Meditacijos
Penktadienis, 2009 m. gegužės 1 d.
Apd 9, 1–20
Koks gyvenimą perkeičiantis susitikimas su Jėzumi! Vienu akinančiu blyksniu Paulius iš negailestingo krikščionių persekiotojo tapo nenuilstančiu Evangelijos skelbėju. Nors Pauliaus atsivertimo istorija tokia stulbinanti ir įkvepianti, iš tiesų kiekvienas atsivertimas – stebuklas, kad ir ne toks pribloškiantis kaip Pauliaus.
Jėzus sakė Nikodemui, kad kiekvienam reikia iš naujo atgimti. Paprastai tariant, kiekvienam iš mūsų turi ateiti metas, kai suprasime, kas įvyko Krikšto metu. Turi ateiti metas, kai kiekvienas pasakysime: „Tikiu, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus. Priimu Jo man suteiktą nuodėmių atleidimą ir trokštu gyventi Jam.“
Iš ko pažinsime savo atsivertimą? Vienas iš ženklų gali būti sąžinė, jautresnė nuodėmei ir labiau trokštanti susitaikyti su Viešpačiu. Kitas ženklas – budrumas, vidinių dvasinių kovų pastebėjimas ir akylumas, savo nuodėmingų troškimų, prieštaraujančių Šventosios Dvasios paskatoms, atpažinimas. Galiausiai, santykių su Jėzumi pasikeitimas – jei anksčiau jie buvo tolimi ar šalti, atsivertęs žmogus gali paliudyti asmeniškai draugaująs su Tuo, kurį vadina savo Viešpačiu ir Gelbėtoju.
Iš tiesų nuostabu, kad Dievas taip mus pamilo, jog atsiuntė savo vienatinį Sūnų mūsų išgelbėti iš nuodėmės ir patraukti prie savęs. Dabar Dievas nori, kad kiekvienas Jo vaikas patirtų artimą, asmeninį ryšį su Juo ir Jo Sūnumi. Nesvarbu, ar jau atsivertėte, ar patiriate atsivertimą būtent šiuo metu, pasinaudokite proga ir pasakykite Jėzui, kad Jį mylite. Paprašykite, kad Jis pasiektų tokias jūsų širdies gelmes, kad galėtumėte kartu su šv. Pauliumi išpažinti – Jėzus Kristus yra Viešpats.
Dėkoju, Jėzau, už visa, ką nuveikei mano gyvenime iki dabar. Uždėk ant manęs savo ranką, kad nuo mano akių nukristų visi tamsos ir nuodėmės žvynai. Pripildyk mane savo tiesos, kad galėčiau skelbti pasauliui – Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus. Leisk man, kaip ir Pauliui, tapti Tavo pasiuntiniu, skelbiančiu Tavo vardą visam pasauliui.
Ps 117, 1–2; Jn 6, 52–59
Šeštadienis, 2009 m. gegužės 2 d.
Jn 6, 60–69
Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda (Jn 6, 63).
Ar tai sakydamas savo mokiniams Jėzus turėjo omeny, kad mūsų kūnas yra nieko vertas ir kad šis pasaulis – visiškai sugedęs? Gana lengva krikščionio gyvenimą pernelyg sudvasinti, įsivaizduojant, kad Jėzus nori, jog mūsų gyvenimas būtų neva aukštesnio lygmens. Bet tai būtų esminės tiesos – kad Dievas visa sukūrė gera! – atsisakymas. Toks Dievo sumanymas – mes esame kūniškos būtybės, o pasaulis yra medžiagiškas.
Taigi ko mus išmokyti Jėzus stengiasi? Neapriboti savo gyvenimo žemiškais kūno matais, nemanyti, kad tikrieji įrodymai yra medžiaginiai ir kad jų pakanka. Taip apsiribodami netenkame Dievo dovanojamos pilnatvės. Jėzus taip pat moko, kad mes nesukurti nei skrajoti anapus kūno tikrovės, nei priklausyti tik kūno tikrovei. Įkvėpdamas į mus savo Dvasią Jėzus mūsų žemiškąjį gyvenimą daro dvasinį.
