ŠĮ TĄ GRAŽAUS DIEVUI
Ko išmokau dirbdama kartu su Motina Terese
Kathryn Spink
Žmogus šalia manęs buvo ant mirties slenksčio, jo galūnių bigės pūliavo. Veidas tiesiog suėstas raupsų, akys pavandenijusios, be gyvybės. Jis buvo vienas iš daugelio raupsuotųjų, laukiančių, kol jį priims Meilės misionierių brolių klinikoje, Kalkutos priemiestyje. Kai norėjau praeiti pro šalį, kažkas tame žmoguje mane pašaukė. Tarytum vėl būčiau išgirdusi primygtinį Motinos Teresės prašymą: „Su atjauta paliesk raupsuotąjį.“ Suėmiau rankomis to žmogaus veidą, kaip daug kartų mačiau darant Motiną Teresę. Ji apkabindavo pačius įvairiausius žmones.
Mano gestas nebuvo kuo nors ypatingas. Ypatingas buvo atsakas į jį. Raupsuotojo veidas, apglėbtas mano rankų, nušvito, į suniokotą kūną, regis, grįžo gyvybė. Šalia sėdėję jo likimo draugai stengėsi mane paliesti šypsodamiesi, trykšdami nepaaiškinamu džiaugsmu. „Kad suprastum, turi paliesti. Vien protu pažinti skurdo problemą nereiškia iš tiesų ją suvokti.“ Daugybę kartų girdėjau Motiną Teresę sakant šiuos žodžius ir pati juos cituodavau. Bet iš tikrųjų tik tokiais atvejais kaip šis iš tikrųjų suvoki, ką jie reiškia.
Šį tą gražaus Dievui
Motinai Teresei patiko leisti žmonėms padirbėti, ypač vienuose iš jos įsteigtų namų mirštantiesiems. Ji žinojo, kad tik užmezgę ryšį su vargšais žmonės suvoks, kaip nepaisoma tikrojo žmogaus alkio ir bergždžiai kovojama su skurdu, neužčiuopiamos tikrosios jo šaknys. Motina Teresė įspėjo, kad svarbiausia ne suteikti kuo geriausią medicininę priežiūrą, o ištiesti gelbstinčią ranką, teikti šilumą ir paguodą. Pasak jos, rūpinimasis vargšais reiškia meilę čia ir dabar, o ne tik, mūsų akimis, veiksmingų rezultatų siekimą. Siekti rezultatų – kitų tarnybų užduotis, ne Motinos Teresės.
Prieš trisdešimt metų, kai buvau pradedanti rašytoja, Motina Teresė man sakė, kad jei knyga bent vieną žmogų priartins prie Dievo, vadinasi, buvo verta kentėti visą tą sielvartą, kuris joje aprašytas. Nors tai priėmiau kaip girtiną principą, iš tikrųjų stengiausi, kad knygos būtų plačiau pripažįstamos. Tačiau vis sau primindavau, kad ir aš, kaip Motina Teresė, turiu ne vaikytis sėkmės, bet gyventi tikėjimu, būti ištikima. Turiu daryti mažus dalykus su didele meile.
Motinai Teresei buvo būdinga intuicija ir praktiškumas. Ji turėjo kai kuriuos žmones netgi trikdantį gebėjimą pažvelgti į žmogų ir jį perprasti – pažinti, kas jis yra, kokios jo dovanos ir silpnybės. Man ji pirmiausia pasakė, kad turiu įgyti darbo mirštančiųjų namuose patirties, o kai po kiek laiko susirgau, ji veikiai įžvelgė, kad mano vaidmuo darant „šį tą gražaus Dievui“ tikriausiai kitoks. Motina Teresė manė, kad verta surinkti į knygą ir išleisti kai kuriuos laiškus, parašytus malda ir kentėjimais jos darbe bendradarbiaujančių žmonių. Pasak Motinos Teresės, tie laiškai padėtų žmonėms „labiau mylėti Jėzų“. Ji pasiteiravo, ar aš jų neatrinkčiau.
