ŽODIS tarp mūsų

DVASIOS LAIKAS

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2012
 ››› 
gegužė–birželis
 ››› 
1 straipsnis

Penkiasdešimt dienų yra gana neilgas laikotarpis – vienų metų keturiolika procentų. Jis neapima nė dviejų mėnesių ir prabėga greičiau nei pavasaris ar vasara… Penkiasdešimt dienų – tiek tetrunka Velykų laikas. Šis penkiasdešimties dienų laikas prasideda Jėzaus prisikėlimo šventimu ir baigiasi Sekminėmis – gaiviu Šventosios Dvasios išliejimu.

Visomis Velykų laiko dienomis Mišiose klausomės skaitinio iš Apaštalų darbų knygos. Ši Biblijos knyga geriausiai atspindi, ką gali nuveikti Šventoji Dvasia. Kur kitur rasime tokią daugybę pasakojimų, kaip Dvasia perkeitė ir sustiprino paprastus žmones, kaip juos pasiuntė eiti į pasaulį skelbti Evangelijos. Tad šiuo Velykų laikotarpiu pagvildenkime kai kuriuos Apaštalų darbų knygos pasakojimus, kad sužinotume, kaip Dvasia veikė ir kaip Ji gali veikti nūdien mūsų gyvenime.

Pilni Šventosios Dvasios

Šventasis Lukas Apaštalų darbus pradeda Jėzaus pažadu apaštalams: „Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje, ir lig pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8). Apaštalai galbūt manė, kad jiems nieko netrūksta. Juk jie praleido ištisus trejus metus su Jėzumi, girdėjo Jį skelbiant Evangeliją ir netgi patys misionieriavo. Jie regėjo prisikėlusį Viešpatį, su Juo praleido penkiasdešimt dienų, dar daugiau sužinojo apie Jo Karalystę. Susirinkę draugėn, jie atsidėjo maldai net devynias dienas. Tad ko jiems galėjo trūkti? Šventosios Dvasios. Visa iki tol buvo gera ir naudinga. Bet, nors ir daug gera mokiniai regėjo ir girdėjo, reikėjo, kad Dvasia, nužengusi į jų širdis, juos mokytų, stiprintų ir pakylėtų.

Kaip tik tai ir įvyko Sekminių dieną. Lukas pasakoja, kad, pasigirdus ūžesiui, tarsi pūstų smarkus vėjas, ant mokinių nusileido ugnies liežuviai, ir „Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios“ (Apd 2, 4). Žodžiu pilni Lukas mums sako, kad apaštalus apėmė nepaprastas Dievo artumo jausmas. Jie pajuto Jo meilę. Pajuto tai, kas kilo ne iš jų, bet buvo jiems duota – tai naujas Dievo suvokimas ir naujas troškimas dalytis Jo Evangelija.

Jėzus siunčia Šventąją Dvasią, kad ir mes taptume Jos pilni: labiau pažintume Dievą ir įgautume galios skleisti Jo Evangeliją. Visi galime daryti Viešpaties darbus, nes turime Jo Dvasią. Tad melskime Jį, kad Jis mus pakylėtų ir padarytų spindinčiais savo meilės bei galybės liudytojais.

Dvasios nustebinti

Petras žinojo, kad Jėzus atėjo išganyti žydų. Tai kokią prasmę turėjo tas keistas jo matytas regėjimas lankant Jopėje gyvenančius tikinčiuosius (plg. Apd 10, 9–26)? Regėjime Dievas įsakė jam valgyti mėsą tų gyvūnų, kuriuos žydai amžiais laikė nešvariais. Dievas tarė Petrui: „Ką Dievas apvalė, tu nevadink suteptu!“ (Apd 10, 15). Petrui tebesvarstant, ką galėtų reikšti jo regėjimas, atvyko trys romėnų šimtininko Kornelijaus pasiuntiniai. Atrodo, kad pats Kornelijus irgi išvydo regėjimą. Jame angelas liepė jam susirasti Petrą. Dvasios paragintas Petras išvyko su pasiuntiniais į Kornelijaus namus, nepaisydamas, kad Mozės Įstatymas draudė žydams bendrauti su pagonimis.

Petrui pamokslaujant Kornelijui ir jo namiškiams, visi tapo kupini Šventosios Dvasios, kaip kad pats Petras per Sekmines. Nustebęs apaštalas tarė: „Argi kas galėtų šitiems neduoti krikštui vandens, jeigu jie, kaip ir mes, gavo Šventąją Dvasią?!“ (Apd 10, 47). Taigi Evangelija skirta ne tik žydams! Jėzus atėjo išgelbėti kiekvieno. Apimtas nuostabos, Petras atsisakė turėtos nuomonės, kaip Dievas gali veikti. Dėl jo atvirumo Dvasiai išaušo nauji laikai.

Ateis metas, kai Dvasia nustebins ir mus. Galbūt Ji paprašys atsisakyti išankstinės nuomonės, galbūt paskatins imtis tarnauti naujoje srityje, netgi tokioje, kokioje darbuotis mažiausiai tikėjomės. O galgi Dvasia pateps gydančiu aliejumi mūsų sužeistus santykius. Taigi nepamirškime Petro atsako. Būkime atviri Dvasios staigmenoms ir netikėtumams!

