MALDA SU MARIJA
Pamaldumas Mergelei Marijai yra esminė Bažnyčios maldos dalis. Bent kelios nuostabios maldos Marijai kilo iš Evangelijos tekstų. Pavyzdžiui, maldos Sveika, Marija ir Viešpaties angelas. Evangelijomis remiasi ir rožinio slėpiniai. Esame gana įpratę mąstyti apie Mergelę Mariją kaip apie Karalienę, apsiaustą Dievo garbės, ir kur kas sunkiau ją įsivaizduojame kaip vieną iš mūsų, gyvenusią konkrečiu istoriniu metu. Tad pamėginkime nueiti tą maldos kelią, kurį Šventosios Dvasios vedama nukeliavo ankstyvoji Bažnyčia, maldoje atrasdama Marijos slėpinį. Beje, Marijos malda teikia itin daug peno kiekvieno krikščionio maldai. Marija iki tapo asmeniu, į kurį tikintieji melsdamiesi kreipiasi daugybe pagarbių titulų, pati buvo uoli maldininkė, įkvepianti ir kitus melstis. Tad pirmiausia išmokime ja sekti kasdieniame gyvenime. Ji yra mūsų sesuo ir bičiulė maldos kelyje.
Gimęs iš moters (plg. Gal 4, 4)
Pauliaus laiškai yra ankstyviausias Naujajame Testamente perteikiamas Bažnyčios tikėjimo liudijimas. Keista, kad Marija juose visai neminima. Net prabėgomis nepaminimas jos vardas, priešingai Evangelijai pagal Morkų (plg. Mk 6, 3). Tiesa, kalbama apie Kristų, Dievo Sūnų, „gimusį iš moters, pavaldų įstatymui“ (Gal 4, 4). Bet žodžiais „gimęs iš moters“ tepasakoma, kad Jėzus yra ir žmogus, kitaip tariant, pripažįstama Jo žmogystė. Šį posakį randame ir ten, kur kalbama apie Joną Krikštytoją: „tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją“ (Mt 11, 11). Apie Dievo Motiną nekalbama. Tai nereiškia, kad Paulius apie ją nemąstė. Jo laiškai neatspindi visko, kuo jis gyveno ir ką mąstė. Skaityti Pauliaus laiškus – tarsi klausytis telefono pokalbio, girdint tik vieną kalbančią pusę. Paulius laiškais atsiliepdavo į konkrečias problemas. Pavyzdžiui, apie Eucharistijos šventimą Korinto bendruomenėje jis užsimena dėl kilusios netvarkos (plg. 1 Kor 11, 23–24). Kita vertus, svarbu, jog Paulius Evangelijos žinios šerdį perteikė nė sykio neužsimindamas apie Mariją. Tačiau apie ją rašoma visose keturiose evangelijose, vieną sykį ji minima Apaštalų darbuose (plg. Apd 1, 14).
„Kas yra mano motina ir broliai?“ (Mk 3, 33)
Įdomu, kad Marija Jėzaus viešosios tarnystės metu visose trijose sinoptinėse evangelijose pasirodo tik vienąsyk (plg. Mk 3, 31–35; 6, 1–6).
Atėjo Jėzaus motina ir broliai ir, lauke sustoję, per kitus prašė jį iškviesti. Aplink jį sėdėjo minia, kai jam buvo pranešta: „Štai tavo motina ir broliai bei seserys lauke stovi ir ieško tavęs“. O jis atsakė: „Kas yra mano motina ir broliai?“ Ir, apžvelgęs aplink sėdinčius, pasakė: „Štai mano motina ir broliai! Kas tik vykdo Dievo valią, tas man ir brolis, ir sesuo, ir motina“ (Mk 3, 31–35).
Ši scena itin reikšminga. Jėzaus šeima – motina ir broliai – stovi lauke, Jėzus sėdi viduje. Žvelgdamas į aplink sėdinčius Jis sako: „Štai mano motina ir broliai!“ Taip atskiriamos dvi grupės: esantys lauke ir sėdintys viduje. Žinome, kad išrinktosios tautos šeimos nariu tampama gimus iš žydės motinos. Bet Jėzus kai ką iš esmės pakeitė. Morkaus evangelijoje nesakoma, kad Jėzus savo motiną ir brolius įskaičiuoja tarp savo naujosios šeimos narių, vykdančių Dievo valią. Morkus kraujo šeimos narių nepašalina iš šeimos, bet griežtai atskiria prigimtinės šeimos narius nuo mokinių šeimos.
Toliau Morkus Jėzaus šeimą veikiausiai mini kaip „saviškius“, nesuprantančius Jėzaus ir einančius Jo sulaikyti, mat Jis jiems atrodo „kaip galvos netekęs“ (Mk 3, 21). Tame pačiame kontekste minimas Belzebulas ir tie, kurie sako, jog Jėzus demonus išvaro demonų kunigaikščio galia (plg. Mk 3, 22–30). Šios scenos – apie Belzebulą ir piktžodžiavimą Šventajai Dvasiai – įspraustos tarp „saviškių“ išvykimo sulaikyti Jėzaus ir jų atėjimo pas Jį. Taip evangelistas „saviškius“ tarsi susieja su Jėzaus priešais, piktžodžiaujančiais Šventajai Dvasiai. Toks Morkaus evangelijos požiūris į Jėzaus šeimą atspindi šios evangelijos radikalumą ir griežtumą. Šioje evangelijoje Jėzų matome vienišą ir nesuprastą, netgi savo giminaičių.
