ŽODIS tarp mūsų

Meditacijos

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2011
 ››› 
kovas–balandis
 ››› 
Meditacijos

Antradienis, kovo 1

Sir 35, 1–12

Teisiojo auka yra maloni, ir ji niekad nebus užmiršta (Sir 35, 6).

Daugelis nūdienos žmonių žodį „auka“ pirmiausia sieja su ko nors atsisakymu, pasiryžimu išsiversti be ko nors. Senojo Testamento laikų žydai auka laikydavo gyvulių aukojimą pagal Įstatymo reikalavimus šventykloje. Tad mūsų sąmonėje „auka“ ir „reikalavimai“ tarsi suaugo į viena.

O Dievo akimis auka yra veikiau dovana – tai, kas duodama laisvai, dosniai, netgi spontaniškai. Auka gali būti tradicinė, pavyzdžiui, išmalda ar pasninkas. Auka gali būti ir geri žodžiai arba garbinimas, arba maloni šypsena sunkiu metu.

Laiške filipiečiams Paulius dėkoja Filipų tikintiesiems už jų aukas sunkumus patiriančiai Jeruzalės Bažnyčiai. Filipiečiai dovanojo „kvapią dovaną, Dievui priimtiną ir patinkamą auką“ (Fil 4, 18). Paulius nereikalavo iš filipiečių būtinai pagelbėti žmonėms, kurių jie niekada nematė. Jeruzalės bendruomenės vadovai nesipūtė, nesinaudojo savo aukštesne padėtimi, tuo, kad jų bendruomenė yra kitų bendruomenių motina. Žmones tiesiog sujaudino jų brolių ir seserų stoka ir jie maloniai dovanojo tai, ką galėjo.

Būtent tai mūsų aukas daro itin malonias Viešpačiui (plg. Sir 35, 6). Svarbu ne tai, ar aukojame daug ar mažai, aukojame pinigus ar laiką. Iš esmės svarbu – ar duodame iš širdies. Aukodami iš meilės ir dosnumo dvasios, atveriame duris Šventajai Dvasiai. Ji mūsų aukas pripildys dieviškosios malonės ir galybės. Kaip mūsų duonos ir vyno atnašos per kiekvienas Mišias ant altoriaus perkeičiamos į Kristaus Kūną ir Kraują, taip mūsų meilės dovanos tampa malonės dovanomis aplinkiniams žmonėms.

Paprasčiausios dovanos – Dievui ir žmonėms – gali tapti atsivertimo, išgydymo ir perkeitimo įrankiais. Tereikia dovanoti iš mylinčios ir dėkingos širdies. Tad nepraleiskime nė vienos progos būti dosnūs. Juk nė nenumanome, koks gėris iš to gali išplaukti!

Dieve, Tu esi toks geras ir dosnus! Sujudink mano širdį, kad teikčiau gyriaus ir meilės aukas Tau ir žmonėms.

Ps 50, 5–8. 14. 23; Mk 10, 28–31


Trečiadienis, kovo 2

Mk 10, 32–45

Jėzus, Jokūbo ir Jono prašomas jiems skirti garbės vietas savo karalystėje, pasinaudojo proga pamokyti mokinius, kad norintys būti didūs Dievo karalystėje turi tapti tarnais kaip Jis. „Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti“ (Mk 10, 45). Tėvo akimis, nuolankiausias tarnas yra pats didžiausias (plg. Mk 10, 43–44). Jėzus gyveno vien meile, Jis gyveno vien dėl kitų, niekada negyveno sau. Būti karaliumi, anot Jėzaus, – tai atiduoti savo gyvybę už draugus. Jėzaus šlovė – tai kančios ir nusižeminimo slėpinys.

