MALDA SU MARIJA
(Tęsinys. Pradžia 2011 m. rugsėjo–spalio numeryje)
Tyla kasdieniuose kentėjimuose (Mt 2, 13–15; Lk 2, 41–52)
Malda tremtyje (Mt 2, 13–15). Pasakojime apie pabėgimą į Egiptą mūsų dėmesys vėl išskirtinai nukreipiamas į kūdikį. Išsipildo Ozėjo pranašystė, kurioje Dievas sako apie Izraelį: „Iš Egipto pašaukiau savo Sūnų“ (Mt 2, 15; plg. Oz 11, 1). Marija toliau dalyvauja savo Sūnaus likime. Ji paprasčiausiai keliauja drauge su Juozapu, gavusiu iš angelo nurodymą: „Kelkis, imk kūdikį su motina ir bėk į Egiptą. Pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos kūdikio, norėdamas jį nužudyti“ (Mt 2, 13). Šeima lieka tremtyje (plg. Mt 2, 15). Tremties metus, kupinus netikrumo ir kančios, gaubia tyla.
Nieko nežinome apie Marijos maldą tuo laikotarpiu. Ji yra kviečiama drauge su Sūnumi patirti tai, ką patyrė Dievo tauta tremties metais. Kaip ir Dievo tauta, Marija nepaliauja ieškojusi, kad labiau įsiskverbtų į Dievo sumanymo slėpinį. Kontempliatyvi Betliejaus tyla perauga į troškimą geriau suvokti. Iš angelo žodžių Marija žino, kad jai gimęs Sūnus „bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis viešpataus Jokūbo namuose per amžius, ir jo viešpatavimui nebus galo“ (Lk 1, 32–33). Marija be paliovos visa tai dėmesingai mąsto ir svarsto savo širdyje. Angelo žodžiai įgauna gilesnę prasmę jai išgirdus Simeono pranašystę (plg. Lk 2, 34–35). Gėlos kalavijas įsirėžia į jos sielą.
Tremtyje Marija lieka ištikima Viešpaties tarnaitė, ne taip, kaip dykumoje murmėjusi ir maištavusi išrinktoji tauta. Marijos pasitikėjimas Dievu niekada nesusvyruoja. Ji patiria Izraelio iškentėtą skausmą ir bejėgiškumą tremties klajonėse. Ji yra tremtinė, nors neturi jokios asmeninės kaltės. Marija grumiasi su amžinu Kenčiančiojo Tarno klausimu: „Kaip ilgai, VIEŠPATIE? Nejau slėpsies amžinai?“ (Ps 89, 47; plg. 6, 4; 94, 3). Ji žino, kad Dievas „numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius“ (Lk 1, 52). Sykiu Marija yra iš tų, kurie nebijo klausti: „Kaip tai įvyks“ (Lk 1, 34). Taigi Matas nekalba apie Marijos maldos patirtį tremties laikotarpiu, bet viso jo Evangelijos pasakojimo ašis – Marija drauge su savo Sūnumi patiria tai, ką patyrė Dievo tauta dykumoje, neišskiriant nė dykynėje tekusių išmėginimų.
Malda gyvenant slaptoje (Lk 2, 41–52). Apie tuos ilgus metus, kuriuos Jėzus nugyveno Nazarete, težinome maža. Tik tiek, kad Jis dvylikos metų buvo nukeliavęs į Jeruzalę (plg. Lk 2, 41–50). Lukas rašo paprastai, kad savo miestelyje Jėzus „augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su juo. <…> [Jis] augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“ (Lk 2, 40. 52). Apokrifai mėgino užpildyti spragą apie šiuos metus pasakojimais apie pramanytus įvykius ir stebuklus, bet kur kas gilesnė prasmė slypi evangelijų tyloje, gaubiančioje tuos slaptoje praleistus metus. Matas savo pasakojimą apie pabėgimą į Egiptą taip baigia: „Išgirdęs, jog Archelajas valdo Judėją po savo tėvo Erodo, pabūgo ten vykti. Įspėtas sapne, nukeliavo į Galilėjos sritį ir apsigyveno Nazareto mieste, kad išsipildytų pranašų žodžiai: Jį vadins Nazariečiu“(Mt 2, 22–23).