„Iš kur jam tai? Kas per išmintis jam suteikta, ir kas per stebuklai daromi jo rankomis? Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi jo seserys negyvena čia, pas mus?!“ (Mk 6, 2–3).
Jėzus nusiskundė, kad pranašas negerbiamas „savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose“ (Mk 6, 4). Taigi Morkaus evangelijoje dar nelabai atsispindi Marijos slėpinys. Jį Bažnyčia kur kas geriau suvokė vėliau.
Dailidė, Marijos sūnus (plg. Mk 6, 3)
Matas ir Lukas Mariją vaizduoja kitaip. Jų abiejų evangelijos bent iš dalies liudija, kad Bažnyčia tuo metu jau geriau suvokė Marijos slėpinį. Abu jie žinojo apie Jėzų tai, ko Morkus, regis, nenumanė, būtent, kad Jėzus buvo pradėtas ant Mergelės Marijos nužengus Šventajai Dvasiai. Tai ypatingas šių dviejų evangelistų indėlis į krikščionijos atmintį. Ši nauja įžvalga pakeičia ankstyvosios tikinčiųjų bendruomenės iki tol turėtą Marijos sampratą. Iš Mato evangelijos matyti, kad ši samprata šiek tiek pakitusi, o Luko evangelijoje ji atsiskleidžia, kaip iš esmės kitokia.
Mato evangelijos kūdikystės pasakojime (1–2 sk.) pagrindinis veikėjas yra Juozapas. Marija teminima kaip iš Šventosios Dvasios pradėto kūdikio motina. Matas kitaip vaizduoja jau Morkaus aprašytą sceną, kur Jėzaus motina ir broliai ateina pas Jį (plg. Mt 12, 46–50; Mk 3, 31–35). Matas viską vaizduoja kaip ir Morkus, bet „saviškiai“ Mato evangelijoje nesako, jog Jis „kaip galvos netekęs“. Motina, pradėjusi Jėzų iš Šventosios Dvasios, negali būti tokia nenuovoki ir nė truputėlio nesuprasti savo Sūnaus. Ir toliau Matas pagarbesnis nei Morkus. Jėzui sugrįžus į Nazaretą ir kaimelio gyventojams klausinėjant, iš kur šitokia Jo „išmintis“, Matas į kaimynų lūpas jau nededa tiesmukų žodžių, kaip kad darė Morkus, kad Jėzus tėra „dailidė“. Jis rašo: „dailidės sūnus“ (Mt 13, 53–58; Mk 6, 3). Be to, Matas, priešingai nei Morkus, nemini giminių tarp pranašo negerbiančiųjų: „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje ir savo namuose“ (Mt 13, 57). Negi Motina, stebuklingai pradėjusi iš Dvasios, negerbtų savo Sūnaus? Marijos slėpinys vis labiau atsivėrė besimeldžiančiai Bažnyčiai.
Tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo (plg. Lk 8, 21; Apd 1, 14)
Luko evangelijoje nuostabiai atsiskleidžia, kad Bažnyčia dar giliau suvokė Marijos slėpinį. Luko pateiktame Jėzaus kūdikystės pasakojime dėmesys ištisai sutelktas į Mariją (1–2 sk.). Ji vėl vaizduojama kaip moteris, pradėjusi iš Šventosios Dvasios (plg. Lk 1, 35). Nauja tai, kad ji aprašoma ir kaip ta, kuri atsiliepia į Dievo valią: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Taigi Marija pirmoji išgirsta Dievo žodį ir jį įvykdo. Tai ne vienkartinis veiksmas, ji nuolat tai daro. Taigi Marija – pirmoji Dievo žodžio klausytoja ir vykdytoja, todėl ji – ypatinga savo Sūnaus mokinė (plg. Lk 8, 19–21; 11, 28).
