EVANGELISTO LUKO LAIŠKAS
Tėvas George T. Montague
Ką evangelistas Lukas papasakotų apie Šventąją Dvasią mums, nūdien gyvenantiems žmonėms? Kaip mūsų pasaulis ir Bažnyčia atrodytų Luko akimis? Kokį laišką jis parašytų apsilankęs mūsų parapijose? Štai ką parašiau pasimeldęs ir apmąstęs šiuos klausimus.
Brangūs broliai ir seserys,
Esu apstulbęs, nors ir maloniai, – rašau ne pergamente ar papiruse, o kompiuteriu. Niekada nesitikėjau, kad man teks naršyti internete. Kur tau! Apie tokį dalyką nė nebuvome girdėję. Apaštalas Paulius tikrai naudotųsi visomis tomis naujomis komunikacijos priemonėmis, kad tik Evangelija dar plačiau pasklistų! Ir aš tikiuosi, jog mano laiškas internetu ar išspausdintas žurnale pasieks tūkstančius žmonių.
O kaip mane žavėjo Šventoji Dvasia berašant Evangeliją ir Apaštalų darbus! Pasakojau, kad Jėzus buvo pradėtas Šventosios Dvasios ir kad Dvasia Jį pasiuntė į misiją. Rašiau apie Dvasią, vėju ir ugnimi nužengusią ant mokinių, ir apie mokinius, pasklidusius po visą pasaulį nešti Dvasios ugnies. Šventoji Dvasia nusidėjėlius pavertė šventaisiais, sužeistus žmones – sveikais, bailias aveles – bebaimiais liudytojais. Tokius Dvasios apimtus žmones tikėjausi rasti ir atėjęs pas jus.
O ką radau? Didžiam savo džiaugsmui radau daug Dvasios įkvėptos veiklos. Jūsų misionieriai pasiekė žemės pakraščius. Katalikų pasaulyje daugiau nei milijardas! Man smagu, kad mano parašytoji Evangelija drauge su Morkaus, Mato ir Jono parašytosiomis sekmadieniais maitina daugybės žmonių tikėjimą. Kaip gera, kad jūs nepamirštate vargšų! Jūsų gailestingumo darbai yra brangūs mano širdžiai. Šlovinu Dievą už neįtikėtinus vaisius, kuriuos jumyse subrandino Jo žodis. Drauge su Pauliumi noriu jus paraginti daryti dar daugiau pažangos (plg. 1 Tes 4, 1).
Ne tik sakyti „tikiu“
Daugelis jūsų kovoja, kai kuriems tenka nešti sunkų kryžių, bet jūs nesiskundžiate. Nors kartais stebiuosi, kodėl jūs labiau nesiremiate Šventosios Dvasios galybe. Prisimenate, Paulius, Efeze radęs daugybę mokinių, paklausė, ar jie gavo Šventąją Dvasią. Mokiniai atsakė: „Mes nė girdėti negirdėjome, kad yra Šventoji Dvasia“ (Apd 19, 2). Tikiuosi, nė vienas iš jūsų taip negalėtų pasakyti, nes kiekvieną sekmadienį išpažįstate: „tikiu į Šventąją Dvasią“. Bet ar tikrai suvokiate tariamų žodžių prasmę? Peržvelgiant Apaštalų darbuose papasakotus įvykius man prieš akis iškyla ankstyvosios Bažnyčios jaudulys, Dievo garbinimo proveržis, aistra skelbti Gerąją Naujieną. Visa tai kilo iš pirmųjų Sekminių dovanos. Skaitai apie tuos įvykius ir tarsi girdi šaukiant: „Tas, kuris prisikėlė iš mirties, yra Jėzus! Jis atsiuntė Šventąją Dvasią – mūsų prisikėlimo pirmieną! Ateikite, prisidėkite prie mūsų! Mes neesame tobuli, tačiau atradome tikrojo gyvenimo versmę – Jėzaus Šventąją Dvasią!“
Sakyti „tikiu į Šventąją Dvasią“ – svarbu, bet Dievas iš mūsų tikisi daugiau! Negana priimti Šventąją Dvasią per Krikštą ir Sutvirtinimą. Gavę Šventąją Dvasią, turime Ją skleisti, leisti Jai dvelkti.