Dvasios vedami

Saulius iš Tarso buvo pamaldus žydas, nepriekaištingai Įstatymo laikęsis fariziejus (plg. Fil 3, 6). Jis pritarė Stepono užmėtymui akmenimis ir pats ryžtingai ėmėsi persekioti Bažnyčią. Bet pakeliui į Damaską jį apakino dangiška šviesa. Saulius suvokė, kad jis išties persekioja patį Jėzų (plg. Apd 9, 3). Petrą Dvasia skatino priimti pagonis į Bažnyčią, o Sauliui, kitaip vadinamam Pauliumi, Šventoji Dvasia atskleidė, kad Jėzus išties yra Izraelio Mesijas.

Tačiau tai tebuvo Pauliaus tikėjimo kelionės pradžia. Visą likusį gyvenimą jis mokėsi paklusti Dvasiai, kad galėtų atlikti Dievo jam patikėtą darbą (plg. Apd 13, 2). Apaštalų darbuose skaitome, kad Paulius su bendražygiais „mėgino pasukti į Bitiniją, tačiau Jėzaus Dvasia jų neleido“ (Apd 16, 7). Nenumanome, kaip tai įvyko, bet Paulius su kitais kažkaip pajuto Dievo vedimą ir jam pakluso.

Šventoji Dvasia ir mus nori dar apsčiau pripildyti savo meilės ir džiaugsmo. Ji trokšta mus vesti ir mums vadovauti. Dievas nori, kad Jo Dvasia būtų nuolatinė Dovana, ugdanti mūsų širdį ir protą, kreipianti mūsų žingsnius. Jam rūpi kasdien mus vesti ir lydėti mus, einančius į pasaulį. Jis tikrai parodys mums, kaip dalytis Jo meile su bendradarbiais. Jis duos mums išminties įveikti šeimoje kylančius iššūkius. Jis mums, kaip Pauliui, netgi parodys naują kelią ir atvers naują mūsų tarnystės horizontą.

Priimk Dvasią

Apaštalų darbų knyga parodo: Dievas nori mus pripildyti, nustebinti ir diena iš dienos mus vesti. Tačiau kaip visa tai vyksta? Mums mokantis paklusti Jo Dvasiai. Štai keli paprasti žingsniai. Jie padės pajusti, kurlink Dvasia kreipia mūsų gyvenimą.

1. Nutildyk savo širdį. Skamba itin paprastai, bet triukšmingame pasaulyje tai gali būti tikras iššūkis. Mobilieji telefonai, televizija, nešiojamieji kompiuteriai, nuolat įjungti grotuvai gyvenimą tarsi daro lengvesnį. Kita vertus, jie gyvenimą daro triukšmingesnį ir trukdo susikaupti. Svarbu kasdien rasti laiko atjungti visus prietaisus, kad galėtume susijungti su Viešpačiu. Susikurkime tylos ir ramybės erdvę, metą, kai savo širdį keliame į Jėzų ir stengiamės pajusti Jo Dvasią.

2. Ugdyk savo protą. Kas iš to, kad nutildysime savo širdis, jei neturėsime, kur nukreipti savo dėmesio? Štai kodėl naudinga šiek tiek tylos laiko praleisti gilinantis į Dievo tiesas. Dera kontempliuoti tos dienos šventųjų Mišių skaitinius. Naudinga paskaityti skirsnelį iš Katekizmo. Gera gilintis į kurio nors šventojo gyvenimą ar apmąstyti dvasiniam skaitymui tinkamos knygos ištrauką. Galime netgi giedoti himnus, garbinančius Viešpatį ir Jo meilę. Tikrai yra iš ko rinktis. Tereikia mąstyti apie tai, „kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, – apie visa, kas dorybinga ir šlovinga“ (Fil 4, 8).

3. Užsirašyk. Vesk maldos žurnalą. Užsirašyk tas mintis, kurios, tavo manymu, kilo iš Šventosios Dvasios. Nors jos ir skambėtų įprastai ar netgi paikai, vis tiek užsirašyk. O galbūt tai bus tave užliejęs meilės jausmas ar nauja įžvalga į Šventojo Rašto pastraipą. Tai gali būti ir mintis, kaip pasirūpinti draugu. Tereikia tiesiog įprasti užsirašyti Dvasios įkvėpimus ir iš Jos kylančias įžvalgas. Tai padės jų nepamiršti.

4. Neleisk išblėsti. Kasdien rask bent dvi tris progas stabtelėti minutėlę, nutildyti savo širdį ir pajusti Dvasios artumą. Prisimink, ką tądien užsirašei maldos žurnale. Trumpai peržvelk dieną ir atgailauk, pajutęs sąžinės priekaištus. Arba dėkok Šventajai Dvasiai už pagalbą konkrečiomis aplinkybėmis. Įprask klausytis. Mokykis būti atidus ir ugdykis jautrią širdį.

Pasakojimas tęsiasi

Apaštalų darbų knygoje papasakojami anaiptol ne visi Šventosios Dvasios darbai. Dvasia ir nūdien galingai darbuojasi. Ji perkeičia žmones, daro juos panašius į Jėzų. Ji suveda žmones draugėn, kad būtų statydinama Bažnyčia. Ji suteikia galios skleisti Evangeliją.

Tad stenkimės žengti tuos keturis paprastus žingsnius. Nesunku įprasti, o tie vaisiai, kuriuos subrandinsime, tikrai verti drausmės, kurios teks laikytis. Pirmiesiems tikintiesiems teko patirti išmėginimų ir klaidų, bet galiausiai jie subrandino įstabių vaisių. Kaip ir jie, mes išvysime Šventąją Dvasią, darančią įstabių dalykų mūsų gyvenime.