KARALYSTĖ ČIA PAT
Ją galime patirti čia ir dabar
Palaiminti beturčiai dvasia, nes jų yra Dangaus Karalystė (Mt 5, 3).
Jėzus pažadėjo, kad kiekvienas beturtis dvasia eis į Dangų. Evangelijoje Jėzus ne kartą žada Dangų. Kalbėdamas mokiniams po jų pirmųjų bandymų pamokslauti Jėzus sakė: „Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje“ (Lk 10, 20). Ant kryžiaus atgailojančiam plėšikui Jis pažadėjo: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 43). Šv. Jonas rašo: „Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 36). Jono evangelijoje Jėzus žada, jog kiekvienas valgantis gyvenimo duoną gyvens per amžius (plg. Jn 6, 51).
Visi šie pažadai sustiprina tai, ką Jėzus pasakė palaiminimais – beturčiai dvasia paveldės Dangaus karalystę. Ar Jėzus kalbėjo tik apie atlygį ateityje? O kaip bus dabar? Ar Jėzus iš tikrųjų nori, kad kentėtume žemėje, jog vienądien patektume į Dangų? Jei mesime žvilgsnį į Dangaus karalystę, pamatysime, kad jos pirmienų galime ragauti jau dabar, nors jos pilnatve džiaugsimės laikų pabaigoje.
Dangaus karalystė
Jėzus daug kalbėjo apie Karalystę. Pasakymai „Dievo karalystė“, „Dangaus karalystė“ vien Evangelijose pavartoti daugiau kaip septyniasdešimt penkis kartus. Tad kas ta Karalystė?
Pirmučiausia, karalystė neįsivaizduojama be karaliaus. Karalystės, apie kurią kalbame, karalius – Jėzus Kristus, karalių Karalius, mūsų valdovas (plg. Apr 19, 16). Kaip Karalius Jėzus yra tarp mūsų tiek Šventosios Dvasios dovanoje, tiek Eucharistijos duonoje. Jis pažadėjo būti su mumis „per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20) ir savo pažadui yra ištikimas.
Antra, nerasime karalystės be įstatymų ir reikalavimų jos piliečiams. Dievo karalystės pirminis įstatymas – Viešpaties malda: „teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“ (Mt 6, 10). O kokia Jo valia? Kad mylėtume Jį, vieni kitus ir subrandintume gausių vaisių (plg. Jn 14, 15; 15, 8. 17).
Trečia, ši Karalystė, kaip ir kitos, turi galią. Daugelio karalysčių galia pasireiškia kariniu ar ekonominiu stiprumu. Dangaus karalystėje galia kyla iš Dievo. Ji yra meilės galia. Jėzus, mūsų Karalius, nuolat veikia mums atleisdamas, mus gydydamas, keisdamas, kad taptume vis panašesni į Jį. Jis dalijasi savo galia su mumis, padeda mums mylėti ir atleisti. Jo galia padeda atsispirti pagundoms ir suteikia drąsos bei nuolankumo atsitiesti parpuolus. Būtent Jo galia, kurią gauname kaip palaiminimą, malonę, gailestingumą ir meilę, padaro mus pajėgius paklusti Jo valdžiai.
Ieškokite Karalystės!
Jėzus nori, kad suvoktume, kas yra Jo Karalystė, jog kasdien į ją įžengtume. Jis nori, kad ieškotume Karalystės pirmiausia, labiau už visa kita, nes tada Jis galės išlieti savo palaiminimus į mūsų gyvenimą (plg. Mt 6, 33). Jis nori, kad atrastume Jo artumo pažinimo džiaugsmą, jog galėtume Juo pasitikėti ir paklusti Jo valdžiai.
Jėzus fariziejams kartą pasakė, kad demonų išvarymas iš apsėsto žmogaus yra tikras ženklas, jog „pas jus atėjo Dievo karalystė“ (Mt 12, 28). Kitąsyk Izraelio vyresniesiems Jis pareiškė, jog mokesčių rinkėjai ir prostitutės įeis į Dievo karalystę pirma jų (plg. Mt 21, 31).
Tokie pasakymai atskleidžia Dievo karalystę kaip nūdienos tikrovę. Jie padeda mums suvokti, kad beturčiai dvasia gali įeiti į Dangaus karalystę – bent šiek tiek – jau dabar. Mums taip pat pasakoma, kad galime džiaugtis gyvenimu Dievo karalystėje, patyrę mumyse veikiančius Jo artumą ir galią.