Nors mes linkę apsiriboti žemiškuoju žvilgsniu, Dievas leidžia išvysti truputėlį dangaus, Šventoji Dvasia leidžia patirti Jo veikimą ir artumą. Tampame moksliškai nepaaiškinamų išgijimų, regis, neįmanomų susitaikinimų ir perkeisto gyvenimo liudininkais. Dievas šiais dalykais ne pateikia savo buvimo įrodymus, bet stiprina mūsų tikėjimą. Prisiminkite Tomą, reikalaujantį tiesiog apčiuopiamo prisikėlimo įrodymo – galiausiai išvydęs prisikėlusį Viešpatį, jis sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn 20, 28). Tomas nesakė: „Dabar viską suprantu, dabar jau turiu ganėtinai įrodymų.“ Dvasinis žvilgsnis sunaikino medžiaginių įrodymų poreikį ir atnaujino jo tikėjimą.
Šventoji Dvasia trokšta atverti mūsų akis dangui ir taip mūsų žemiškajam gyvenimui įkvėpti gyvybės. Todėl prisiminkime visa, kas mūsų žemišką žvilgsnį perkeitė į dvasinį, kas sustiprino mūsų tikėjimą. Visa tepasitarnauja didesniam mūsų artumui su dangiškuoju Tėvu.
Viešpatie, atverk mano akis, kad matyčiau Tave savo kasdienybėje. Padėk pastebėti dangaus įsiveržimą į mano žemiškąjį gyvenimą. Sustiprink mano tikėjimą Tavimi, kad jau šioje žemėje gyvenčiau kaip Tavo vaikas.
Apd 9, 31–42; Ps 116, 12–17
Sekmadienis, 2009 m. gegužės 3 d.
1 Jn 3, 1–2
Gerojo Ganytojo sekmadienis yra tradiciškai skiriamas švęsti Pirmąją Komuniją. Jei mums tenka garbė apsilankyti tokioje šventėje, lengvai atpažįstame pirmą kartą besiartinančius prie Viešpaties stalo – baltai apsirengę vaikai susijaudinę ir pagarbūs priima Viešpatį.
Vis dėlto Pirmosios Komunijos diena dar nėra krikščionio kelionės viršūnė, ji ir ne vienkartinė šventė. Einančių Komunijos pirmąjį kartą ateityje dar daug kas laukia. Jie, kaip ir mes, dar nepasiekė galutinės brandos ir vienybės su Išganytoju. Apaštalas Jonas tikina, kad vieną dieną mes savo Viešpatį išvysime tokį, koks Jis yra, – ir būsime panašūs į Jį!
Kelionėje laukiant tos džiaugsmingos dienos gali pasitaikyti nelauktų vingių ir posūkių, paklydimų ir abejonių iš tėvų paveldėtu tikėjimu. Kad ir kur nuklystume, Gerasis Ganytojas niekada nepaliauja mūsų ieškojęs. Galime būti pašaukti kentėti ar matyti kitų kančias, paaukoti savo gyvenimą kokiam nors žmogui, kartais nesulaukdami jokio atlygio. Taip Gerasis Ganytojas švelniai mus kreipia į vis gilesnę vienybę su savimi.
Jėzus savo brangiems vaikams siūlo savo Kūną ir Kraują kaip valgį kelionei; šiuo maistu Jis nori sustiprinti kiekvieną. Priimdami Eucharistiją, pamažu tampame tuo, ką valgome, daromės panašesni į Jėzų ir – kad ir kaip neįtikėtina – tokiais žmonėmis, kokius Jis mus myli ir kokius sukūrė.
Kokie šiandien jūsų santykiai su Viešpačiu? Kur Jis jus kviečia? Kokį žingsnį turėtumėte žengti, kad priartėtumėte prie to, ką Viešpats jums parengė? Nebesigręžiokite į praeitį, bet siekite to, kas jūsų dar laukia, pasitikėdami mylinčiu Dievo kvietimu ir apvaizda!
