PAŽINK SAVO PRIEŠĄ
Susižavėjęs gera homilija parapijietis svečio kunigo paklausė: „Iš kur jūs semiatės įkvėpimo?“ „Iš patirties“, – atsakė šis. „Ir iš kur ta patirtis“, – neatlyžo klausėjas. „Iš daugybės klaidų“, – atsakė pamokslininkas.
Pasak šio kunigo, per klaidas, arba blogus sprendimus, Viešpats suteikė pamokomų įžvalgų. Be abejonės, kunigas daug ko išmoko seminarijoje. Asmeninė malda buvo jo stiprybės versmė, ji teikė jam įkvėpimo ir paguodos, bet tai neatskiriama nuo kasdienio darbavimosi gyvenimo laboratorijoje. Su Dievo malone sutikdamas gyvenimo iššūkius jis išmoko atpažinti piktojo darbus ir Šventosios Dvasios vedimą.
Panašią išvadą padarė ir šv. Paulius: „Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man atiduos Viešpats, teisingasis Teisėjas, – ir ne tik man, bet ir visiems, kurie su meile laukia jo pasirodant“ (2 Tim 4, 7–8). Gyvenimui krypstant vakarop, Paulius pripažino geros kasdienės kovos vertę. Jei nori laikėti Dangaus laimikį, turi kovoti kasdien, kiekvieną dieną tikėjimu priimti gerus sprendimus.
Subtili gudrybė
Pauliaus žodžiai mums gali padėti pamatyti sąsają tarp religinių praktikų, pavyzdžiui, maldos, ir kasdienės gyvensenos. Nors iš pradžių atrodo keista, tačiau išties galime diena iš dienos valandų valandas melstis ir vis dėlto neišmokti mąstyti kaip Jėzus. Galime stropiai vaikščioti į Mišias, bet mūsų širdis taip ir liks nepasikeitus. Jeigu neatsiversime sakramento malonei arba maldos galiai, bus daug sunkiau supanašėti su Jėzumi. Jeigu vaikščiosime savo keliais, nesiimsime noriai tirti savo minčių ir nuostatų, mūsų protas liks nesudrausmintas ir veikiai taps neatsparus piktojo įtakoms.
Remdamiesi minėto kunigo žodžiais ir šv. Pauliaus ištaromis, matome, kad Šventajai Dvasiai itin rūpi mus mokyti ir ugdyti pagal Kristaus mintį. Nuolatinė malda ir sakramentų priėmimas būtini, kad būtume perkeisti, tačiau perkeitimas tikrai ima vykti tik tada, kai mes leidžiame per maldą ir sakramentus gautai malonei paveikti mūsų kasdienį mąstymą ir veikimą.
Kuo tai susiję su skyrimu, ar veikia Šventoji Dvasia ar piktasis? Piktasis pasitelkia subtilią gudrybę – jis stengiasi, kad mes mąstytume tik apie tai, kas mus atskiria ar atitolina nuo Dievo, netgi siūlo įsikibus, daug nemąstant laikytis kai kurių religinių praktikų. Šėtonas stengiasi, kad mums nekiltų tokie klausimai: kas man trukdo artėti prie Dievo? Ką turėčiau daryti, kad visą dieną likčiau Jo artumoje? Kaip galėčiau dar labiau mylėti kitus žmones? Piktajam itin rūpi, kad nekeltume sau tokių klausimų, nes jie atveria duris Šventosios Dvasios veikimui.
Kita vertus, Šventoji Dvasia trokšta mums apreikšti Jėzų, Ji nori mus išlaisvinti iš atskiriančių nuo Dievo nuodėmių. Šventoji Dvasia mus moko tikėjimo slėpinių ir perteikia visa, ko Jėzus mokė. Dvasiai rūpi mums pasakyti, kad šėtonas jau pasmerktas, ir mes neturime gyventi jo vergijoje (plg. Jn 16, 8–11. 13).
(Jn 16, 8–11; 13).
Kaltintojas ir Guodėjas
Meskime žvilgsnį į šėtoną ir Šventąją Dvasią. Juo labiau suprasime, kokie jie nepalyginamai skirtingi, juo labiau skubėsime nusigręžti nuo piktojo ir atsiduoti Šventajai Dvasiai, kad ji būtų mūsų Valdovė.
Šventajame Rašte šėtonas vadinamas priešu, kuris „kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti“ (1 Pt 5, 8). Taip pat jis vadinamas apgaviku ir melo tėvu (plg. Apr 12, 9; Jn 8, 44), brolių ir seserų kaltintoju, nesiliaujančiu kaltinti nė dieną, nė naktį (plg. Apr 12, 10).
Jis yra visiška Šventosios Dvasios priešingybė! Piktasis vadinamas priešininku, o Dvasia užtarėja (plg. Jn 14, 16). Šėtonas yra melagis, o Dvasia – „tiesos Dvasia“ (Jn 14, 17). Velnias mus kaltina Dievui ir vienus kitiems, o Dvasia mus moko, kad esame mylimi Dievo vaikai, išlaisvinti nuo visokio pasmerkimo (plg. Rom 8, 1–2. 16).