Jėzus Jokūbui ir Jonui suteikė malonę būti Jo kentėjimų dalininkais, tačiau tai nereiškia, kad būtent jų kentėjimai atpirko žmonių nuodėmes. Tik Jėzaus mirtis ir prisikėlimas išvadavo pasaulį iš nuodėmės. Būti Jėzaus kančios – sykiu ir džiaugsmo – dalininkais yra malonė. Jėzus, laiduodamas mokiniams, kad jiems teks gerti iš Jo taurės, pranašauja jų kankinystę. Ir mums – jei išties esame Jėzaus mokiniai – tenka malonė (ne bausmė) ragauti iš Jo sopulių taurės, tai yra vienaip ar kitaip kentėti, pajusti nesavanaudiškos meilės svorį.

Kai meile atsilyginame už neapykantą, kai nesulaukdami padėkos aukojame savo laiką ir jėgas, darome kitų nevertinamus ar nepastebimus meilės darbus, dalyvaujame Jėzaus kentėjimuose. Argi gali būti skaudžiau, nei iš širdies mylėti ir savo ruožtu nesulaukti meilės? Jėzaus auka buvo tokia maloni Dievui, nes Jis ja nesiekė kokio nors gėrio sau, o tik troško žmones permerkti savo meile.

Kiekvienas esame šaukiamas gerti iš Jėzaus taurės. Kam iš mūsų kasdien nepasitaiko progų mirti sau dėl kitų? Noriai tarnaudami atspindime Jėzaus, nuolankiausio tarno, gyvenimą ir meilę. Atminkime – tik tarnaudami tampame panašūs į Dievą. Tarnaudami kitiems patiriame tikrąją laisvę: „dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti“ (Gal 5, 13).

Tėve, trokštu būti kaip mūsų Viešpats Jėzus, atėjęs tarnauti, o ne kad Jam būtų tarnaujama. Šventoji Dvasia, pripildyk mane meilės, kad visomis jėgomis mylėčiau Dievą ir džiaugsmingai tarnaučiau žmonėms.

Sir 36, 1. 4–5. 10–17; Ps 79, 8–9. 11. 13


Ketvirtadienis, kovo 3

Mk 10, 46–52

„Ko nori, kad tau padaryčiau?“ (Mk 10, 51) – klausia Jėzus aklojo ir kiekvieno iš mūsų. Mikliai, kaip aklasis Bartimiejus, pašokę sakykime: „Rabuni, kad praregėčiau!“ (Mk 10, 51). Toks turėtų būti kiekvieno Jėzaus mokinio prašymas.

Bartimiejus mus moko šauktis Jėzaus vardo. Galime būti išgelbėti vien Jo Vardu: „Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 12). Taigi šis aklasis šaukiasi Viešpaties Vardo, vienintelio gydančio vaisto, ir meldžia pasigailėti. Pats svarbiausias žmogaus maldos prašymas – meldimas pasigailėti. Tai kreipimasis iš savo beribės menkystės į begalinį gailestingumą, į pačią Tėvo širdį, tai prašymas priglausti savo glėbyje. Dievas ne tik yra gailestingas, Jis – pats gailestingumas, tarsi visišką saugumą kūdikiui teikiančios motinos įsčios.

Trumpas Bartimiejaus šūksnis: „Jėzau, pasigailėk manęs!“ – gili malda. Kartokime ją ir veikiai išgirsime: „Kelkis, jis tave šaukia“ (Mk 10, 49). Jėzus mus nuolat šaukia, Evangelija – Jo Asmuo ir Žinia – mus be paliovos kviečia ateiti. Juk ir Mišiose, prieš skaitant Evangeliją, atsistojame, atsikeliame iš vietos, taip liudydami savo pasirengimą veikiai atsiliepti į Viešpaties kvietimą. „Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus“ (Ef 5, 14). Tai senovinio Krikšto himno žodžiai.

