 1; 4, 4)!
Adventas – Bažnyčios džiaugsmo metas. Tai metas apmąstyti Senojo Testamento pranašų žodžius. O jie skelbė, kad ateis Dievo siųstasis Mesijas išlaisvinti savo tautos. Adventas – metas pamąstyti apie Mariją, kodėl ji gebėjo džiaugtis, kai, regis, visas jos pasaulis apvirto aukštyn kojom. Tai metas paklausti savęs, kodėl Paulius, nors sumuštas ir įkalintas, vis tiek gebėjo džiaugtis?
Plaukiant per gyvenimo vandenis
Daugelis pajūrio miestų turi švyturius, rodančius saugų kelią į uostą. Tačiau laivo kapitonui vis tiek reikia būti budriam, kad laimingai nuvestų laivą uostan. Juk reikia mokėti išvengti uolų, seklumų, nesusidurti su kitais laivais.
Savo gyvenimą galime palyginti su laivo plukdymu per neramius vandenis į saugų uostą, namo. Jėzus ir Jo mokymas – tai mūsų švyturys. Negalime nė trupučio nuleisti akių nuo savo švyturio, sykiu turime neužmiršti, kad vanduo – klastingas. Marijos, stovinčios po kryžiumi ir žvelgiančios į savo mirštantį Sūnų, gyvenimas – tarytum pakliuvęs į siaučiančią audrą laivas. Sumuštų ir įkalintų Pauliaus ir Silo gyvenimas – tarsi uolų daužomas laivas. Juozapo, sužinojusio, kad jo sužadėtinė Marija nėščia, gyvenimas – kaip neramioje jūroje besiblaškantis laivas, kurį sunku vesti priekin.
Įvykiai ne visada klostosi pagal mūsų norus. Gyvenimas kartais būna labai skausmingas: įvairiausi sunkumai, karai, šeimų iširimas, prievarta… Paulius, ragindamas mus džiaugtis, nesako, kad krikščionybė – tai gyvenimas be rūpesčių. Žinoma, Dievas nori, kad mokėtume džiaugtis kasdienėmis ir svarbiomis progomis, kad mokėtume vertinti visa, ką Jis mums teikia, kad džiaugtumės visomis Jo dovanomis, visa Jo gera ir nuostabia kūrinija. Paulius, sakydamas, kad turime visada džiaugtis Viešpatyje, primena, kad mūsų džiaugsmo šaltinis – įstabūs Dievo darbai, o dar labiau – Jis pats, visada esantis su mumis, Jo meilė mums, kad ir kas mus būtų ištikę. Ne visada mes gebame džiaugtis savo jėgomis, kartais, rodos, neturime dėl ko džiaugtis, bet visada galime džiaugtis Viešpaties galia, džiaugtis pačiu Viešpačiu, nes Jis yra ištikimas, pastovus, nesikeičiantis, Jis – nuolat mūsų pusėje. Taigi visada džiaukimės Viešpatyje!
Nors išorinės aplinkybės ir būtų labai nepalankios ar varginančios, mūsų vidinis džiaugsmas gali augti ir stiprėti. Jėzus, gyvendamas žemėje, neprarado vidinio džiaugsmo ir ramybės, kad ir koks priešiškas Jam buvo pasaulis. Jis išsaugojo vidinį džiaugsmą netgi mirties akivaizdoje. Taigi dėl Jėzaus gyvenimo, Jo kančios, mirties ir prisikėlimo mums tapo įmanu visados džiaugtis. Kad ir kas įvyktų, svarbiausia – nenuleisti nuo Jėzaus akių ir džiaugtis, nors gyvenimo sunkumai ir skausmai verstų nusiminti.
Įsišaknyti Kristuje
Guodžiamės mąstydami apie Mariją, Paulių, Silą, gebėjusius džiaugtis netgi nepalankiausiomis aplinkybėmis. Bet juk jie buvo šventieji, o kaip mes, šiandienos žmonės? Ne visada turime jėgų ir ryžto visais savo gyvenimo tarpsniais ištverti džiaugsme. Tad turime leisti Šventajai Dvasiai be paliovos kurstyti mūsų širdyse džiaugsmo ugnį.