Kaltintojas
Taigi piktasis yra melagis, priešininkas ir prieštarautojas, taip pat kaltintojas. Jis veikia savo melais ir kaltinimais sėdamas nesantaiką. Kaip gyvatė pasakė Ievai, kad Dievas nori ją suvaržyti, taip piktasis mus įtikinėja, kad Dievas tikrai netrokšta mums gero. Jis kaltina Dievą slaptomis užmačiomis arba bent jau prikalba, jog Dievui nė motais mūsų reikmės ir sunkumai. Jei į savo maldą veikiai nesulaukiame atsakymo, tuojau pristoja piktasis ir puola tempti mus nuo Dievo. Piktajai dvasiai patiktų, kad mes tūnotume apmaudaujantys ir atskirti.
Savo melą šėtonas skleidžia ir tiesiogiai mus kaltindamas. Jam patinka prikaišioti praeities nuodėmes ar išpūsti dabartinius sunkumus ir mūsų silpnybes. Jis mėgsta mums brukti mintis, jog esame neverti Dievo meilės. Piktasis pakiša įvairiausių prastų minčių: kad esame niekam tikę, Dievui neįdomūs, smerktini, skatina mintyse užsiimti saviplaka. „Tavo nuodėmė baisi, – šnypščia piktasis, – o tu dar tikiesi, kad Dievas su tavimi norės terliotis.“ Kitąsyk jis vaiposi: „Šitiek kartų nupuolei. Ir vis dar tikiesi, kad pavyks nenusidėti?“ Negana to, velnias mėgina mus paskatinti pūstis, didžiuotis. Vienąsyk jis priplaka mus prie žemės kaltinimų kruša, kitąsyk taip išpučia mūsų dovanas ir gebėjimus, kad mus įtikina, jog esame tikri stipruoliai, galintys apsieiti ir be Viešpaties.
Piktasis nenurimsta neapkaltinęs vienų žmonių kitiems, nesupjudęs tarpusavyje. Jis nenustygsta nepasėjęs nesantaikos šeimose, neišardęs draugystės, nepaskleidęs nepasitikėjimo, įtarumo, įžeidžio sėklų. Jis raginte ragina draskyti savo praeities žaizdas arba įsivaizduoti būsimus įžeidimus. Piktasis užtemdo ir iškreipia tiesą apie žmones, neigiamus aspektus taip išdidina, kad mes manomės negalį žvelgti į juos su meile ir atjauta.
Ten, kur tarpsta melas, kaltinimai, nesantarvė, būna prikišęs nagus piktasis. Juk jam taip kniečia mus atplėšti nuo Viešpaties ir kitų žmonių. O mes galime duoti piktajam stiprų atkirtį – kad ir kokias mintis jis pirštų, nieko nepaisyti, tik visomis mintimis, visomis jėgomis ir visa širdimi kreiptis į Jėzų, prašyti Jį mums padėti ir mus sustiprinti.
Guodėjas
Piktajam maga mus suskaldyti ir supriešinti, Dvasia, priešingai, stengiasi mus suvienyti ir apdovanoti taika bei ramybe. Jai pirmiausia rūpi mus įtikinti Dievo meile, kad ši tiesa persmelktų ne tik mūsų protą, bet ir širdį. Diena iš dienos Šventoji Dvasia lieja Dievo meilę į mūsų širdis (plg. Rom 5, 5). Jos tylus, švelnus balsas mus guodžia, įtikina, kad Dievas tikrai yra mūsų pusėje, kad Jis nėra mūsų priešininkas (plg. Rom 8, 31–32). Dvasia atremia piktojo kaltinimus, atverdama mūsų protą ir širdį Šventojo Rašto tiesoms: tiesai, kad Tėvas yra gailestingas, tiesai, kad esame atpirkti Kristuje, palaiminimų ir tarpusavio vienybės tiesai.
Iš ko žinome, kad mumyse veikia Šventoji Dvasia? Kai mūsų širdys ir mintys yra tyros, o žvilgsnis į kitus žmones – malonus ir atjaučiantis. Dar paprasčiau pasakius – Dvasia mumyse veikia, kai mąstome geras mintis. Šv. Jokūbas sako, kad „Kiekvienas geras davinys ir tobula dovana ateina iš aukštybių, nužengia nuo šviesybių Tėvo, kuriame nėra jokių atmainų ir jokių sambrėškų“ (Jok 1, 17). O šv. Paulius ragina mąstyti „apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, – apie visa, kas dorybinga ir šlovinga“ (Fil 4, 8).
Kai tik susekame tokias mintis savo galvoje, būkime tikri – Šventoji Dvasia darbuojasi mumyse, mus guodžia ir veda pas Jėzų.
Būkime budrūs!
Išmokę atpažinti šias dvi įtakas – Šventosios Dvasios darbuotę ir piktojo siaubimą, – padarysime nemažą pažangą kelionėje į Viešpatį. Dievas nori mus subrandinti Kristuje. Jis trokšta, kad mes ne bijotume klaidų, bet išmoktume teisingai apsispręsti. O tinkamus sprendimus priimti gebėsime tik tada, kai skirsime piktojo balsą nuo Šventosios Dvasios dvelkimo. Bėkime paskui Dvasios kvapsnį!