Tik atsikėlę ir pribėgę prie Jėzaus išgirsime lemtingąjį klausimą: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ Žinoma, norų galime turėti įvairiausių. Bet ko iš tikrųjų norime arba ko išties verta norėti? Bartimiejaus atsakyme „kad praregėčiau“ slypi ne tik kūno akių šviesos troškimas, bet ir didžiulis noras pajusti gyvenimo apstybę, išvysti šviesą, įpavidalinančią pasaulį. Tad mums, krikščionims, praregėti reiškia, jog nuo mūsų akių nukrito šydai, dengę Viešpatį ir Jo darbus. Tai žvilgsnis aukštyn, į ant kryžiaus sosto iškeltą Viešpatį. Iš Jo rasoja gailestingumo rasa ir lyja ant mūsų. Tai žvilgsnis į Viešpaties Veidą. Prašymas „kad praregėčiau“ irgi yra gailestingumo maldavimas.

Jėzau, Gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio! Trokštu Tavo gailestingumo, trokštu regėti ir sekti Tave.

Sir 42, 15–25; Ps 33, 2–9


Penktadienis, kovo 4

Šv. Kazimieras, Lietuvos Globėjas

Jn 15, 9–17

Šv. Kazimieras visą gyvenimą uoliai stengėsi pasilikti Viešpaties meilėje. Jis ja ir joje gyveno, o dabar joje ilsisi, todėl ir gali mums padėti, todėl galime jį vadinti Lietuvos ir jaunimo globėju. Viešpats nieko neatsako saviesiems, savo draugams. Visa, kas Jo, yra ir jų.

Šiandienos Evangelijoje skaitome apie draugystės slėpinį. Pirmiausia apie Dievo ir žmogaus draugystę, iš jos, kaip iš versmės, kyla ir tikroji žmonių draugystė. Draugystė grindžiama meile. Ji tokia svarbi, kad Jėzus ją palieka kaip įsakymą, kaip priesaką.

Jono evangelijos 15 skyriuje itin dažnai vartojamas žodis „pasilikti“. Bene 11 kartų. Vien šiandienos skaitinyje jis nuskamba 3 kartus. „Pasilikite mano meilėje!“ Draugai nori būti kartu. Mylimieji trokšta nuolat likti kartu. Pasilikti reiškia susivienyti, sueiti į giliausią bendrystę. Pasilikti – tai įsipareigoti ištikimybės priesaika. Jėzus kviečia nesitraukti nuo Jo nei varge, nei kančioje, nei džiaugsme. Ir pats žada visada su mumis pasilikti. Jo pažadas netgi didesnis – Jis pasilieka ne tik su mumis, bet ir mumyse.

Abipusės ištikimybės pažadas nėra abstraktus. Tai pasilikimas kartu kasdienybėje, tai apsikeitimas meilės žvilgsniais, žodžiais. Pasak šv. Kotrynos Sienietės, Kristus pasirodo sieloje juntamu būdu, Jis leidžiasi paliečiamas nuolankia kasdiene malda. Ištikimai nudirbami kasdieniai darbai, ištikimi atsiliepimai į pagalbos prašymus, ištikimybė Dvasios įkvėpimams, ištikima malda moko draugystės nuolankumo. Ištikimybė reikalauja nusižeminimo. Bet jos vaisiai nuostabiai saldūs: „Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, – jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums suteikta“ (Jn 15, 7). Be to, Jėzus žada ištikimuosius apdovanoti tokiu džiaugsmu, kuriam nieko netrūksta (plg. Jn 15, 11).

Viešpatie, kas gi gali mane atskirti nuo Tavęs, nuo Tavosios meilės… Trokštu maitintis Tavo Tiesa ir pasilikti Tavo meilėje.

Kun 19, 1–2. 17–19; Ps 15, 2–5; Fil 3, 8–14


Šeštadienis, kovo 5

Mk 11, 27–33

Aukštieji kunigai, Rašto aiškintojai ir seniūnai stebėjosi Jėzumi. Pakeliui į Jeruzalę Jis išgydė akląjį. Įžengusį į miestą Jėzų minia pasitiko sveikindama: „Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!“ (Mk 11, 9). Netrukus Jėzus šventykloje išvartė pinigų keitėjų stalus. Šiaip ar taip, šio žmogaus nepaisyti, nekreipti į Jį dėmesio buvo neįmanoma.

