JUOZAPAS – SUGLUMUSIŲJŲ ŠVENTASIS
Louise Perrotta
Kovo 19-ąją Bažnyčia švenčia Šv. Juozapo, Švč. Mergelės Marijos sužadėtinio, iškilmę.
Šventąjį Juozapą dažnai įsivaizduojame kaip ramų, tykų vyrą, rankose laikantį žibintą ar lazdą. Mat tokį jį paprastai vaizduoja Betliejaus prakartėlės figūrėlė. Juozapas tikriausiai būtų puikus ištikimo bei protingo tarno, minimo Jėzaus palyginime, pavyzdys. „Laimingas toksai tarnas, kurį sugrįžęs šeimininkas ras gerai besidarbuojantį. Iš tiesų sakau jums: jį paskirs valdyti visų savo turtų“ (Mt 24, 46–47). Regis, šie pažadai skirti Juozapui.
Skaitant Mato ir Luko evangelijų pirmuosius du skyrius į akis krinta Juozapo ištikimumas, teisumas, klusnumas. Jis tikrai idealus žemiškasis Dievo Sūnaus tėvas. Bet įsiskaitykime į šiuos pirmųjų skyrių pasakojimus įdėmiau. Pamatysime, kad Juozapas yra išbandomas, o jo šventumas auga pamažėl.
Juozapo gyvenime ne viskas ėjosi kaip per sviestą. Jam ne sykį teko Dievą klausti: „Ką tai reiškia? Kodėl tai turi įvykti būtent man?“
Žmogus kaip ir mes
Juozapui teko nemažai ištverti. Bet jis nepalūždavo net sunkiomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, per pabėgimą į Egiptą. Tai rodo Juozapą buvus sumanų, gana šaltakraujišką, prisiimantį iššūkius. Jis tikriausiai buvo tvirto kūno sudėjimo, stiprus, mat dirbo dailide (plg. Mt 13, 55; Mk 6, 3). Dailidės tais laikais triūsdavo statybose ir mokėdavo apdoroti ne tik medį, bet ir akmenis, jie netgi mūrydavo.
Šventajame Rašte niekur tiesiogiai necituojami Juozapo žodžiai, tad dažnai daroma išvada, neva jis buvo tylus, ramus. Bet veikiau evangelistai taip norėjo pabrėžti Juozapo nuolankų klusnumą Dievui. Bet kuriame pirmojo amžiaus Vidurio Rytų kaimelyje, jo siaurose gatvelėse, bendruose kiemuose nebuvo įmanoma išvengti bendravimo. Tad Juozapas veikiau buvo draugiškas ir bendraujantis. Juk jam reikėjo mokėti įsiūlyti savo paslaugas, palaikyti darbo ir gal net verslo santykius.
Neabejotina, kad giliai širdyje Juozapas patyrė tylumą, kurioje prakalba Dievas. Juozapas ištikimai laikėsi Mozės Įstatymo (plg. Lk 2, 22–24. 41). Ši ištikimybė buvo tarsi meilės atsakas, ji kilo iš jo paslėptojo gyvenimo su Dievu.
Viešpatie, kodėl?
Juozapas buvo vaikinas kaip ir visi. Jis rengėsi tuoktis ir štai maždaug tada jį itin suglumino sužadėtinės nėštumas. Ji nėščia, o jis nėra būsimo kūdikio tėvas. Nežinome, kaip jis priėmė tokią pribloškiančią žinią. Tikėtina, kad patyrė jausmų sumaištį. Juk tokia žinia suardė jo viltis apie laimingą santuoką.
Matas mums pasakoja, kad Juozapas sumanė patylomis Mariją atleisti, nes jis buvo teisus žmogus ir nenorėjo jai užtraukti nešlovės (plg. Mt 1, 19). Už šių santūrių žodžių slypi stiprūs jausmai. Bet kuris teisus žydas būtų atsiskyręs nuo svetimavusios sužadėtinės ar nuotakos. Ir Juozapas nusprendė taip padaryti, tačiau jis rūpinosi atsiskirti kuo tyliau, kuo ramiau, kad Marijai tai nesukeltų kokių nors nemalonumų. Šios Juozapo sumanytos tyliosios skyrybos rodo jo jautrumą, mokėjimą atjausti. Tokį sprendimą Juozapas galbūt priėmė po kelių bemiegių naktų ir sielvartingų pokalbių su Dievu.