Garbinanti tauta
Kas įvyksta, kai leidžiame Dvasiai dvelkti? Pirmiausia imame džiaugsmingai garbinti. Daugelis jūsų atrado Dvasios dovaną – garbinimą. Bet kai kurie krikščionys netgi per Mišias tyli, it vandens į burnas prisisiurbę. Galbūt tie žmonės manosi esą neverti garbinti Dievą. Bet juk visi neverti. Būtent Šventoji Dvasia nevertuosius padaro vertus. Pasak Pauliaus, Šventoji Dvasia mumyse šaukia: „Aba, Tėve!“ (Gal 4, 6). Tai nuoširdus tėtės išsiilgusio vaikučio šūksnis: „Tėveli!“ Šlovinimas atveria vartus kitoms Dvasios dovanoms. Net jei jūs nesimeldžiate kalbomis, kaip aprašyta Apaštalų darbuose (plg. Apd 2, 11; 10, 46) ir Pauliaus laiškuose, leiskite Dvasiai garbinti ir šlovinti Dievą jumyse. Tada gausite ausylumo dovaną. Naujai išgirsite Dievo žodį, jis jums suskambės čia ir dabar, išgirsite jį kaip skirtą būtent jums. Dalijimasis išgirstu Dievo žodžiu su kitais vadinamas pranašystės dovana. Atminkime – pranašystė prasideda nuo Dievo žodžio klausymosi, nuo įsiklausymo į jį čia ir dabar. Dievo žodis pasiekia trokštančio šlovinti žmogaus ausis.
Pasirengę liudyti
Pirmieji krikščionys Šventąją Dvasią nešė dėdami rankas ant ligonių ir melsdami Dievą juos išgydyti. Būtent per maldą, kuria prašome išgydyti ligonius, daugelį žmonių atvedame pas Jėzų. Deja, nemažai žmonių, regis, netiki, kad Dievas gydo per jų maldą. Tad jie nededa rankų ir nesimeldžia už kitus. Atseit, tai skirta tik šventiesiems. Kvailystė! Jėzus sakė, kad jei turėtume tikėjimą sulig garstyčios grūdeliu, galėtume kalnus kilnoti. Negi manote, kad šie Jėzaus žodžiai galiojo tik pirmaisiais amžiais? Dievas gydo ne tik kūną. Apskritai, pats didžiausias gydymas įvyksta susitikus Jėzų. Tad ar susitikote Jį? Ar Jis jums tėra tas, apie kurį šį tą žinote ir tiek? Šventoji Dvasia – pati geriausia pažindintoja su Jėzumi. Ji parodo pasauliui Jėzų įgalindama krikščionis liudyti ir evangelizuoti. Aš žaviuosi pirmųjų krikščionių drąsa skelbti Jėzų. Kai kurie iš jų nepabūgo nė kankinystės. Tai vyksta ir šiandien, ypač kai kuriuose pasaulio kraštuose. Žinau, kad daugelis jūsų noriai, kantriai ir netgi džiaugsmingai neša savo kryžių. Nepamirškite kuo dažniau šauktis Šventosios Dvasios! Ta, kuri savo galia sustiprino kankinius, sustiprins ir jus.
Kūno ugdymas
Visuomenė, kurioje gyvenate, yra labai susvetimėjusi. Daugybė žmonių vadovaujasi „Jėzus ir aš“ dvasingumu. Tad jie nė nemato reikalo susitikti su kitais krikščionimis. Ne tokią krikščionybę skelbė Jėzus, ne tai Jis turėjo galvoje. Tais laikais, kai rašiau Evangeliją ir Apaštalų darbus, daug kas buvo visiškai kitaip. Mes patyrėme, kad Šventoji Dvasia statydina ir ugdo bendruomenę (plg. Apd 2, 42–47). Ji mus įkvėpė ir parengė būti dvasiniais mūrininkais ir dailidėmis, idant pastatydintume didingą šventovę – Bažnyčią. Mums patiko būti drauge, nes Dvasia padėjo įžvelgti, jog Bažnyčia – pati svarbiausia mūsų bendruomenė. Atidžiai perskaitykite mano rašytos Evangelijos 1–2 skyrių. Čia taip dažnai miniu Šventąją Dvasią. Ne tik Jėzus turi Šventąją Dvasią, bet ir visa Jo šeima. Tai pirmavaizdis to, kas įvyko Bažnyčioje per Sekmines. Rašydamas norėjau, kad mano skaitytojai, ypač šeimos, suprastų, jog Šventoji Dvasia juos siunčia skelbti Evangelijos ne tik į tolimus kraštus. Sekminės gali įvykti ir namų Bažnyčioje. Tėra viena Šventoji Šeima. Tačiau Šventosios Dvasios galia gali rastis daugybė šventųjų šeimų. Tad leiskite Dvasiai užlieti jus ir jūsų šeimas.
Siekite Dovanos!
Kaip? Prašykite! Atminkite Jėzaus žodžius: „prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta“ (Lk 11, 9). Kai prašote, meldžiate Tėvą ne tik suteikti Šventąją Dvasią jums, bet ir leisti Jos malonei kuo plačiau sklisti. „Siekite meilės, taip pat rūpestingai ieškokite dvasinių dovanų“ (1 Kor 14, 1), – ragina Paulius. Nepamirškite tikėti, kad Dievas veikia. Jis iš tiesų veikia. Jėzus laidavo: „Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo“ (Lk 11, 13).