Lukas praleidžia pabėgimą į Egiptą. Pasakojimo apie Kūdikio paaukojimą Šventykloje pabaigoje jis rašo: „Atlikę visa, ko reikalavo Viešpaties Įstatymas, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą“ (Lk 2, 39). Tuojau po šio pasakojimo rašoma apie Jėzaus pasilikimą Šventykloje (plg. Lk 2, 41–50). Čia Marija kaip Motina imasi iniciatyvos ir prašo Sūnų paaiškinti, kodėl Jis pasiliko. „Pamatę jį, gimdytojai labai nustebo, ir jo motina jam tarė: Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs“ (Lk 2, 48). Suprantama tėvų nuostaba ir teisėtas klausimas, į kurį Jėzus mįslingai atsako: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ (Lk 2, 49). „Bet jie, – pasak Luko, – nesuprato jo žodžių“ (Lk 2, 50). Jėzaus slėpinys pranoksta žmogaus suvokimą, netgi Marijos nuotuoką, o juk ji buvo visiškai atvira Dievo žodžiui. Marija „laikė visus įvykius savo širdyje“ (Lk 2, 51).
Pasakymas „visus įvykius“ turi plačią reikšmę. Jis apima ir angelo žodžius per apreiškimą, ir Elzbietos pripažinimą, ir piemenų bei išminčių pagarbinimą, ir susitikimą su Simeonu bei Ona, ir nepriklausomą jos Sūnaus elgesį Šventykloje. Sykiu šie žodžiai apima ir kasdienį Jėzaus gyvenimą, Jo nuolankumą ir augimą, tą gyvenimą, apie kurį evangelistai tuo metu neturėjo ką daugiau pridurti (plg. Lk 2, 40. 52). Marija visus tuos įvykius vis iš naujo apmąsto. Tais slaptoje nugyventais metais ji, kaip ir kiekvienas pamaldus izraelitas, melsdavosi Dievui, kasmet maldingai keliaudavo į Šventyklą Jeruzalėje (plg. Lk 2, 41). Bet pirmučiausia jos malda buvo: apmąstyti, ką reiškia Jėzui būti savo Tėvo reikaluose (plg. Lk 2, 49), kai, jos akimis, Jis augdamas perima Juozapo darbą ir yra žinomas kaip „dailidė“ (Mk 6, 3).
Marija žino, kad ji rado „malonę pas Dievą“ (Lk 1, 30) ir kad jai gimęs Sūnus „bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus“ (Lk 1, 32), bet ji turi tai suvokti nuošalaus ir visiškai įprasto gyvenimo tyloje. Ji nori būti Viešpaties tarnaite, bet po pradžioje jai duotų ypatingų ženklų toliau ji privalo viską priimti nebegaudama jokių ženklų. Kaip Jėzus tyliai „augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“ (Lk 2, 52), taip ir Marija tyliai „laikė visus įvykius savo širdyje“ (Lk 2, 51). Tokia buvo jos ilga malda.
Santūrūs Evangelijos pasakojimai apsaugo Mariją nuo visokiausių maldingų padailinimų. Ji yra tvirtai įsišaknijusi savo gimtojo krašto gyvensenoje. Ji yra moteris, priklausanti tautai, pašauktai gyventi išskirtiniu ir nepakartojamu pašaukimu. Marija savo nepaprastą pašaukimą išgyvena paprasto šeimos gyvenimo tėkmėje, patirdama paprastus šeimos džiaugsmus ir skausmus.
Pasitikinti malda Kanoje (Jn 2, 1į)
Trečią dieną Galilėjos Kanoje buvo vestuvės. Jose dalyvavo Jėzaus motina. Į vestuves taip pat buvo pakviestas Jėzus ir jo mokiniai. Išsibaigus vynui, Jėzaus motina jam sako: „Jie nebeturi vyno“. Jėzus atsakė: „O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda!“ Jo motina tarė tarnams: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 1–5).