Kunigų ir seniūnų užklaustas, kas jam davė galią tai daryti, Jėzus irgi meta klausimą: ar Jono Krikštytojo galia buvo iš dangaus ar iš žmonių? Šis klausimas privertė klausėjus pasijusti nejaukiai. Nors liaudis atpažino, kad Jono galia ėjo iš Dievo, tautos vadovai nepajėgė to pripažinti. Krikštu Jonas tautą vedė į atgailą ir rengė ją Gelbėtojo atėjimui. Bet Jonas, kaip ir Jėzus, nebuvo, kaip įprasta, įšventintas mokytojas. Tad žydų tautos vadovai, atsakingi už žmonių dvasinę gerovę, kraipė galvas stebėdamiesi, argi Dievas išties pasirinko veikti per keliaujančius, suvargusius pamokslininkus. O kaipgi jie patys? Juk, regis, būtent jiems pagal visas apeigas patikėta teisė mokyti ir vadovauti.

Viena iš graikų kalbos žodžio „galia“, arba „autoritetas“, prasmių – dieviškasis įgaliojimas. Jėzus atmetė žydų vadovų klausimą, nes žinojo, kad jie nepatikės, jei Jis pasakys, jog Jį Dievas įgaliojo atpirkti pasaulį. Net tokia mintis vadovams atrodė nepriimtina. Kad priimtume šią tiesą, reikia skausmingos sąžinės peržvalgos Dievo akivaizdoje. Būtent to visai nenorėjo tautos vyresnieji. Jie pasirinko verčiau užsipulti Jėzų.

Visiems mums sunku priimti tiesą apie save pačius. Suvokę, kad savo nuodėmėmis kitus užgavome, sužeidėme, tampame nuolankesni. Atminkime Jėzaus žodžius Jį įtikėjusiems žydams: „tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32). Skausmingą patirtį gydo iš tikros atgailos ir atsivertimo kylantis džiaugsmas bei ramybė. Taip imame skonėtis Jėzaus žadėtąja laisve. Deja, žydų vadovai atsisakė šiuo keliu eiti.

Viešpatie Jėzau, Tu esi kelias, tiesa ir gyvenimas. Padėk mums priimti tiesą apie save, idant patirtume Tavo mums teikiamą per kryžių ir prisikėlimą laisvę.

Sir 51, 12–20; Ps 19, 8–11


Sekmadienis, kovo 6

Mt 7, 21–27

Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos (Mt 7, 24).

Šie gražūs Jėzaus žodžiai – ne tik pažadas apsaugoti. Jam rūpime kasdien, ne tik ištikus krizei. Viešpats kasdien nenutrūkstama srove mums lieja savo palaiminimus, o jie mumyse suleidžia šaknis, jei savo gyvenimą statydiname ant Jo žodžio uolos.

Tad kokių palaiminimų galime tikėtis? Vienas iš jų – Dievo besąlygiškos meilės mums pažinimas. Kas gi mes esame, kad Dievas turėtų mus mylėti? Mes Jam vis nusidedame, bet Jis niekada mūsų neapleidžia. Jo meilė neišsenka, mums įpuolus į nuodėmę. Išties ji vis skaisčiau įsiliepsnoja, nes Viešpats kantriai laukia, kol mes sugrįšime pas Jį.

Kitas palaiminimas – atleidimas. Kaip toli rytai nuo vakarų, taip atstu nusviedžia mūsų nuodėmes Dievas (plg. Ps 103, 12). Atleisdamas Dievas išvaduoja mūsų sąžinę nuo visokiausios kaltės ir gėdos kirmino. Atleisdamas Jis įgalina mus mylėti visus žmones, netgi priešus, nes mes jau suvokiame, jog Jis mus be galo myli. Jo atleidimas mus paverčia vargstančiųjų sustiprintojais ir švyturiais, rodančiais kelią pas Jį.