„Tai man padarėte“
Tai, ką Motina Teresė darė vargšams, darė iš meilės Jėzui: dėl Kristaus ir Kristui, kuris Mato evangelijoje tapatinasi su alkanaisiais, ištroškusiais, sielvartaujančiais, kaliniais. Bet ką ši Evangelijos mintis reiškia praktiškai?
Motinos Teresės švytinčios šypsenos poveikis buvo akivaizdus, ji buvo artima žmonėms. Minios žmonių sprausdavosi prie jos, kad tik būtų arčiau ar galėtų paliesti. Kai pirmąsyk pamačiau ją, stovinčią pagrindinių vienuolyno namų laiptų aikštelėje ir dalijančią maldos paveikslėlius (juos ji juokaudama vadindavo „verslo kortelėmis“) su užrašu „Tai padarėte man“, negalėjau susilaikyti nepamąsčius, ar tai religine prasme nėra tolygu autografų dalijimui. Žmonės išeidavo pakylėti, bet ar Teresė tikrai juos brangino?
Atsakymą netikėtai gavau spalvingame miestuke už Keiptauno. Iki tol mes matėmės tik dukart: sykį vienuose seserų namuose Londone kalbėjomės maždaug dešimt minučių ir sykį Romoje, tarptautiniame jos bendradarbių susibūrime, susitikusios viena kitai nusišypsojome. Ir štai šįsyk, prabėgus ištisiems metams ir visiškai kitokioje aplinkoje, Motina Teresė prisiminė ne tik mane, bet ir mano vardą. Ji mėgo cituoti Izaiją: „Jis įrėžė tavo vardą savo rankos delne, pašaukė tave vardu.“ Taigi išties Motina Teresė, kaip ir Dievas, brangino ir vertino kiekvieną žmogų.
Motina gauna tai, ko nori
Motinos Teresės niekada nemačiau abejingai praeinančios pro suvargusį žmogų. „Leiskitės vargšų suvalgomi.“ Ji visada gyveno šiuo principu, netgi negaluodama ar ligos sekinama. Nedarydavo jokių nuolaidų. Ją pažinojusieji žinojo, kad Motina gauna tai, ko nori. Ji buvo ne tik nuolanki ir maža, bet ir stipri, labai valinga, ryžtinga, tiesi ir, regis, bebaimė, nes Dievas – jos pusėje.
Tokį ryžtingą tikslo siekimą ne visada lengva priimti. Ji labai mylėjo savo vienuolijos seseris, bet ir buvo joms be galo griežta. Reikalavo didžiulio klusnumo. Pasak jos, klusnumas turi būti „skubus, paprastas, aklas, linksmas, nes Jėzus buvo klusnus iki mirties“. Nors Motina Teresė sakydavo, kad šeimai reikia teikti pirmenybę, ji ne visada suprasdavo pasaulietinio gyvenimo reikmes, tikėdavosi, kad žmonės prireikus tučtuojau mes tai, ką iki tol darė.
Tačiau sykiu ji ne tik reikalavo iš kitų aukotis, bet ir pati nuoširdžiai gyveno saviauka. Sužinojusi, kad kas nors įskaudintas, ji nepailsdama darydavo viską, kas įmanoma, kad žmogaus žaizda būtų užgydyta, ji visiškai nepaisydavo savęs. Sena, sunkiai paeinanti Motina Teresė nesyk užklupta valanti seserų tualetus. Po širdies operacijos 1992-ųjų vasarį ji kurį laiką apsistojo Romoje, kad sustiprėtų. Šaltis smelkė kiaurai nešildomame vienuolyne, bet ji sau padarė vienintelę nuolaidą – ant visiškai plikų akmeninių grindų patiesė suplėšytų kartoninių dėžių gabalų. Ten atlydėjusi ilgametę Motinos Teresės draugę, sergančią ankstyvąja Alzheimerio ligos stadija, sugrudau matydama, kaip Motina Teresė, pati sunki ligonė, stengiasi ją paguosti.
