GYVENKIME ŠVIESOJE!
Žmonės, trokšdami lobio, nukeliauja mylias, nuverčia kalnus. Prisiminkime žmogų iš Jėzaus papasakoto palyginimo: jis viską pardavė, kad galėtų įsigyti vieną nepaprastai gražų ir vertingą perlą. Daugelyje filmų vaizduojama klasikinė istorija: jaunuolis viską atiduoda, kad tik laimėtų savo svajonių moterį. Sportininkai aukoja visą savo laiką ir jėgas, kad laimėtų aukso medalį.
O kas vyksta, kai surandame lobį arba laimime apdovanojimą? Jį branginame, rodome, juo džiaugiamės, dažnai prisimename, kur ir kaip jį aptikome, ir niekada nepraleidžiame progos juo pasigėrėti, papasakoti apie jį. Pasak Jėzaus, tešviečia mūsų šviesa (plg. Mt 5, 16).
Paulius kaip tik ir leido savo šviesai ryškiai suspįsti. Korinto tikinčiuosius jis mokė: „šitą lobį mes nešiojamės moliniuose induose“ (2 Kor 4, 7). Atradęs savo lobį – patį Kristų, – Jį saugojo savo širdyje. Troško Jį skelbti, pasakoti apie Jį, atskleisti Jo įstabumą kiekvienam klausytojui. Pažiūrėkime, kaip Paulius korintiečiams apibūdino šį patį brangiausią lobį ir kaip atskleidė savo turimą lobį tarnystės verpetuose.
Šviesos perkeistas
Paulius savo lobį atrado pakeliui į Damaską. Pauliui apsireiškė Jėzus ir pašaukė jį Jam tarnauti (plg. Apd 9). Pasakodamas apie susitikimą su Jėzumi korintiečiams Paulius rašo: „Pats Dievas, kuris yra taręs: Iš tamsos tenušvinta šviesa!, sušvito mūsų širdyse, kad pažintume Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide“ (2 Kor 4, 6).
Pauliui tai buvo it šviesa, suspindusi jo širdies tamsoje. Tai buvo šviesa, jam parodžiusi, kad Jėzus iš tiesų yra Mesijas, miręs ant kryžiaus, jog išgelbėtų mus iš nuodėmių. Tai buvo apreiškimas, kuriuo Jėzus pažadėjo amžinąjį gyvenimą visiems Jį tikintiems ir besilaikantiems Jo mokymo.
Tad išgirdęs apie apsiskelbėlius apaštalus, mokančius korintiečius netikros evangelijos ir atitraukiančius nuo Jėzaus, Paulius nuliūdo ir susirūpino. Jis įspėjo Korinto bendruomenę apie tokių netikrų mokytojų keliamą pavojų, sakydamas, kad „šio pasaulio dievaitis“ apakina protus, kad jie neišvystų Kristaus šlovės (plg. 2 Kor 4, 4). Apaštalas ragino korintiečius susitaikyti su Dievu, (plg. 2 Kor 5, 20), kad neprarastų savo įstabaus lobio.
Gyvenkime šviesoje!
Jei Paulius nūdien būtų su mumis, jis mums pasakytų tą patį, ką patarė korintiečiams: gyvenkite šviesoje. Vaikščiokite šviesoje. Venkite minčių ir veiksmų, vedančių į tamsybes. Jis mums primintų, kad per Krikštą visi tapome šviesos vaikais, tačiau turime leisti šiai šviesai spindėti mūsų širdyse (plg. 1 Tes 5, 5–6).
Broliai seserys, nėra viduriniojo kelio. Mūsų širdyse slypi didis lobis, bet mes sykiu turime galingus priešus – nuodėmę ir piktąjį, – kurie visada stengiasi mus apiplėšti ir nublokšti į tamsybes (plg. Lk 11, 21–22). Todėl Paulius moko: „Kurie gyvena pagal kūną, tie rūpinasi kūno reikalais, o kurie gyvena pagal Dvasią – Dvasios reikalais. Kūno siekimai veda į mirtį, o Dvasios siekimai – į gyvenimą ir ramybę“ (Rom 8, 5–6). Jei norime gyventi Kristaus šviesoje, turime sekti ten, kur veda Jo Dvasia. Jis yra mūsų lobis. Jis yra mūsų guodėjas, užtarėjas ir bičiulis.
Tad iš visų jėgų stenkimės gyventi Kristuje. Nieko neslėpkime nuo Viešpaties. Nežiūrėkime į šį lobį pro pirštus. Suklupę skubėkime priimti Sutaikinimo sakramentą – taip vėl sugrįšime pas Viešpatį. Tokia Pauliaus žinios korintiečiams šerdis, ji nepaprastai svarbi ir mums.
Visa pranokstanti galia
Mes esame žmonės – moliniai indai. Todėl mums reikia Dievo – mumyse slypinčio lobio – pagalbos ir įkvėpimo, kad galėtume vaikščioti šviesoje. Vien savo jėgomis niekaip neįstengtume. Be abejonės, turime stengtis iš visų jėgų, bet pirmiausia remkimės Šventosios Dvasios malone, kitaip tamsybės mus apglėbs.
