SUSITIKTI DIEVĄ, KURIS KALBA
Kaip išgirsti Dievo balsą
Gyvenime kyla daug klausimų: kas yra laimė? Kodėl geriems žmonėms atsitinka nelaimės? Koks mano gyvenimo šioje žemėje tikslas? Kodėl pasaulyje tarpsta blogis? Pasaulį, vertinantį greitus atsakymus, tokie sudėtingi klausimai, į kuriuos neatsakysi vienu žodžiu ar sakiniu, trikdo.
Popiežius Benediktas XVI sako, kad tik pasinėrę į Dievo žodį rasime aiškius atsakymus į „gyvenimo mįsles“. Tad šiame straipsnelyje pažvelkime, kaip galime susitikti Jėzų, gyvąjį Dievo Žodį, Biblijoje, rašytiniame Dievo žodyje. Norime pateikti tris praktinius pasiūlymus, padėsiančius išgirsti Dievo balsą ir pajusti Jo artumą apmąstant Jo žodį, surašytą Šventajame Rašte.
Skaitykite kasdien!
Kiekviena mūsų gyvenimo diena teprasideda ir tesibaigia susitikimu su Kristumi, Tėvo Žodžiu, tapusiu kūnu (VD, 124).
Pirmas žingsnis, regis, aiškus. Deja, dažnai pamirštame kasdien skirti laiko Šventajam Raštui skaityti. Tebūna tai įtraukta į mūsų dienotvarkę. Patartina pradėti dieną skaitant Raštą. Susipažinkime su Biblijos istorija, kad pamatytume, kaip Dievas veikė amžių tėkmėje. Atkreipkime dėmesį į Dievo kantrumą bendraujant su savo tauta, mokant mus savo kelių ir rengiant Viešpaties atėjimui. Naudokitės Biblijos komentarais, knygomis ir kita medžiaga, padedančia daugiau sužinoti apie Biblijos ištakas, istoriją, geografiją, veikėjus, taip pat padedančia geriau ir giliau suvokti patį Rašto tekstą.
Atminkite, jog skaitymas ir studijos turi drauge būti ir malda bei ieškojimas. Pasak popiežiaus Benedikto XVI, Rašto žodžiuose galime sutikti Jėzų. Leisdami Jo žodžiams įsigerti į širdį, stipriname ryšį su Juo.
Tai neįvyksta pernakt. Kaip ir visiems santykiams, reikia laiko. Pamąstykime apie artimą draugystę. Argi ilgainiui, praleidę daugiau laiko kartu, neėmėte vienas kito labiau branginti? Ar jūsų su draugu ar drauge nesuartino bendra patirtis, pasidalijimas vargais ir džiaugsmais? Draugystė ir meilė tik stiprėja dalijantis savo viltimis ir baimėmis, svajonėmis ir nesėkmėmis.
Laiko šiuo atveju niekas neatstos. Santykiams tiesiog reikia laiko. Bendravimui reikia surasti laiko. Ir meilė „užima“ laiko. Tad mums reikia kasdien skaityti Šventąjį Raštą, kad pažintume ir pamiltume Dievą. Kokios Jo mintys? Kas Jam rūpi? Kas Jį džiugina ir kas liūdina? Kokios Jo svajonės ir viltys?
Tapkime Šventojo Rašto dalimi
Dievo žodis kiekvieną iš mūsų įtraukia į pokalbį su Viešpačiu: Dievas, kuris kalba, moko mus, kaip turėtume su juo kalbėti (VD, 24).
Kasdien skaitydami Raštą stenkimės įsivaizduoti save dalyvaujančius jo pasakojimuose. Pavyzdžiui, šv. Ignacas Lojola skaitydamas Evangelijas dažnai įsivaizduodavo esąs Jėzaus mokinys. Taip jis iš arti sekdavo visa, kas pasakojama Evangelijose. Jis įsivaizduodavo kartu su kitais valgąs Paskutinę vakarienę, priimąs iš Jėzaus pirmąją Eucharistiją. Vaizduotėje jis galėjo iš arti pažvelgti į Jėzaus veidą, Jam atleidžiant svetimavusiai moteriai ar metant iššūkį fariziejams ir sadukiejams. Jis galėjo stovėti drauge su Marija Magdaliete ir apaštalu Jonu Kalvarijoje ir girdėti bei matyti, tiesiog lytėti visa, kas Jėzaus mirties dieną aplink dėjosi. Tai jam buvo svarbu, nes ta diena – tai Jėzaus mirties už jį diena.
Taip įsitraukdami į Šventraštį neliekame pasyvūs skaitytojai. Mes ne sėdime nuošalėje ir abejingai dairomės, o dalyvaujame įvykiuose. Tampame įvykių dalyviais, Šventojo Rašto veikėjais. Pavyzdžiui, vaizduodamiesi stovį su Moze ant Horebo kalno ar prie degančio krūmo nepasibodėkime Mozės paklausti, ką jis jaučia girdėdamas Dievo balsą. Įsivaizduokite jį, atsigręžiantį į jus ir papasakojantį, ką jis mąstė, kai Dievas jam įsakė stoti prieš faraoną ir reikalauti paleisti žydų tautą. Mozės pasakojimas gali labai nustebinti!