Daugel metų iki Jėzui gimstant pranašas Izaijas buvo apdovanotas Dievo garbės regėjimu. Šis jo patyrimas padeda ir mums nuvokti, kas yra Dievo karalystė. Vieną dieną melsdamasis pranašas išvydo Dievą visoje Jo dangiškojoje garbėje. Veidas veidan pamačius tokią didybę ir šventumą Izaiją apėmė klaikas. „Vargas man, nes esu žuvęs! Aš – žmogus, kurio lūpos suteptos, gyvenu tautoje, kurios lūpos suteptos, o savo akimis regiu Karalių, Galybių VIEŠPATĮ“ (Iz 6, 5). Matas (plg. Mt 9, 9–13), nusidėjėlė iš Kafarnaumo (Lk 7, 47–48), Petras (plg. Lk 5, 8) ir Paulius (plg. Apd 9, 1–11), susitikę Jėzų, visiškai atsivertė. Kiekvienas iš jų pamatė save visiškai naujai ir ta nauja šviesa juos padarė nuolankius. Jie išvydo savo nuodėmingumą Jėzaus tobulumo akivaizdoje. Jie pamatė savo dvasios skurdą. Galop suvokė esantys beturčiai dvasia. Todėl jie įėjo į Dangaus karalystę.
Visi šie pavyzdžiai sako, kad norėdami patirti Dievo karalystės palaiminimus turime suteikti Jėzui galimybę apsireikšti mums. Jėzaus didybės akivaizdoje išryškėja mūsų netobulumai. Matydami Jėzaus tobulumą ir savo nuodėmingumą nusižeminame. Praraja tarp Jėzaus nesavanaudiškumo ir mūsų savanaudiškumo atskleidžia mūsų dvasinį vargingumą. Vienintelis teisingas sprendimas matant nepaprastą savo varganumą – visiškai atsiduoti Viešpačiui, nes Jis turi tai, ko mes stokojame. Tik Jis gali išgydyti varganą mūsų sielą.
Dievo buveinė
Argi nebūtų puiku sėdėti prie Jėzaus kojų ar klausytis Jo, skelbiančio palaiminimus nuo kalno? O kaip būtų gera stovėti šalia Petro ar Marijos Magdalietės ir drauge su jais klausytis Jėzaus palyginimų… Deja, toks palaiminimas mums nepažadėtas. Galime pasiguosti, kad dauguma šventųjų nevaikščiojo drauge su Jėzumi, nevalgė kartu su Juo, bet buvo Jam labai artimi. Kaip ir jie, gyvendami tikėjimu, pasitikėdami Šventąja Dvasia, mokydamiesi iš Šventojo Rašto ir Bažnyčios, galime suartėti su Jėzumi.
Šventasis Paulius meldėsi, kad „Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta bet kokį žinojimą, kad būtumėte pripildyti visos Dievo pilnybės“ (Ef 3, 17–19). Turime tikėti, kad mylintis mūsų Dievas nori pats mums apsireikšti, gyventi su mumis, būti tarp mūsų (plg. Kun 26, 12; Jer 32, 38; 2 Kor 6, 16). Pasitikėkime, kad Jėzus palaimins tuos, kurie, nors nemato, bet tiki (plg. Jn 20, 29). Atminkime ir kitus Jėzaus žodžius: „Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu“ (Jn 15, 4), patikėkime Juo, sakančiu: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje!“ (Jn 15, 9).
Broliai seserys, Jėzus nori, kad visa širdimi tikėtume, jog Jis trokšta ateiti ir įsikurti mumyse. Jis trokšta kasdien nuo ryto iki vakaro ir pernakt būti su mumis. Mes sukurti būti Viešpaties buveinėmis, kurias Jis pripildytų meilės ir panaudotų kaip savo malonės įrankius pasaulyje.
Viena tikėti į Dievą, kita taip tikėti, kad laikytum Dievą savo brangiausiu turtu. Visi ką nors branginame: šeimą, pinigus, nuosavybę, draugystę, sveikatą… Tačiau Dievas nori, kad būtent Jį brangintume labiau nei visa kita. Stengdamiesi iš visų jėgų bent akies krašteliu išvysime Jėzų savo garbėje ir didybėje.
Pamėginkite apmąstyti čia išvardytus Dievo pažadus. Įsivaizduokite Jėzų, spindintį garbėje, stovintį Tėvo dešinėje. Įsiklausykite į Dangaus gyventojus, giedančius Jam gyrių. Vaizduokitės Jėzų, liejantį savo palaiminimus ant jūsų ir savo žmonių. Sakykite: Viešpatie, aš tikrai esu dvasios beturtis. Tu esi mano lobis. Jėzau, ateik ir pripildyk mane.
Stovėti Jo akivaizdoje
Atsistojus Jėzaus akivaizdoje, visos mūsų išmonės ir pasiekimai labai sumenksta. Visi žemiški lobiai ir vertybės netenka svarbos. Nustėrstame iš nuostabos paragavę bent trupinėlį Jo gailestingumo ir meilės. Vienintelis tinkamas atsakas – suklupti priešais Jį. Apima džiaugsmas, nes žinome – Visagalis Dievas gyvena mumyse, gaivina mus savo meile ir malone. Išties esame palaiminti, nes Dievo karalystė yra mūsų.