Juozapas turėjo nurimti ir netgi nudžiugti, kai sapne į jį kreipėsi Dievas ir paragino atsisakyti to, ką buvo sumanęs. Bet tai vėl sukėlė klausimų ir abejonių. Kas šis neįprastas vaikas? Kaip gyventi su moterimi, kuri tokiu neįprastu būdu priklauso Dievui? Juozapas tikriausiai ėmė suvokti, kad jo šeimos gyvenimas visiškai skirsis nuo tokio, kokio jis tikėjosi.
Nors galvoje kirbėjo gausybė klausimų, Juozapas paėmė Mariją savo globon, pasak Jono Pauliaus II, „su visu jos motinystės slėpiniu“. Taip jis atsidūrė pačiame Dievo plano centre.
O dabar?
Angelui paraginus bėgti į Egiptą, Juozapas turėjo jaustis ne šiek tiek suglumęs, bet galutinai sumišęs. Pamąstykime apie tuos įvykius jo požiūriu.
Juozapui sapne buvo pranešta, kad šis kūdikis pradėtas iš Šventosios Dvasios ir kad „jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ (Mt 1, 20–21). Pakalbėjęs su Marija, jis sužinojo, kad Jėzus yra Dovydo sūnus, Dievo Sūnus, kad Jis būsiąs didis (plg. Lk 1, 32–33. 35). Betliejuje Juozapas sutiko piemenis, kurie papasakojo, kad angelai skelbia Mesijo ir Viešpaties gimimą, kad svetimų kraštų išminčiai skuba pasveikinti žydų karaliaus (plg. Lk 2, 11; Mt 2, 2).
Tad ką vėl teko Juozapui išgyventi, koks jis turėjo būti sumišęs, kai reikėjo skubiai bėgti su šeima į tremtį, o ne maudytis šlovės spinduliuose. Kaip jam su Marija ir kūdikiu Jėzumi įveikti dviejų šimtų mylių kelią, kuo maitintis kelionėje? Koks kelias saugiausias? Juozapui turėjo kilti ir pragyvenimo svečioje šalyje klausimai. Ar jis ten ras darbo?
Neabejotina, kad Juozapas visus iššūkius priėmė su tokiu pačiu klusniu tikėjimu, kaip ir svarbiuosius sapnus (plg. Mt 2, 13–14. 20–21). Bet ar Egipte melsdamasis Juozapas neužduodavo Dievui skaudžių klausimų: „Kodėl visa tai vyksta? Kaip ketini išsaugoti žmoniją, jei mano šeima tėra pabėgėliai svetimoje žemėje?“
Kodėl aš?
Sugrįžus į Nazaretą Juozapas, atrodo, turėjo džiaugtis Dievo laiminamu taikiu ir ramiu mažutės šeimos gyvenimu. Pagal tai, kokia santuoka ir šeima Biblijoje vadinama palaiminta, Juozapo šeima buvo būtent tokia. Bet ir čia jam kilo kai kurių iššūkių.
Tėvas Benedictas Groeschelis sakė: „Įsivaizduokite kasdien prie pietų stalo susėdančius Įsikūnijusį Žodį ir Nekaltąjį Prasidėjimą.“ Ar Juozapas kartais nepasijusdavo esantis šiek tiek ne savo vietoje? Koks jis autoritetas, kokia valdžia aniedviem, kurių šventumas gerokai pranoksta jo? Koks nuolankus turėjo būti Juozapas!
Nors Juozapas nebuvo biologinis tėvas, bet tėvystė dėl to nesumenko. Jėzus vadindavo jį Abba, paklusdavo jam ir tikėdavosi, kad Juozapas Jį tėviškai pamokys. Kaip auginti tokį ypatingą vaiką? Juozapas turėjo kiekviename žingsnyje prašyti Dievo pagalbos, pasitikėti, kad Dievas, davęs užduotį, suteiks ir priemonių jai įvykdyti.
