PASAKOJIMAS TĘSIASI
Apaštalų darbų knygoje apstu pasakojimų apie stebuklingus išgydymus, įspūdingus atsivertimus ir nuotykingas misijų keliones. Skirtingos kilmės ir visuomeninės padėties žmones iš pašaknių perkeitė Šventoji Dvasia, apaštalams visoje Romos imperijoje skelbiant Gerąją Jėzaus Naujieną. Nepaprasti pasakojimai nesibaigia Šventuoju Raštu. Jie nėra tiesiog praeities pėdsakai, kurių prasmė – paskatinti mus ilgėtis geresnių laikų. Tokie įvykiai vyksta ir šiandien! Toliau pateikiame tris šiuolaikinius liudijimus apie Dvasios galybę. Skaitydami šiuos pasakojimus, stenkimės mąstyti, kiek daug šiandien Dvasia gali ne tik tų žmonių, bet ir mūsų gyvenime.
Teisininkas eina pas nuteistuosius mirti
Vienu metu aš buvau itin klestintis vienos korporacijos teisininkas. Bet prieš dvidešimt kelerius metus labai pasikeičiau. Tuomet didžiuliame mieste kalbėjau verslo konferencijoje. Po pietų eidamas į savo viešbutį, susidūriau su elgeta. Iš pradžių norėjau eiti šalin, bet Dvasia man priminė, kad Jėzus mums prisakė padėti. Su juo ir atsidūriau ten, kur man netiko būti, – klaidžiojau gatviūkštėmis gaujų valdomame labai skurdžiame centrinės miesto dalies gete.
Kad šiam vyrukui būtų suteikta pagalba, aš keliavau su juo į klinikas, ligonines, netgi pas viešąją tvarką palaikančius pareigūnus. Visoms durims užsivėrus, mes atsiradome bažnyčioje. Čia drauge meldėmės. Mano širdis sugrudo dėl jo. Jaučiau jam didžiulę atjautą. Visa, ką savo gyvenime pasiekiau – karjera, pinigai, nuosavybė ir sėkmė, tą akimirką man atrodė taip menka. Suvokiau, kad jis ir aš esame tokie patys – giminiškos žmogiškosios būtybės. Kaip ir jam, man žūtbūtinai reikėjo Dievo meilės. Kaip ir mane, jį stipriai mylėjo Dievas.
Po kelių dienų sugrįžęs namo, negalėjau nusikratyti minčių apie jį ir visus tuos žmones, kurie buvo kaip jis, mąsčiau, kad jų tarsi neregėjau didžiumą savo gyvenimo. Tegul tai ir skamba kvailai, bet aš ryžausi mažiau laiko skirti teisininko darbui, idant daugiau laiko skirčiau tarnystei vargšams. Mano žmona ir vaikai irgi jautė, kad Šventoji Dvasia mane kviečia tuo užsiimti. Po kelerių metų šeima paprašė mane pasvarstyti, ar nevertėtų man visiškai atsisakyti teisininko darbo ir leisti žmonai vienai savo uždarbiu aprūpinti šeimą. Tada aš galėčiau palikti savo darbą ir visiškai atsidėti nemokamai tarnystei vargšams.
Po poros metų apmąstymų, maldos ir pokalbių nusprendėme vienus metus pamėginti. Tie metai mūsų šeimai buvo puikūs, tad mes nutarėme, kad metas man visą laiką skirti savanoriškai tarnystei. Pastaruosius trylika metų žmona – mano pagrindinis ramstis, nes aš mokamą darbą tedirbu kelias dienas per savaitę. Tai mane išlaisvino didžiumą savo laiko tarnauti kataliku pasauliečiu kapelionu pas mirti nuteistuosius kalinius. Visa tai įvyko po to, kai per pagalbą elgetai vieną naktį Šventoji Dvasia mane prapuldė, kad surastų.
Nesibark
Prieš porą dienų grįžau iš darbo tikrai pavargęs ir slegiamas darbe kilusių sunkumų. Tenorėjau pavalgyti ir klestelėti priešais televizorių. Vos pravėręs duris, supratau, kad vakaras nebus ramus.
Mūsų vaikai buvo ypač įsišėlę. Mama turėjo vargo su jais. Matydamas, kaip jie elgiasi su mama, susierzinau. Pajutau, kad tuoj prarasiu savitvardą, o tada pratrūksiu ir pasakysiu ar padarysiu ką nors tokio, kas tik pablogins situaciją.
Kad tik nepratrūkčiau! Užbėgau laiptais į miegamąjį nusiraminti. Ėmiau melstis: „Viešpatie, padėk. Neturiu jėgų to ištverti.“ Kelissyk giliai įkvėpiau, ramiai pasėdėjau porą minutėlių ir pamėginau įsivaizduoti Jėzų, sėdintį su manimi ir klausantį nusivylimo sklidinų mano žodžių.
Per tas kelias tylios maldos minutes pajutau, kad Jėzus man sako: „Kad ir kaip vaikai elgiasi šįvakar, nesibark ant jų.“ Paprasti, bet guodžiantys žodžiai. Iš to suvokiau, kad jie yra iš Šventosios Dvasios.