Beje, neapsiribokime tik siužetiniais Biblijos pasakojimais, istorijomis. Popiežius Benediktas XVI ragina panašiai pasitelkti ir psalmes. Jis jas vadina Biblijos maldaknyge:
„Psalmėse aptinkame ištisą gamą jausmų, kuriuos žmogus gali patirti savo gyvenime ir išmintingai kreipti į Dievą: džiaugsmą ir skausmą, sielvartą ir viltį, baimę ir drebulį – čia visi išsakyti. <…> Taip žmogaus Dievui skiriamas žodis pats tampa Dievo žodžiu <…>, o visa žmogaus egzistencija – dialogu su Dievu, kuris kalba ir klauso, pašaukia ir išjudina mūsų gyvenimą“ (VD, 24).
Įsivaizduokite esąs psalmininkas. Išliekite savo širdį Viešpačiui. Ir, kaip psalmininkas, su pasitikėjimu laukite atsakymo iš Dievo. Vietoj psalmininko rūpesčių išvardykite savo vargus ir troškimus, savo ilgesį ir viltis. Gyriaus ir padėkos žodžiai tetampa jūsų žodžiais. Pasak Benedikto XVI, Dievo žodžiai tetampa mūsų žodžiais, Jo mintys – mūsų mintimis, Jo keliai – mūsų keliais. Visa, kas prieštarauja Dievo mintims, meskime šalin.
Stabtelėkime ir paklausykime
Didžioji Bažnyčios tėvų tradicija moko, kad Kristaus slėpiniai susiję su tyla ir kad tik joje Dievo žodis gali surasti sau buveinę, kaip surado Marijoje, kuri buvo neperskiriamai ir žodžio, ir tylos moteris (VD, 66).
Iš kur gali pasakyti, ar tavo įsivaizduojami dalykai plaukia iš vaizduotės ar iš Dievo? Atsakymą galima gauti tyliai klausantis.
Gyvename itin triukšmingame, aktyviame pasaulyje. Užimtumas gali paveikti ir tą laiką, kurį praleidžiame skaitydami Šventąjį Raštą. Gali kilti pagunda vaizduojantis save scenoje iš Biblijos nukrypti nuo tikslo ir leisti vaizduotei kaži kur nuklajoti. Įsivaizduojant save Biblijos pasakojimo veikėju reikia tam tikro vaizduotės kryptingumo, nuoseklumo, be to, toks Rašto apmąstymas turėtų vykti tyloje ir ramumoje. Kaipgi kitaip išgirsime Dievo balsą?
Kokiam nors žodžiui ar frazei, ar veikėjui patraukus mūsų dėmesį, stabtelėkime ir atsidėję tai apmąstykime. Nesistenkime išsyk nuodugniai apmąstyti visą pasakojimą ar psalmę. Verčiau laukime, kol Viešpats mums prakalbės. Mus gali patraukti paprastučiai Jėzaus žodžiai per Paskutinę vakarienę „tikėkite ir mane“ (Jn 14, 1) ar Pauliaus žodžiai, jog kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas (plg. Rom 10, 13). Kad ir koks žodis patrauktų mus, nepalikime jo neapmąstę. Vis kartokime tą žodį ar frazę, klauskime Viešpatį, ką Jis nori mums juo pasakyti. Užsirašykime kilusias mintis. Tyloje priimkime tai, ką Dievas mums nori duoti.
Jei tyloje ateinančios mintys užlieja ramybe, džiaugsmu, viltimi ar troškimu panašėti į Jėzų, būkime tikri, jog tai Šventoji Dvasia mums kalba. Jei kylančios mintys piktos, liūdinančios, vedančios į neviltį ar graužatį, galime būti tikri, jog jos ne iš Dievo.
Jei ateinančios mintys skatina keistis, panašėti į Viešpatį, pasitikėkime, jog jos kyla iš Dievo. Pavyzdžiui, jaučiamės raginami būti ypač malonūs ir geri draugui ar šeimos nariui. Pajuntame paskatą išpažinti mus slegiančią praeities nuodėmę. Įgyjame drąsos prisiimti naują tarnystę. Imamės gydyti pašlijusius santykius, naujai megzti iširusią draugystę. Suvokę, kad Dievas to iš mūsų prašo, eikime ir darykime. Pamatysime, jog vienas žingsnelis veda prie kito, o tas dar toliau. Ir taip žingsnis po žingsnio artėjame prie Viešpaties.
Dievas, kuris kalba
Apaštališkojo paraginimo įvade Benediktas XVI sako: „Nėra didesnio prioriteto už šį: atverti šiandieniams žmonėms prieigą prie Dievo, kuris kalba ir dovanoja savo meilę, kad apsčiai turėtume gyvenimo“ (VD, 2).
Šiais žodžiais popiežius įvardija, jog kelias į pilnatvišką, vaisingą ir taikingą gyvenimą yra Dievo, tariančio savo žodį mums, klausymasis. Dangiškasis Tėvas labai trokšta, jog atsivertume Jo artumui ir meilei. Tai įvyksta, kai leidžiame Jo žodžiui įsišaknyti mūsų širdyse. Gyvenime kyla daug klausimų. Kaip gera žinoti, jog galime rasti atsakymus į iškylančius klausimus, jei klausiame Jėzaus, Dievo vienatinio tobulo Žodžio!