Tėve, esame Tavo mylimi vaikai, Tavo Sūnaus broliai ir seserys. Šiandien mums priimant Jo Kūną ir Kraują, padėk patirti tikrą Jo artumą. Paliesk ir padaryk mus panašesnius į Jį.
Apd 4, 8–12; Ps 118, 1. 8–9. 21–23. 26. 28–29; Jn 10, 11–18
Pirmadienis, 2009 m. gegužės 4 d.
Apd 11, 1–18
Tada Petras pradėjo jiems iš eilės aiškinti (Apd 11, 4).
Koks įdomus šv. Mišių skaitinys! Užuot kvietusi skaityti tikrą Kornelijaus, pirmojo pagonio, atsivertimo istoriją (nepaprastai įspūdingai apie tai pasakojama Apaštalų darbų 10 skyriuje), Bažnyčia mums siūlo apmąstyti visa, ką Petras perpasakoja Jeruzalės tikintiesiems. Kodėl turėtume gilintis į perpasakotą vieno didžiausių istorinių Bažnyčios gyvenimo įvykių versiją?Atsakymas būtų toks: nes šiuo skaitiniu mums duodamos dvi esminės pamokos. Pirmoji yra pats įvykis, liudijantis, kad Dievo karalystė skirta kiekvienam. Jeigu net pagonys, kuriuos žydai laikė nuodėmingais ir nešvariais, gavo Šventąją Dvasią, tada nė vieno negalima išskirti. Ši žinia yra kupina didžios vilties visiems: Dievas be galo myli kiekvieną žmogų ir trokšta, kad visi būtume su Juo danguje.
Antroji pamoka yra tokia pat svarbi. Atminkite, kad visi pirmieji krikščionys buvo žydai – daugelis jų buvo tikrai pamaldūs žydai. Žinia, kad Petras ne tik įžengė į pagonio namus, bet jį net pakrikštijo, nuskambėjo kaip nepaprastai skandalinga. Visai nestebina šių tikinčiųjų susirūpinimas.
Tas metas buvo kupinas įtampos, karštų ginčų, perdėtų kaltinimų ir skaudžių susiskaldymų. O ką Petras atsakė? Pradėjo viską iš eilės aiškinti. Jis suprato savo veiksmų prieštaringumą, bet sykiu žinojo, kad juos įkvėpė Dievas. Todėl Petras išliko ramus ir paaiškino aplinkybes kiek galėdamas nešališkiau ir kantriau. Jam nebuvo jokios prasmės gintis, bijoti ar jausti kaltę. Petras nepasinaudojo nė savo kaip vyresniojo padėtimi: „Aš esu apaštalų vyriausiasis, ir bus taip, kaip pasakysiu!“ Jis tiesiog leido įvykiui kalbėti pačiam už save.
Ramus Petro atsakymas parodo, kaip nepaprastai jis pasitikėjo Šventosios Dvasios veikimu. Apaštalas suprato, jog Dievui neatrodė reikalinga, kad kas nors jį gintų. Taip pat jis žinojo, kad tikėjimo brolių nedera laikyti priešais. Jam tereikėjo paliudyti, ką matęs ir girdėjęs, o kitkuo pasirūpins pats Dievas. Argi ne taip, kilus įtampai ar konfliktui, turėtume elgtis ir mes?
Viešpatie, padaryk mane savo taikos ir vienybės įrankiu!
Ps 42, 2–3; 43, 3–4; Jn 10, 1–10
Antradienis, 2009 m. gegužės 5 d.
Jn 10, 22–30
Įsivaizduokite stovįs tarp žydų vyresniųjų, besiklausančių Jėzaus. Ar būtumėte toks pat skeptiškas kaip jie? Be abejo, suvokdami, ką matote ir kieno klausotės, būtumėte apimti dėkingumo, kad savo akimis regite Viešpatį ir savo ausimis girdite Jį kalbantį. Net mintis nekiltų abejoti Jo teisingumu ar Juo dėl ko nors nusivilti. Bet jei būtumėte vienas iš šių vyresniųjų, išpažįstantis žydų tikėjimą? Turbūt sudvejotumėte. Tikriausiai kiltų daug klausimų.