„Moterie, ko tu nori iš manęs?“ (Evangelijos žodžiais tariant: „O kas man ir tau, moterie?“) Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Jėzus neleidžia savo Motinai kištis: „Dar neatėjo mano valanda!“ Jono evangelijoje Jo valanda – tai Kryžiaus valanda, ženklinanti galutinį Sūnaus įžengimą į Tėvo šlovę (plg. Jn 12, 23. 27; 13, 1; 17, 1 ir 7, 30; 8, 20). Bet ši Valanda yra tam tikra prasme jau atėjusi per ženklus, apreiškiančius Jo šlovę. Pirmasis iš tų ženklų įvyko Kanoje (plg. Jn 2, 11). Ar Jėzaus atsakymą Marijai aiškinsime kaip teiginį, ar kaip kausimą: „Negi mano valanda dar neatėjo?“, Jėzus nuo Motinos laikosi atstu (plg. Lk 2, 49). Taip Jis nori parodyti jai ir mums, kad, laukiant Jo Valandos, įvyksta esminis Marijos ir jos Sūnaus santykio pokytis. Marijos didybės pirmutinis šaltinis jau trykšta ne iš jos motinystės, jos kūniško ryšio su savo Sūnumi, bet iš jos dvasinio tikėjimo saito, iš jos klusnumo Jo žodžiui. Jėzui svarbi ne fizinė, bet dvasinė šeima (plg. Lk 8, 19–21; 11, 27–28). Tapti šios dvasinės Jėzaus šeimos nariu kviečiamas kiekvienas Jo sekėjas.
Kaip tik tokioje perspektyvoje Jonas vaizduoja Mariją Kanoje. Ji – pirmoji iš Sūnų įtikėjusių mokinių. Jos malda yra užtarimas, bet pirmiausia – tai visiško atsidavimo Dievo valiai, pasireiškusiai jos Sūnuje, malda. Jaunavedžių bėda paskatina Mariją su moters jautrumu ir motinos primygtinumu kreiptis į Sūnų: „Jie nebeturi vyno.“ Vien tik Jis gali ką nors padaryti. Bet ji paklūsta visiškai nesuprasdama. Jėzaus Motina tapo Jo tarnaite, su tikėjimu laukiančia, kad ir ką Jis panorės daryti.
Marija savo Sūnui nepateikia kokio nors ypatingo prašymo. Ji paprasčiausiai pasako, kokia bėda atsitiko. Taigi savo pasitikinčiu tikėjimu ji yra naujos tikinčiųjų šeimos pavyzdys. Dėl šios priežasties Jėzus į ją kreipiasi moterie, o ne motina. Senosios sandoros tauta dažnai būdavo vaizduojama moters įvaizdžiu (plg. Ez 16, 8; 23, 2–4; Jer 2, 2; 31, 4. 15; Oz 1–3; Iz 26, 17 ir t.; Ps 45, 11–17). Čia Marija Moteris vaizduoja Naujosios sandoros tautą, kaip ir vėliau jai atstovaus stovėdama po kryžiumi (plg. Jn 19, 26; Apr 12, 1–2).
„Darykite, ką tik jis jums lieps.“ Tai paskutiniai Marijos žodžiai, užrašyti Naujajame Testamente. Atminkime tai ir visada būkime jautrūs jų prasmei. Marija nėra ta, kuri priverčia savo Sūnų apsigalvoti, tarsi Jam reiktų priminti, kad Jis yra gailestingas. Ji yra ta, kuri atsiduoda kiekvienam Jo žodžiui ir moko kitus daryti tą patį. Jos malda Kanoje yra visiškas pasitikėjimas ir pasirengimas priimti Jo valią. Tai yra ir Marijos, ir, apskritai visos maldos šerdis – su pasitikėjimu atsiduoti Dievo valiai.
(Tęsinys kitame numeryje)
Parengta pagal Bruno Moriconi OCD straipsnį