Dar vienas Dievo palaiminimas – tai Jo gailestingumas. Jis siekia dar giliau, nei atleidimas už visas nuodėmes. Dievo gailestingumas eina išvien su Jo atjauta mums, su Jo nepajudinamai tvirta ištikimybe mums. Jam visados rūpime, Jis visada mums trokšta ir linki geriausio, visada nori mus pakelti ir priglausti prie savo širdies.

Tai tik keli palaiminimai. Juos patiriame statydindami savo dvasinius namus ant Kristaus ir Jo žodžio. Dėkokime Viešpačiui už mums duotą tokį tvirtą pamatą. Sakykime Jam, kad norime Juo sekti iš visos širdies. Nedelsdami atiduokime Jam savo gyvenimą ir pamatysime atvilnijant Jo palaiminimus!

Taip, Viešpatie, aš noriu Tavęs klausyti ir paklusti Tavo žodžiui. Ateik, būk mano uola ir mano pamatas.

Įst 11, 18. 26–28. 32; Ps 31, 2–4. 17. 25; Rom 3, 21–25. 28


Pirmadienis, kovo 7

Tob 1, 3; 2, 1–8

Aš, Tobitas, per visas savo gyvenimo dienas ėjau tiesos ir teisumo keliais (Tob 1, 3).

Taip prasideda padoraus žmogaus pasakojimas. Jis kenčia už savo gerą darbą. Rytdienos skaitinyje bus pasakojama, kad jo padėtis dar labiau pablogėjo. O paskui… na, jeigu norite sulaukti laimingos pabaigos, paskaitykite šį pasakojimą patys. Mat nuo trečiadienio vietoj Tobito knygos ištraukų skaitysime gavėnios skaitinius. Bet gavėnia irgi tinkamas metas šiam pasakojimui skaityti, mat jame gvildenamos tokios temos kaip išmaldos vargšams davimas, asmeninė malda, ištikimybė kenčiant, neregimas Dievo artumas kasdienybėje.

Tobito knygoje suausti į vieną du pasakojimai. Joje rašoma apie dvi žydų šeimas, gyvenusias aštuntajame amžiuje prie Kristų. Abi šeimos – asirų imperijos vykdyto tautinio persekiojimo aukos. Tobitas, jo žmona Ana ir jų sūnus Tobijas – izraelitai, ištremti į Ninevę. Tobito giminaitis Raguelis su savo žmona Edna ir jųdviejų dukra Sara atsidūrė dar toliau, už trijų šimtų mylių, Ekbatanoje. Abi šeimos ištikimai laikėsi Mozės Įstatymo, bet ištiktos nelaimių – jų prasmė joms liko neįžvelgiama – jos stebėjosi: negi Dievas taip atlygina už ištikimybę Jam?

Tobito šeimai teko daug iškentėti: prarasti darbą ir turtus, būti persekiojamai, Tobitui apakti. Raguelio šeima kenčia, nes nekalta Sara neteisingai apkaltinama. Tačiau, nepaisant visų nelaimių, šie žmonės išlaiko pasitikėjimą, meldžiasi ir daro tai, kas teisu. O Dievas į jų gyvenimą įsikiša ypatingu būdu.

Dviejų šeimų istorijos sumezgamos į viena, kai Dievas atskuba gelbėti… per kelionę, žuvį ir ilgiausią angelo pasirodymą Biblijoje. Pasakojimu paprastai atskleidžiama gili tiesa. Šią tiesą aiškindama šv. Edita Stein rašė: „Aš vis giliau ir tvirčiau tikiu, kad niekas nėra tiesiog atsitiktinumas, kai į tai žvelgiama Dievo šviesoje, kad visas mano gyvenimas iki menkiausių smulkmenų dieviškosios Apvaizdos užmoju man toks skirtas ir turi visiškai aiškią prasmę visa matančiomis Dievo akimis.“ Ir Tobitas, ir Tobijas su Sara tarė: „Amen!“

Tėve, tikiu, kad Tu darbuojiesi įvairiau ir daugiau, nei aš nūnai gebu įžvelgti. Padėk man pasitikėti Tavimi bėdų ištiktam. Garbinu Tave už Tavo gerumą!