Lukas smarkiai pakeičia ir tą sceną, kur motina su broliais ateina teirautis Jėzaus (plg. Lk 8, 19–21). Luko evangelijoje nėra Morkaus užuominos apie „saviškius“, sakančius, jog Jis „kaip galvos netekęs“ (Mk 3, 21). Lukas nesupriešina tikinčiųjų šeimos ir prigimtinės Jėzaus šeimos (plg. Mk 3, 31; Mt 12, 46–50). Jėzaus motina ir Jo broliai stovi lauke ir nori pamatyti Jėzų, bet Luko Jėzus neklausia: „Kas yra mano motina ir mano broliai?“ Luko evangelijos Jėzus neteigia, jog būtent viduje esantys yra Jo motina ir Jo broliai. Jėzus kalba veikiau apibendrintai: „Mano motina ir mano broliai – tai tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo.“
Svarbu, kad Lukas šią sceną įterpia po palyginimo apie sėjėją ir sėklą (plg. Lk 8, 4–15). Į gerą dirvą krentanti ir atnešanti šimteriopą derlių sėkla siejama su tais, kurie kaip Jėzaus Motina „klauso Dievo žodžio ir jį vykdo“. Ištikimai klausančią Dievo žodžio ir jį vykdančią Mariją randame ir paskutinėje scenoje, kur ji minima, – Apaštalų darbuose: Marija per Sekmines meldžiasi drauge su Bažnyčia, laukdama nužengsiančios Šventosios Dvasios (plg. Apd 1, 14). Taigi ankstyvoji Bažnyčia vis geriau suvokė Marijos slėpinį, ypač gerai šis gilesnis supratimas atskleidžiamas Luko evangelijoje. Vėliau bus dar gilesnių įžvalgų.
„Štai tavo motina!“ (Jn 19, 27)
Jono evangelijoje nėra pasakojimo apie Jėzaus kūdikystę. Žemiškasis Jėzaus gimimas nėra pagrindinė šios evangelijos tema. Tačiau Jono evangelijoje Marija pasirodo du kartus (plg. Jn 2, 1–11; 19, 25–27). Kanoje ji savo Sūnaus prašo padėti šeimai, pristigusiai vyno. Sakydama: „Jie nebeturi vyno“ (Jn 2, 3), Marija veikiausiai perteikia pačios šeimos prašymą, išreiškia jos norą. Ji panašų šeimos prašymą ir norą perdavė savo Sūnui šventykloje: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs“ (Lk 2, 48). Jėzus į tai atsakė: „Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ (Lk 2, 49). Tėvo valiai teikiama pirmenybė. Tokia pati Kanos pamoka: „O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda!“ (Jn 2, 4). Nuo pat pradžių Jėzus atsiriboja nuo savo Motinos prašymo, o ji savo ruožtu teikia pirmenybę savo Sūnaus valiai: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5). Taigi ir Marijai svarbiausia – Tėvo valia. Tik tada Jėzus jos prašymu apreiškia savo šlovę. Ji yra tikėjimo moteris, paklūstanti savo Sūnui, ji – tikroji Jo mokinė.
Jono evangelijos perteikiama Marijos samprata dera su giliomis Mato ir Luko įžvalgomis. Bet Jėzaus Motina, stovinti Kalvarijoje (Jn 19, 25–27), – tai didžiulė pažanga, palyginti su bendra kitų evangelijų tradicija. Kryžiaus papėdėje stovi Jėzaus motina ir mylimasis mokinys. Jų vardai evangelijoje išvis neminimi. Jie yra istoriniai, bet sykiu ir simboliniai veikėjai. Bevardis mokinys atstovauja visiems, kuriuos Jėzus myli. Ir Jėzaus Motina vaidina atstovaujamąjį vaidmenį. Ji yra ne tik paprasčiausiai fizinė Jėzaus Motina. Kaip ir Morkus, Jonas aštriai atsiliepia apie Jėzaus fizinius giminaičius. Jis sako, kad Jėzaus broliai, t. y. Jo giminaičiai, Juo netikėjo (plg. Jn 7, 5). Marija yra mylimojo mokinio, atstovaujančio kiekvienam mokiniui, Motina. Ant kryžiaus mums duodamas galutinis atsakymas į klausimą: „Kas yra mano motina ir mano broliai?“ Jėzus rodo du, esančius šalimais Jo: jie yra tikroji Jo mokinių šeima, motina ir brolis naujoje tikinčiųjų šeimoje.
Bažnyčia nuėjo ilgą kelią stengdamasi suprasti Marijos slėpinį. Morkaus evangelijoje natūralūs šeimos ryšiai priešinami dvasiniams saitams. Natūralūs Jėzaus ir Jo Motinos ryšiai užleidžia vietą dvasiniams saitams, jungiantiems naująją tikinčiųjų šeimą. Šie gilesni dvasinės šeimos ryšiai tarp Marijos ir jos Sūnaus laipsniškai atsiskleidžia Mato evangelijoje. Luko evangelijoje ji parodoma kaip pirmoji krikščionė mokinė ir pavyzdys kiekvienam mokiniui, kuris klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo. Galiausiai Jono evangelijoje Marija iškyla kaip tobulo mokinio Motina.
Taigi Jėzaus Motinos slėpinys priklauso Bažnyčios vidinei, slaptingai tradicijai, atsiverčiančiai mums, kaip ir ankstyvajai Bažnyčiai, tik per maldą. Evangelijų tradicijoje Marija ir Jos Sūnus yra neperskiriami. Negalime vieno atskirti nuo kito. Marijos slėpinys yra tradicijos subrandinto tikėjimo vaisius. Malda – raktas, atrakinantis šį slėpinį.
(Tęsinys kitame numeryje)
Parengta pagal Bruno Moriconi OCD straipsnį
