TAPYBA ŽODŽIAIS
Kaip šv. Lukas vaizduoja Kristaus gimimą?
Adventas – tai metas įsimąstyti į išganymo istorijos paveikslus, jais džiaugtis ir kontempliuoti. Kažin ar rasime vaizdesnių paveikslų, nei „nutapytieji“ Luko evangelijos pirmuosiuose skyriuose, vadinamuose „kūdikystės pasakojimu“. Šiuo malonės ir palaiminimų metu įdėmiau pažvelkime į Luko evangelijos pasakojimą. Melskime Šventąją Dvasią plačiau atverti mūsų akis, kad aiškiau išvystume Jėzų ir augtume tikėjimu bei meile.
Lukas – menininkas
Pasak tradicijos, Lukas buvo dailininkas, tad rašydamas Evangeliją jis tarytum tapė žodžiais. Jo ranka nupiešė daug įsimintinų vaizdų, nepraleido nė smulkmenų, padedančių įsivaizduoti tai, kas vyko, ir tarsi pačiam panirti į Evangelijos įvykius.
Lukas, rašydamas apie Apreiškimą Marijai, mums perteikia ir arkangelo Gabrieliaus pokalbį su Mergele, ir tai, kas dėjosi Marijos galvoje. Atminkime jos narsų „taip“ Dievo planui (plg. Lk 1, 26–38). Kita vaizdi Luko evangelijos scena – po ilgo ieškojimo Jėzus atrandamas šventykloje; kokie svarūs tie žodžiai, kuriais Jis persimeta su savo Motina (plg. Lk 2, 48–52). Iš pradžių Marija, rodos, nuliūdusi, bet išgirdusi Jėzaus žodžius ji juos širdies gelmėje apmąsto, ir jie ją sustiprina.
Taigi esame skolingi Lukui už visas šias brangias smulkmenas, kurių kiti evangelistai mums nepapasakojo. Jei ne Luko evangelija, vargu ar turėtume džiaugsminguosius rožinio slėpinius!
Lukas dalijasi savo tikėjimu
Lukas buvo ne tik menininkas, bet ir bene pirmasis Bažnyčios istorikas. Jis rašė ne kaip žurnalistas, paprasčiausiai atspindintis faktus, bet kaip tikintysis. Lukas rašė Bažnyčiai. Jo pasakojimas apie Jėzaus kūdikystę yra tikinčio žmogaus pastangos ugdyti savo brolių ir seserų tikėjimą, teikti garbę Jėzui ir evangelizuoti žmones, kad jie pažintų Viešpatį. Luko akimis, Jėzus yra Mesijas ir išganymo ašis, ne tik įdomus istorinis asmuo. Taigi ir mes Luko užrašytą pasakojimą apie Jėzaus kūdikystę turime skaityti tikėjimo akimis, padaryti jį savo patirties dalimi, kad jis ugdytų mūsų tikėjimą į Viešpatį. Lukas mus kviečia ateiti ir pamatyti Jėzų taip, kaip jis Jį matė.
Jis mums pasakoja apie kur kas svarbesnį dalyką nei ypatingo kūdikio gimimas. Jis iš širdies gelmės trokšta mums pagaviai ir suprantamai pasakyti, kad gimė pasaulio Gelbėtojas. Luko pasakojamą istoriją yra verta ne tik išgirsti, pirmiausia ja verta tikėti. Evangelistas mums linki persiimti Apreiškimu – Jėzus yra Mesijas, pasaulio Gelbėtojas ir visos kūrinijos Viešpats. Tuo patikėsime tik tada, kai jo pasakojimą skaitysime su tokiu pat atvirumu Šventajai Dvasiai, su kokiu jis šį pasakojimą rašė.
Taip pat atminkime, kad Luko evangelija buvo parašyta veikiausiai apie 80 metus po Kristaus. Taigi Lukas nebuvo pirmosios Bažnyčios bendruomenės narys. Jis atsivertė ir priėmė Jėzų vėliau. Tapo Evangelijos tarnu, kai, „rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs“, nusprendė surašyti sutvarkytą pasakojimą (Lk 1, 3). Lukas evangelijai suteikė galutinį pavidalą, bet sykiu jo pasakojimas remiasi daugelio žmonių maldomis ir patirtimi.