Ps 112, 1–6; Mk 12, 1–12


Antradienis, kovo 8

Mk 12, 13–17

Po Jėzaus garbingo įžengimo į Jeruzalę įtampa vis didėjo. Aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai pradėjo suokalbį prieš Jėzų. Tam juos paskatino ir Jėzaus teisus pyktis, sukilęs šventykloje. Manydami sugausią Jėzų Jo paties žodžiais aukštieji kunigai tikėjosi kai kurių fariziejų bei karaliaus Erodo šalininkų pagalbos.

Taigi ar valia žydams mokėti romėnų valdžios primestus mokesčius? Tie mokesčiai žydams nuolat primindavo, kad jie nėra laisvi, kad jie priklausomi nuo Romos. Spąstai paspęsti. Jei Jėzus atsakys, kad mokesčiai mokėtini, fariziejai, kitaip tariant, žydų nacionalistai, apkaltins Jį parsidavus Romai. O jei Jis atšaus, kad nereikia mokėti, erodininkai Jėzų tuojau apskelbs esant pavojingu revoliucionieriumi.

Jėzus nelindo į jų paspęstus spąstus. Jis klausimą perkėlė iš politinio lygmens į dvasinę plotmę. Pasak Jėzaus, Romos imperijos monetose įspaustas ciesoriaus atvaizdas, taigi jos priklauso ciesoriui. O kiekvieno žmogaus širdyje įspaustas Dievo atvaizdas, tad mes priklausome Dievui. Taip Jėzus fariziejams ir erodininkams pateikė platesnį vaizdą – kas mes esame ir kuo galime tapti. Dievas gali taip perkeisti žmogaus širdį, kad ji atspindėtų Jo gailestingumą, atjautą ir meilę.
Taigi Dievo atvaizdas įspaustas kiekvieno žmogaus širdyje. Kiekvienas esame Jo paveikslas, priklausome Jam, esame su Juo susaistyti pačiu tvirčiausiu ryšiu. Jo atvaizdas gali švytėti per mus ir paliesti kitus žmones dangiškojo Tėvo meile.

Melsdamiesi prašykime Šventąją Dvasią mus įgalinti taip mylėti, kaip Jėzus myli, atleisti, kaip mums buvo atleista, ir atsiduoti kitiems taip dosniai, kaip Dievas mums atsidavė. Atspindėkime Jėzų savo gyvenimu. Taip tapsime vilties nešėjais pasauliui ir stiprybės bei paguodos skleidėjais kenčiantiesiems.

Tėve, Tu mus sukūrei ir pašaukei vardu. Mes esame Tavo. Savo Dvasia lipdyk mus pagal Jėzaus panašumą, kad Tavo meilė pasiektų kiekvieną, kurį šiandien sutiksime. Tegarbinsime Tave visu savo gyvenimu.

Tob 2, 9–14; Ps 112, 1–2. 7–9 

Mieli „ŽODŽIO tarp mūsų“ skaitytojai!
×

Naujasis LIEPOS–RUGPJŪČIO numeris jau knygynuose ir parapijose.

Prenumerata internetu : prenumeruok.lt

Jei esate prenumeratorius ir dėl pandemijos Jūsų šalyje žurnalas Jūsų nepasiekia, rašykite mums , atsiųsime PDF.

Dėkojame už Jūsų aukas ir pastangas, kad Dievo žodis pasiektų vis daugiau širdžių! Tebūna mūsų vasara laistoma gyvuoju vandeniu!