GIEDOKIME NAUJĄ GIESMĘ
Atėjęs į gimtojo miestelio sinagogą Jėzus buvo pakviestas paskaityti ištrauką iš Rašto ir ją aptarti. Jėzus atvyniojo ritinį ir ėmė skaityti pranašystę iš Izaijo knygos. Pranašystėje buvo rašoma apie Viešpaties Dvasią, įkvėpusią pranašą nešti Gerąją naujieną vargšams, laisvę kaliniams ir skelbti „Viešpaties malonės metų“ (Lk 4, 19).
Jėzus, tardamas Izaijo pranašystės žodžius, galvoje turėjo ne tik medžiagiškai skurstančius, kalėjime kalinčius ir daug ko stokojančius, Jis galvojo ir apie dvasios vargdienius, nuodėmės bei neteisingumo įkalintus žmones, negebančius įžvelgti jokios išeities. Luko Kalėdų žinios šerdis – su Jėzumi esame turtingi, o be Jo – vargšai, nelaimingi ir pražuvę. Ši žinia ypač puikiai atsiskleidžia Luko į pasakojimą įterptose giesmėse.
Trys giesmės
Lukas – pasak tradicijos, dailininkas ir gydytojas – į savo pasakojimą įterpė tris nuostabias giesmes. Bene žinomiausia iš jų – Marijos Magnificat (plg. Lk 1, 46–55). Zacharijas, Jono Krikštytojo tėvas, irgi gieda gyriaus giesmę Dievui, sulaukęs sūnaus (plg. Lk 1, 68–79). Trečiąją giesmę gieda Simeonas, Šventykloje laikydamas kūdikėlį Jėzų ant rankų (plg. Lk 2, 29–32).
Lukas veikiausiai suaudė šias giesmes iš daugelio Senojo Testamento vietų. Pavyzdžiui, Marijos Magnificat giesmė panaši į Hanos giesmę (plg. 1 Sam 2, 1–10). Zacharijo giesmė, arba Benedictus, sukomponuota iš psalmių ištraukų (plg. Ps 41, 17; 72, 18; 106, 48; 111, 9; 132, 16–17).
Lukas įterpdamas Magnificat į evangeliją norėjo pagerbti Mariją ir atskleisti jos tikėjimą bei troškimą teikti Dievui garbę. Neatsitiktinai šioje giesmėje suskamba ir keli įspėjimai. Lukas Marijos lūpomis sako, kad nuolankumas, o ne išdidumas, bus pagerbtas ir alkstantieji, o ne turtingieji, bus pasotinti. Marija, alkusi Dievo žodžio ir troškusi vykdyti Jo valią, buvo pripildyta malonės. Ir mes būsime jos pripildyti, jei ieškosime Viešpaties taip, kaip ji.
Zacharijo giesmė, Benedictus, kyla iš širdies žmogaus, besigrumiančio su savo netikėjimu ir jį įveikiančio. Zachariją nutildė angelas, nes jis abejojo, kad Dievas duosiąs jam su žmona senatvėje vaiką. Tylos mėnesiai paskatino Zachariją pasinerti į maldą ir apmąstymus. Tad pirmieji jo žodžiai atgavus kalbos dovaną buvo Viešpaties gyrius.
Simeono malda, Nunc Dimittis, parodo žmogų, gyvenimo saulėlydyje išvystantį, kaip išsipildo karščiausi jo troškimai. Dievas pažadėjo, kad Simeonas nemirsiąs neišvydęs Mesijo, ir taip buvo iš tiesų. Pamatęs Jėzų Simeonas suvokė, kad Jis yra Mesijas, siųstas pagonims ir žydams apšviesti.
Vargšų giesmės
Visos trys giesmės turi bendrą temą, būdingą ir judaizmui, ir ankstyvajai krikščionybei. Kiekvienoje giesmėje minimas ypatingas Dievo rūpinimasis mažaisiais, vargšais, kukliaisiais ir nuolankiaisiais. Tai minima ir Jėzaus sinagogoje perskaitytoje pranašystėje. Tie vargšai – hebrajiškai anavim – apima alkanuosius, našles, našlaičius ir svetimšalius. Jie priešinami turtingiesiems ir išdidiesiems, patenkintiems savimi, manantiems, kad jiems nereikia nė Dievo, nė Jo gailestingumo. Vargšai – tai tie, kurie žino, kad Dievas yra vienintelis jų prieglobstis ir stiprybė, jie prisipažįsta visiškai priklausantys nuo Jo.