Įsivaizduokime Luką, besišnekantį su Mergele Marija, klausinėjantį jos ne tik apie tai, kas įvyko, bet ir kodėl taip susiklostė įvykiai. Marija buvo ne tik artimiausia Jėzui, bet ir itin giliai maldinga moteris. Taigi ji buvo atvira Šventajai Dvasiai ir Jos įkvėpta galėjo geriau suvokti Jėzų ir Jo misiją. Lukas rašydamas evangeliją veikiausiai rėmėsi Marijos apmąstymais ir jos įžvalgas įtraukė į tekstą. Be abejonės, jis pasinaudojo ir apaštalų bei kitų Jėzaus gyvenimo ir darbų liudytojų įžvalgomis.
Įkvėpta struktūra
Ypatingas Luko rankos prisilietimas justi ir pasakojimo struktūroje, t. y. sudėliojime. Jis įtraukia nemaža „paralelinių įvykių“, gretina Jono Krikštytojo gimimą su Jėzaus gimimu. Pavyzdžiui, Lukas pradeda evangeliją pasakodamas apie angelo apsilankymą pas Zachariją, tada peršoka prie angelo apreiškimo Marijai. Abiejose scenose angelas praneša apie stebuklingą gimimą, pasako būsimo kūdikio vardą ir žada jam didžių dalykų.
Gretindamas abu stebuklingus įvykius – Jono Krikštytojo ir Jėzaus gimimą – Lukas pasakojimą taip suaudžia, kad būtų aišku, jog Jėzaus gimimas yra nepalyginamai iškilesnis įvykis. Pavyzdžiui, apie Jono Krikštytojo gimimą praneša jo tėvas Zacharijas, o apie Jėzaus gimimą – angelų būriai. Vėliau Lukas mums sako, kad Jėzus yra didesnis netgi už Joną Krikštytoją, didžiausią iš pranašų. Evangelistas mums rodo, kad Joną Dievas išsirinko, jog jis atgręžtų žmonių širdis Dievan, o Jėzų Dievas pasiuntė mus kviesti į naują amžinai tversiančią karalystę. Jonas buvo pašauktas paruošti Izraelį Mesijo atėjimui, o Jėzus pats yra viso to, kam Jonas ruošė, išsipildymas!
Paralelinius, t. y. gretinamuosius, įvykius tarytum perskiria įvykiai, atskleidžiantys Jėzaus nepakartojamumą: Elzbietos kūdikis šokteli įsčiose, jai sveikinantis su besilaukiančia Jėzaus Marija. Jėzus gimsta tvartelyje. Apie Jo gimimą praneša angelai, ką tik gimusį Jį aplanko piemenys. Taip parodoma, kad šis kūdikis turi visuotinę misiją, apimančią ir pačius aukščiausius, ir pačius mažiausius kūrinius. Du sykius Jėzus vaizduojamas šventykloje – pirmą kartą, kai Jis atnešamas paaukoti, ir antrąkart, kai Jis dvylikametis joje atrandamas. Visuose šiuose epizoduose pabrėžiamas Jo nepakartojamas vaidmuo Dievo plane.
Malda padeda suprasti Luką
Lukas buvo talentingas teologas. Jei jis gyventų šiandien, tikriausiai stengtųsi įtaigiai paliudyti, kad mūsų tikėjimas ir meilė Dievui yra labai glaudžiai susiję su malda ir tikėjimo slėpinių apmąstymu. Tad maldoje panaudokime Luko nutapytus Jėzaus gimimo vaizdus. Įsimąstykime į juos, žvelkime į juos su tokiu pat kaip Luko tikėjimu.
Kasdien paskaitykime po ištraukėlę iš Luko pasakojimo apie Jėzaus gimimą ir ją apmąstykime, galbūt net užsirašykime kilusias mintis. Šventoji Dvasia trokšta, kad pažintume Jėzų Kristų, amžinąjį Dievo Sūnų, noriai tapusį vienu iš mūsų, kad mes visiškai supanašėtume su Dievu. Tad ne paprasčiausiai skaitykime Luko evangelijos žodžius, bet įžvelkime tai, kas už jų slypi, – nepaprastą paveikslą, apreiškiantį mums Jėzų.