Apskritai tikėjimo gyvenimas nėra žmogaus pastangų ir gerų ketinimų rinkinys. Norint iš tiesų gyventi tikėjimu reikia Dievo galybės. Taigi Paulius korintiečiams sakė, kad būtent dėl šios visa pranokstančios galios jis liko ištikimas savo pašaukimui, nepaisant didelių sunkumų ir skaudžių kentėjimų.
Paulius kartais jausdavosi visaip slegiamas, bet dėl Kristaus jame – nesugniuždytas. Jis su savo palydovais patekdavo į painias situacijas, bet Šventosios Dvasios malonės dėka niekada neprarado vilties. Jis netgi buvo persekiojamas, bet žinojo, kad Kristuje niekada nebus apleistas. Paulius suvokė, kad gali būti parblokštas, bet likęs Kristuje niekada nepražus (plg. 2 Kor 4, 8–9). Šios keturios priešybės: slegiami–nesugniuždyti, svyruojantys–neprarandantys vilties, persekiojami–neapleisti, parblokšti–nežuvę – rodo, kad iššūkiai laukia kiekvieno apsisprendusio sekti Viešpačiu. Sykiu jie rodo, kad visa pranokstanti Kristaus galia mumyse – lobis, slypintis mūsų širdyse, – visada mus parems, padės mums ištverti neprarandant vilties.
Kieno balsas?
Pauliui daug lengviau būtų buvę nusileisti, atsisakyti tokio gyvenimo būdo. Gal kartais jis savęs klausdavo: „Kuriems galams man toks gyvenimas? Kodėl turiu rizikuoti gyvybe dėl man priešiškų žmonių?“ Bet Paulius nepasidavė. Kristaus meilė jį stumte stūmė eiti pirmyn, nepasiduoti. Jis žinojo, kad Jėzus „yra miręs už visus, kad gyvieji nebe sau gyventų, bet tam, kuris už juos numirė ir buvo prikeltas“ (2 Kor 5, 15). Ši Geroji naujiena padėjo Pauliui ištvermingai bėgti, baigti bėgimą ir išlaikyti tikėjimą (plg. 2 Tim 4, 7). Toks buvo Pauliaus apsisprendimas, kilęs iš gilaus tikėjimo Dievo galybe, meile ir malone.
Nuliūdę, prislėgti, sugniuždyti, vieniši atminkime, kad Dievas niekada mūsų nepalieka likimo valiai. Jo galybė, pranokstanti bet kurią kitą galybę, visada veikia mūsų gyvenime. Jo galybė rodo, kad Dievas mus myli, žino, kokius išmėginimus patiriame, ir kenčia su mumis. Jis niekada neleis mums būti visiškai sugniuždytiems, apleistiems ir sunaikintiems. Su Juo nepražūsime. O Jėzus pažadėjo: „aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20).
Visi patiriame pagundų. Visi žinome, kokios stiprios būna vilionės pasielgti nelabai gerai ar teisingai. Pagundos stengiasi užvaldyti mūsų mintis ir nusitempti mus blogu keliu, o Šventoji Dvasia darbuojasi, kad pasuktume teisumo keliu. Užuot gundžiusi, Dvasia mus skatina imtis to, kas gera ir naudinga, su kitu žmogumi elgtis dorai, laikantis meilės įstatymo. Ji padeda pasipriešinti pagundai, duoti jai atkirtį. Dvasia skatina akimirką paliauti dirbus ir paprašyti išminties ar ramybės.
Vertinkime lobį
Šventoji Dvasia mus įtikinėja viltį teikiančiais, guodžiančiais ir drąsinančiais žodžiais, kreipdama mūsų širdis į tiesą, vadovaudama joms. Ne sykį vienintelė bėda būna mūsų nesiliaujanti skuba – esame pernelyg užsiėmę, kad įsiklausytume į Jos balsą. Arba mus nustelbia gyvenimo rūpesčiai. Pasitaiko, kad per daug kliaujamės savo ribotomis jėgomis bei gebėjimais.
Štai kodėl turime išmokyti stabtelėti dienai bėgant ir suklusti, ką Dvasia kalba. Įsiklausykime, kad išgirstume Jos balsą. Įsiklausę išgirsime didžių ir nuostabių dalykų. Galbūt kartais klausime savęs, ar tai nėra mūsų vaizduotės žaismas. Gal mes tiesiog laimingi, gal atsitiktinai taip susiklostė aplinkybės ir mūsų malda niekuo dėta? Bet atminkime, kad, Petrui išpažinus: „Tu esi Mesijas“, Jėzus jį patikino, jog ši įžvalga kilo ne iš jo paties, o iš Dievo (plg. Mt 16, 17). Jei Petrui atėjo žodžiai iš Dangaus, negi ir mes tokių negalime gauti? Juk ir mumyse veikia ta pati galybė, kuri veikė Petrą.
Taigi stenkimės ryte, vidurdienį ir vakare – gal pavyks ir dažniau, netgi septynis kartus per dieną – nukreipti žvilgsnį į Dievą. Dėmėkimės, kokios mintys ateina būnant Viešpaties artume. Jis trokšta, kad gyventume Jo šlovingoje šviesoje, ir dovanoja mums didį, įstabų lobį, padedantį taip gyventi.