Šypsokis ir melskis
Ji vis labiau tapatino varguolių ir turtuolių skurdą. Juk visi mes, tik kiekvienas kiek kitaip, esame vargšai. Nebūtina kenčiančio Kristaus ieškoti tik tarp Kalkutos skurdžių. Kenčiantis Kristus gyvena mūsų kaimynystėje, mūsų šeimose, netgi kiekviename iš mūsų. Bėgant metams mačiau, kad jai vis labiau rūpi atsiliepti į dvasios skurdą. Po Motinos Teresės mirties suvokiau, kaip plačiai ir giliai ji suvokė ir išgyveno, kas yra skurdas. Ji patyrė via negativa, t. y. tariamą Dievo atsitraukimą nuo jos, Jo artumo nebuvimą, nejautimą. Ji veikiausiai suvokė, kad jos vidinis, regis, nenumalšinamas troškulys yra ypatingas bendrystės su vargšais ir su nukryžiuotu Kristumi būdas. Ji sakydavo: „Juo arčiau Jėzaus ateini, juo geriau pažįsti Jo troškulį.“ Tačiau ji taip dažnai išgyvendavo be galo kankinantį atstūmimą, vienišumą.
Po Motinos Teresės paskelbtuose laiškuose atsispindi ne tik jos dvasinė tamsa, bet ir džiaugsmas bei laimė. Tas džiaugsmas, kurį ji nuolat skleidė pasauliui. Pasak jos, džiaugsmas spindi iš akių. Jis sklinda, kai žmogus kalba ir vaikšto. Motina Teresė sakydavo: „Kai žmonės iš tavo akių mato, kad tu nuolat laimingas, jie supranta esantys mylimi Dievo vaikai.“ Taip ji evangelizuodavo žmones.
Kai sunku šypsotis, išeitį galima atrasti maldoje. Malda buvo jos paprastoji paslaptis. Tylos malda, malda, trykštanti ne žodžių gausa, o Jėzaus širdies, nuolat atgręžtos į Dievą, įkarščiu. Mašinoje ji varstydavo rožinio karolėlius ir sykiu, jei reikėdavo, dalyvaudavo pokalbyje. Mačiau ją, ištisą dieną nuo aušros dirbusią, sulinkusią ir išsekusią įeinančią į koplyčią, o iš jos išeinančią kokiais penkiais centimetrais aukštesnę, pasirengusią dalyvauti viešame vakariniame renginyje. Galbūt ji ne visada jausdavo Dievo artumą, kaip kad jį patyrė 1946-aisiais, kai Viešpats ją pašaukė eiti į lūšnynus, tačiau malda jai vis tiek suteikdavo jėgų nudirbti didžiulius darbus ir subrandinti nepaprastai gausių vaisių. Būtent iš tų vaisių aišku, kad visa tai kilo iš Dievo.
Širdies supratimo link
Malda Motinai Teresei leido Kristų įžvelgti visuose skurdo pavidaluose, matyti grožį landynių tamsoje ar neviltyje. Ji buvo visiškai ištikima tiems atsakymams, kuriuos gaudavo maldoje. Kai 1991 m. paprašiau leidimo rašyti apie jos gyvenimą, ji iš visų jėgų norėjo nesutikti. Tam turėjo svarių priežasčių. Tačiau meldėsi šia intencija. Po savaitės sužinojau atsakymą. Ji sutinka. Nuo to laiko ji buvo man labai atvira, noriai mane kviesdavosi, kur tik galėjo, švelniai, bet tvirtai pašaukdavo, regis, be žodžių, ji vedė širdies supratimo link. Turiu galvoje širdį ne kaip jausmų buveinę, o kaip tiesioginio pažinimo vietą, širdį, apie kurią šventasis Paulius sakė: „Meldžiu, kad apšviestų jūsų širdies akis ir jūs pažintumėte.“