Neužmirškite, kad žydui net nebuvo leidžiama ištarti Dievo vardą. Dievas buvo gaubiamas paslapties ir pagarbios baimės, o štai čia paprastas dailidės sūnus iš menkai žinomo kaimo daro stebuklus ir sakosi esąs lygus Tėvui (plg. Jn 10, 30). Tad nemanykime, kad Juo abejojantys žydai nemylėjo Dievo. Jie buvo priblokšti, kad Mesijas gali būti toks žmogus kaip Jėzus, toks kuklus ir kartu dieviškas. Žydai tiesiog nebuvo pasirengę tokiam Dievo paprastumui.
Galbūt stengdamiesi suprasti žydų sumišimą susidarysime aiškesnį savo tikėjimo gyvenimo vaizdą. Net jei ilgesnį laiką pažįstame Viešpatį, tikriausiai kai kurie Jo mokymo aspektai vis tiek mums sunkiai priimtini. Pavyzdžiui, ar esate pasirengę atleisti žmogui, nepaprastai įskaudinusiam jus ar jūsų artimą? O gal dėl jus praeityje nuvylusių draugų menkiau pasikliaujate Jėzumi, savo artimiausiu draugu? Gal jūs mąstote labai racionaliai, visa kur remiatės įrodymais ir mintis apie tikrą Jėzaus buvimą Švenčiausiajame Sakramente tiesiog netelpa jūsų galvoje?
Tai ne silpno tikėjimo ar netikėjimo pavyzdžiai. Jie veikiau parodo, kad visi mes tebesame piligrimai, keliaujantys į dangų. Kai kurie gal nukeliavo toliau nei kiti, bet nė vienas dar nepasiekėme kelionės tikslo! Svarbiausia, kad visi mes einame pirmyn, įsmeigę akis į tą tikslą ir noriai atsisakydami visko, kas mus tempia atgal.
Viešpatie, Tu žinai, kad man dar reikia daug kovoti. Tad suteik malonę vis labiau stengtis Tave pažinti ir Tau atsiduoti. Viešpatie, aš tikiu, padėk mano netikėjime!
Apd 11, 19–26; Ps 87, 1–7
Trečiadienis, 2009 m. gegužės 6 d.
Apd 12, 24 – 13, 5
Viešpaties žodis vis augo ir plito (Apd 12, 24).
Ir augalai, ir gyvūnai, ir žmonės auga pamažu, o ne iš karto. Tai būdinga ir Bažnyčiai. Ji išsyk smarkiai išaugo per Sekmines, kai Šventoji Dvasia išsiliejo ant apaštalų ir tūkstančiai įtikėjo Jėzų. Po to su kiekviena diena tikinčiųjų daugėjo, nes vis daugiau žmonių įtikindavo Evangelijos žinios tiesa ir galia.
Tačiau vėliau ankstyvajai Bažnyčiai teko išgyventi sausros laikotarpį. Buvo nužudytas Steponas, kilo žiaurūs krikščionių persekiojimai. Tikėjimas plito, nes jo šaknys buvo stiprios, bet kur kas lėčiau. Gelbėdamiesi nuo persekiojimų, tikintieji keliavo į Finikiją, Kiprą ir Antiochiją, skelbė Gerąją naujieną tenykščiams žydams, sunkiai darbuodamiesi steigė naujas Bažnyčias. Antiochijoje kai kurie ėmė skelbti Kristaus žinią ne tik žydams, bet ir pagonims. Būtent čia, Antiochijoje, Barnabas ir Paulius visus metus triūsė siekdami įkurti Bažnyčią, nepaisant naujų pavojingų aplinkybių.
Dėl šių dviejų apaštalų atkaklaus darbo Antiochijos Bažnyčia pamažu brendo. Iš tiesų jie būtent čia ir buvo pirmą kartą pavadinti „krikščionimis“ (Apd 11, 26). Bet Barnabą ir Paulių Šventoji Dvasia buvo numačiusi pasiųsti kitur, tad jie galiausiai paliko Antiochiją, kad paskatintų kitą Bažnyčios augimo tarpsnį – ilgalaikę misiją Viduržemio jūros įlankoje.