Evangelijoje Lukas suteikia vargdieniams ypatingą vietą. Pavyzdžiui, jo pasakojime apie Jėzaus gimimą ne karalius Erodas ar Cezaris Augustas išgirdo angelų skelbiamą žinią, o piemenys, šiurkštūs, paprasti kaimiečiai. Dievas išsirinko Elzbietą ir Zachariją – seną, nevaisingą, galbūt netgi atstumtą porą – Jonui Krikštytojui pagimdyti. Galiausiai ir pats Jėzus tapo vienu iš anavim. Jis gimė ne karaliaus dvare, bet dailidės ir jo jaunos žmonos šeimoje. Gimęs buvo aprengtas ne karaliui derančiais drabužiais, o suvystytas į šiurkščius vystyklus ir paguldytas ėdžiose ant šieno varganame tvartelyje.
Visų laikų anavim gali tapatintis su Jėzumi. Jis yra Tas, kuris laimina vargšus ir persekiojamus žmones (plg. Lk 6, 20–22). Jis, kaip ir visi vargšai, neturi kur galvos priglausti (plg. Lk 9, 58). Jis pats visiškai pasitikėjo Dievu ir buvo Jo išaukštintas (plg. Lk 23, 46; Apd 5, 30–31).
Giedokime naują giesmę!
Perskaitę šias giesmes anavim akimis, klauskime savęs: ar tikiu, kad Jėzus gali patenkinti mano reikmes? Jei atsakome „taip“, laikykimės visko, ko Jis mokė, sekime Jo gyvenimu. Mažieji ir nuolankieji, medžiagiškai ir dvasiškai skurstantys neturi kito pasirinkimo.
Jėzus nori, kad iš širdies gelmių giedotume Jam gyrių. Jis trokšta, kad mes, kaip Marija, džiūgautume Dievu, mūsų Gelbėtoju. Jis nori, kad mes, kaip Zacharijas, šlovintume Viešpatį, nes Jis mus išvadavo iš priešų rankų, iš Šėtono ir mirties. Jis nori, kad Jam giedotume, kaip giedojo Simeonas, nes Jis mums dovanojo save ir išganymą. Mes išvydome Jo garbę, sužinojome, kad būsime su Juo per amžius, netgi tada, kai išeisime iš šio pasaulio.
Dvasia ir Kalėdos
Lukas savo evangelijoje pamažėl mums atskleidžia, kad nuolankūs vargšai yra palaiminami ir pripildomi Šventosios Dvasios. Pavyzdžiui, arkangelas sveikina Mariją žodžiais „Sveika, malonėmis apdovanotoji!“ (Lk 1, 28). Jis taip pripažįsta, kad Dievo malonė veikia jos gyvenime. Tai ta malonė, kuri leidžia Marijai ištarti „taip“ Dievo planui, tai malonė, atverianti ją Šventosios Dvasios globai (plg. Lk 1, 35).
Marijai lankant Elzbietą, paprastas pasisveikinimas tampa malonės išsiliejimu. Išgirdusi Marijos balso skambesį, Elzbieta tapo kupina Dvasios, o jos kūdikis šoktelėjo iš džiaugsmo (plg. Lk 1, 41. 44). Vėliau, kai Elzbietos ir Zacharijo sūnus buvo apipjaustomas, – Lukas rašo, – tėvas tapo kupinas Šventosios Dvasios ir ėmė šlovinti Dievą (plg. Lk 1, 57).
Simeonas kasdien eidamas į Šventyklą tikėjosi, kad galbūt tądien jis pagaliau išvys Mesiją. Ir Šventoji Dvasia buvo su juo (plg. Lk 2, 25). Lukas netgi sako, kad būtent Dvasia atvedė Simeoną prie Marijos su Juozapu ir padėjo jam atpažinti Jėzų kaip visų vilčių išsipildymą (plg. Lk 2, 27).
Kelio Jėzui tiesimas
Dvasia galingai veikė per visus su Jėzaus gimimu susijusius įvykius. Dėl Jos veikimo žmonės šokinėjo iš džiaugsmo, giedojo gyriaus giesmes Viešpačiui ir išmoko labiau pasitikėti Dievu. Kodėl Dvasia pripildė abejojantį Zachariją? Kodėl nevaisinga Elzbieta pastojo? Kaip senasis Simeonas gebėjo atpažinti Mesiją mažame vaikelyje? Tai Dievo malonė! Visa įvyko Šventosios Dvasios galia!
Broliai seserys, Šventoji Dvasia nori mums išlieti tokią pat malonę. Ji trokšta, kad pažintume Jėzų. Sykiais jaučiamės kaip Elzbieta, bergždi ir pamiršti Dievo. Kartais esame kaip Zacharijas – abejojame Dievo gebėjimu veikti mūsų gyvenime. Kartkartėmis jaučiamės kaip Simeonas, manome, kad mūsų laukimas niekada nesibaigs. Visi išvardyti žmonės įgavo naujos vilties, kai mažiausiai to tikėjosi. Kaip jie nudžiugo dėl Jėzaus gimimo, taip ir mes galime pradžiugti, nes Viešpats įsikūnijo, ir užtraukti gyriaus giesmę Dievui. O kad visi taptume vargdieniais dvasioje, nes tada Jėzus galėtų mus padaryti turtingus!