Pagal paprotį jis prisiėmė atsakomybę už Jėzaus auklėjimą, ypač už žydų tikėjimo mokymą. Jis sudarė sąlygas Jėzui išmokyti hebrajų kalbą, Rašto kalbą. Daugelis kaimelio gyventojų temokėjo tik aramajų kalbą. Tad, skaitant Raštą sinagogoje, laukdavo vertimo ir paaiškinimų.
Juozapas Jėzui patikėjo ir savo amato paslaptis. Mokė jį gaminti ir taisyti įvairius rakandus. Kai tekdavo plušti statybose, Juozapas su Jėzumi darbuodavosi išvien: risdavo akmenis, stogo sijas…
Kiekvienam Nazareto gyventojui Juozapas atrodė esąs tikras Jėzaus tėvas, tad jie ėmė stebėtis, Jėzui pradėjus pamokslauti ir garsėti galingais darbais (plg. Lk 4, 22; Mt 13, 54–55). Žmonių nuostaba rodo, kad augdamas Jėzus nedarė stebuklų ir neįprastu elgesiu nesudrumstė įprastos šeimos vaizdinio kaimo gyventojų akyse.
Kas vyksta?
Tad Juozapas gyveno po vienu stogu su Mesiju, nors nematė Jo daromų stebuklų. Bet jis neužmiršo Jėzaus gimimą lydėjusių pranašysčių. Ar Juozapui toks ramus Mesijo gyvenimas neatrodė keistokas? Kaip Jis įvykdys savo misiją gyvendamas mažame kelių šimtų žmonių kaimelyje?
Viena vertus, Juozapas artimai pažinojo Jėzų. Juk kasdien bendraudavo su Juo. Kita vertus, tikroji Jėzaus tapatybė ir misija buvo gilus slėpinys. Nei Juozapas, nei Marija negalėjo iki pat galo perprasti savo sūnaus. Kai ilgai ieškotas ir atrastas šventykloje Jėzus paaiškino, kad Jam reikia būti savo Tėvo namuose, Marija su Juozapu Jo nesuprato. Tikriausiai tai buvo ne pirmas kartas (plg. Lk 2, 18. 33. 47–48. 50).
Marija visus įvykius svarstydavo savo širdyje (plg. Lk 2, 19. 51), ji tapo pirmąja ir geriausia Jėzaus mokine. Juozapas, regis, tam neturėjo progos. Jis dingsta iš pasakojimo po šeimos piligrimystės į Jeruzalę. Kanos vestuvėse Marija pasirodo jau be jo. Galbūt Juozapas mirė, dar prieš Jėzui pradedant viešąją tarnystę? Skaudu, jeigu Juozapui neteko pamatyti išsipildančios tos misijos, kuriai taip nuoširdžiai jis buvo atsidavęs.
O kuo jūs mane laikote?
Rytų katalikų ir kitų Rytų krikščionių ikonose Juozapas vaizduojamas susikūprinęs. Tai simbolizuoja jo sumaištį dėl mįslingo Marijos nėštumo. Kartais šalia Juozapo vaizduojamas jį kalbinantis senas vyras – persirengęs piktasis. Jis stengiasi, kad Juozapas imtų abejoti dieviškąja Jėzaus kilme.
Tokios abejonės kilo ir buvo keliamos ne tik Juozapui. Atėjus laikui kiekvienas turime atsakyti į Jėzaus klausimą: „O kuo jūs mane laikote?“ (Mt 16, 15). Ar Jis tikrai Dievo Sūnus? Ar galiu priimti Įsikūnijimo slėpinį? Ar atsiveriu gelbstinčiai Dievo galybei? Ar gyvenimo vėtroms siaučiant pasitikiu Juo?
Juozapas Dievui iš visos širdies sakė „taip“. Jis buvo išmintingasis palyginimo žmogus, išmintingasis dailidė, pasistatęs namą ant uolos (plg. Mt 7, 24), nes jis, išgirdęs Dievo žodį, jį vykdė. Juozapo gyvenimo kelias – tikėjimo kelias. Kai jausimės sutrikę, suglumę, sumišę, Juozapo pavyzdys ir užtarimas mums padės.