Bažnyčia augo etapais tiek praeityje, tiek šiandien. Naujas etapas prasidėjo sulig Vatikano II Susirinkimu, kurio metu vyskupai iš viso pasaulio aptarė būdus, kaip skelbti Evangeliją moderniajame amžiuje. Kitas etapas prasidėjo 1986 m., popiežiui Jonui Pauliui II paskatinus švęsti Pasaulio jaunimo dienas. Pasauliečių judėjimų ir bendruomenių augimas irgi yra Bažnyčios misijos naujojo etapo ženklas.
Kiekviename amžiuje Dievas atskleidžia naujų, daug žadančių Evangelijos skelbimo galimybių. Kur Jis jus veda šiandien?
Ateik, Šventoji Dvasia! Vis labiau mane perkeisk pagal Jėzaus atvaizdą. Leisk matyti Tavo veikimą visomis aplinkybėmis ir pasinaudoti kiekviena galimybe, kurią man duodi, kad augčiau šventumu ir dalyčiausi Tavo Gerąja naujiena!
Ps 67, 2–3. 5–6; 8; Jn 12, 44–50
Ketvirtadienis, 2009 m. gegužės 7 d.
Jn 13, 16–20
Ar jūsų diena kada nors buvo tokia? Atsikėlėte iš ryto, nusprendę gyventi Kristui, būti nuolankus Jo tarnas ir taip keisti savo aplinką. Pašokote iš lovos, trokšdamas būti Jo meilės pasiuntinys – toks, apie kurį Jėzus sakė: „Kas priima mano pasiuntinį, tas priima mane“ (Jn 13, 20). Tačiau vakare šis uolumas jau buvo dingęs, todėl svarstėte kodėl. Juk iš visų jėgų stengėtės gyventi kaip Kristaus pasiuntinys ir iš tiesų norėjote, kad žmonės žinotų, jog Jėzus yra jūsų džiaugsmo šaltinis. Tačiau, žvelgdamas į praėjusią dieną, jautėte, kad kažkas ne taip. Jums atrodė, kad jūsų pastangos buvo nepakankamai įtikinamos, trūko ryžtingumo ar net meilės.
Kartais pasitaiko tokių dienų kaip ši, tačiau į jas turėtume žvelgti kaip į ypatingas Dievo dovanas. Jos mums primena, kad mūsų žmogiškųjų pastangų nepakanka. Kaip Petras ir kiti apaštalai turėjo leisti Jėzui nuplauti jiems kojas, taip turime elgtis ir mes (plg. Jn 13, 3–12). Tik leidę Jėzui tarnauti mums, būsime tinkami kitų tarnai.
Įsivaizduokite save stovintį didžiulių laiptų apačioje ir matantį jų viršuje Jėzų. Jo garbės spindesys bei iš Jo širdies sklindanti meilė tiesiog pavergia jus, todėl trokštate būti su Juo. Tačiau vos tik pabandęs žengti žingsnį, nuslystate žemyn. Pagaliau, visiškai nusivylęs ir nusibalnojęs kelius, imatės šauktis pagalbos. Tą akimirką Jėzus nulipa, paima jus į savo glėbį ir užneša viršun.
Tad tenebūna ši diena panaši į „vieną tų dienų“! Jai prasidedant, maldoje stokime Viešpaties akivaizdon ir būkime atviri Jam. Leiskite Jam jus apkabinti ir nuplauti jums kojas. Tiesa, vien savo pastangomis niekuomet netapsite Dievo meilės pasiuntiniu. Tačiau Dievas niekada to iš jūsų ir nereikalavo. Tepripildo ši tiesa mūsų širdis džiaugsmo ir tedrąsina mus!
Jėzau, Tu mane labai myli, todėl siunti dalytis Tavimi su kitais. Pripildyk mano širdį ramybės bei nuolankumo, kad galėčiau tarnauti kitiems, kaip Tu tarnavai.
Apd 13, 13–25; Ps 89, 2–3. 21–22. 25. 27