Psichologų veikaluose daug rašoma apie teigiamų nuostatų svarbą. Tas pat tinka ir dvasiniam gyvenimui. Mąstykime apie Jėzų ir Evangelijos žinią, netgi skelbkime ją sau, kad tikėjimo tiesos darytų vis didesnę įtaką mūsų nuostatoms. Tai nėra tik savęs įtikinėjimas, tai susiję su pažadu, kad Šventoji Dvasia vis giliau įrėš mums į širdis mūsų tikėjimo išpažinimą. Tad labai svarbu kasdien šaknytis Kristuje.
Šaknytis Kristuje reiškia išpažinti tikėjimo tiesas ir iš visų jėgų jomis tikėti. Kalbėkime Nikėjos-Konstantinopolio arba Apaštalų tikėjimo išpažinimą, sakykime Viešpačiui, kad tikime ir priimame viską, kas skelbiama šiuose išpažinimuose. Tiesos išpažinimų, tikėjimo šūkių rasime ir Naujajame Testamente. Kartokime jų žodžius, įsimąstykime į juos.
Pavyzdžiui, Paulius kolosiečiams rašė: „Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje“ (Kol 3, 1). Nukreipkime savo širdies akis į Jėzų ir sakykime Jam: „Jėzau, tu esi mano Viešpats. Tu esi kelias į amžinąjį gyvenimą. Tu mirei ant kryžiaus, prisikėlei ir vienądien paimsi mane, kad būčiau ten, kur ir Tu. Viešpatie, pasigailėk manęs šiandien. Myliu Tave ir noriu sekti Tavimi.“ Išpažindami tikėjimo tiesas padedame sau. Šventojo Rašto žodžiai, tikėjimo maldos žodžiai aidi mūsų širdyse, susilieja su Dievo malone ir mus pripildo džiaugsmo.
Paulius meldė, kad Viešpats apšviestų efeziečių širdies akis ir kad jie pažintų garbingo paveldo turtą Jėzuje (plg. Ef 1, 17–18). Šiuos Pauliaus žodžius irgi galime paversti malda: „Jėzau, noriu Tave pažinti. Ateik apšviesti mano širdies akių. Apreikšk savo galybę man. Viešpatie, noriu Tave matyti.“
Paulius romiečių klausė: „Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, – kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?!“ (Rom 8, 31–32). Argi tai nėra priežastis džiaugtis? Ar šie žodžiai neguodžia mūsų ir nesako, kad viskas yra Dievo žinioje, Jis žino, ar mums linksma ar liūdna, gera ar sunku.
Paulius išvadino Galatijos krikščionis neprotingais, nes jie, patyrę savo gyvenime Dievo galią, tarytum atkrito, vėl ėmė gyventi remdamiesi vien savo jėgomis (plg. Gal 3, 1–4). Ar mes kartkartėmis nesielgiame kaip galatai? Kai priimame Eucharistiją, kai meldžiamės, atsiduodame Dievo gailestingumui, suteikiame progą Šventajai Dvasiai mums vadovauti. Mus persmelkia Viešpaties meilė ir gailestingumas. Bet sykiais veikiame taip, tarsi Dievo malonė būtų nepakankama, tarsi mūsų tikėjimas remtųsi kuo nors kitu. Geriausia išeitis – dar labiau šaknydintis Kristuje. Kasdien melskime: „O ateik, Šventoji Dvasia, apimk mane. Visą tikėjimą sudedu į Tave, Jėzau, pasitikėdamas, kad Tu suteiksi visko, ko man reikia.“
Visuomet džiaukitės Viešpatyje!
Broliai ir seserys, kasdien šaknydinkimės Kristuje, kasdien statydinkimės ant Jo. Tai nėra sunku. Tai darė pranašai Sofonijas ir Zecharijas, tai darė Marija ir Paulius. Jie mums atskleidė, kad tvaraus džiaugsmo slėpinys slypi viltyje, kuri sudėta į Kristų.
Kalėdų naktį Viešpaties angelas paskelbė: „Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą“ (Lk 2, 10). Tada pasirodė daugybė angelų, giedančių: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2, 14). Tad džiaukimės, nes Dievas skuba mums pagalbon, Jis mums padeda, kai, regis, viskas gerai klojasi ir kai gyvenimo vandenys susidrumsčia. Dievas visada yra su mumis. Jėzus tikrai sugrįš mūsų pasiimti, kad galėtume su Juo gyventi amžinai. Džiaugsmas dėl Viešpaties gimimo teuždega mus džiugesiu, neišblėsiančiu visas mūsų gyvenimo dienas!