Toliau tąvakar neabejojau, kad nepakelsiu balso. Apkabinau kiekvieną savo vaiką ir pasakiau, kad juos myliu. Visi tuojau nurimo, namuose įsiviešpatavo taika. Atėjo ramybė, nes aš atsigręžiau į Dvasią ir paprašiau Jos pagalbos.
Išpažįstu
Nuo lopšio dienų esu katalikas, tačiau tam neteikiau daug reikšmės. Buvau eilinis dvidešimt aštuonerių metų vyrukas. Įsukau smulkų, bet sėkmingą verslą, įdarbinau penkis žmones. Rodės, kad viskas man einasi gerai, tvirtai stoviu ant žemės.
Ir štai tada tai įvyko. Artimas draugas mane pakvietė į savaitgalio rekolekcijas „Kristus atnaujina savo parapiją“. Visai nenorėjau į jas eiti. Man atrodė, kad tai tebus laiko švaistymas. Bet mano draugas neatstojo. Jis mane vis kvietė. Galiausiai sutikau ir nuėjau su juo.
Tose rekolekcijose buvo kalbama apie maldą ir adoraciją, žmonės liudijo, buvo skirta laiko išpažinčiai. Visi drauge šventėme Eucharistiją. Skaitėme Bibliją. Rekolekcijų vedėjai buvo nuoširdūs ir užsidegę, ir man patiko. Bet sykiu skaičiavau, kiek dar liko laiko iki pabaigos, kada galėsiu eiti namo.
O tada kažkas man atsitiko. Vienas iš liudijimų siejosi su mano praeitimi ir pajutau, kad reikia kaip nors atsiliepti į girdimus žodžius. Tąvakar buvo proga prieiti išpažinties – jos nebuvau buvęs metų metus. Be to, ši išpažintis buvo kitokia. Rekolekcijų vedėjai padalijo medžiagą, padedančią apžvelgti savo gyvenimą, kad apsivalytume. Atėjus mano eilei, išdrįsau išpažinti kelis dalykus, kurių iki tol niekam nebuvau atskleidęs. Atleidau kai kuriuos įžeidimus, kurių iki tol negebėjau atleisti.
Ta išpažintis pakeitė mano gyvenimą. Pirmąsyk per daugelį metų pasijutau iš tiesų laisvas. Mano širdis buvo sklidina džiaugsmo, žinojau, kad Dievas arti manęs. Niekada nepamiršiu, ką Šventoji Dvasia tą savaitgalį man padarė. Mano gyvenimas atgijo. Pasijutau atgimęs.
Dvasios ženklai
Velykų laiku Bažnyčia prisimena daugybę įstabių stebuklų, įvykusių, kai Šventoji Dvasia nužengė ant apaštalų, ir jie išėjo skelbti Evangelijos. Neapsigaukime tuos pasakojimus laikydami tik istorijos pamokomis. Nesuklyskime manydami, kad visa, ką Petras ar Paulius paliesdavo, virsdavo dvasiniu turtu, o mes savo gyvenime taip niekada ir neišvysime vykstant tokių dalykų. Taip mąstydami romantizuojame ankstyvųjų laikų Bažnyčią ir pernelyg pesimistiškai žvelgiame į ją nūdien.
Taip, tie pasakojimai iš Apaštalų darbų knygos nepaprasti. Išties jie įkvepia, tad verta juos skaityti kasmet. Bet sykiu šie įkvepiantys pasakojimai mums turi suteikti vilties ir stiprybės šiandienai. Juk tiesa, kad apaštalų gyvenime dariusi stebuklus Šventoji Dvasia trokšta juos daryti ir mums. Ir nūdien gali vykti išgydymai ir atsivertimai, lygiai tokie pat įstabūs, kaip ir aprašytieji Apaštalų darbuose. Trys šiame straipsnelyje pateikiami liudijimai tai patvirtina. Kaip pirmieji krikščionys matė, kad Dievas darbuojasi tarp jų, taip ir mes regime Jo ženklus. Atsigręžę į Viešpatį tėvai gauna išminties, kaip gyventi šeimoje. Kai kuriuos žmones Šventoji Dvasia pašaukia rūpintis vargšais ir atstumtaisiais, dėl jų netgi atsisakyti aukštų pareigų. Žmones, nė nemanančius sugrįžti pas Viešpatį, Ji atveda pas Jį įvairiais keliais. Kaip pasakojama trečiame liudijime, gali padėti ir artimi draugai.
Tikėk
Per Paskutinę vakarienę Jėzus apaštalams sakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnius, nes aš keliauju pas Tėvą“ (Jn 14, 12). Ar taip gali būti? Negi galime daryti didesnių dalykų nei Jėzus? Atsakymas paprastas. Šventoji Dvasia, Trečiasis Švenčiausiosios Trejybės Asmuo, gyvena mūsų širdyse. Ji mus padaro Dievo rankomis ir kojomis šiame pasaulyje. Tad šias penkiasdešimt Velykų laiko dienų džiaukimės, kad Šventoji Dvasia mus veda, mums vadovauja ir lieja savo palaiminimus Bažnyčiai pasaulyje.
