Pirmajame straipsnelyje aptarėme, kad Šventajai Dvasiai patinka pripildyti savo žmones, juos nustebinti ir vadovauti jų gyvenimui – taip Ji elgėsi su apaštalais ir pirmaisiais krikščionimis. Antrajame straipsnelyje kalbėjome, kad ir nūdien Šventoji Dvasia veikia žmonių gyvenime lygiai taip, kaip Ji veikė prieš du tūkstančius metų. Beje, kartais pažvelgę į savo gyvenimą, pagalvojame, kad nieko ypatingo jame nevyksta, kad nepatiriame tokių permainų, kaip aprašytieji žmonės. Tokios mintys atima drąsą ir jos nėra tiesa. Kad įgytume tikresnę perspektyvą, pažvelkime į gyvenimą žmogaus, kuris mąstė panašiai kaip mes, bet kurio gyvenimas atskleidė visai ką kita.

Paslėptas vaisius

Jaunas prancūzas, kilęs iš turtingos šeimos, Šarlis de Fuko (Charles de Foucauld) jaunytėje buvo tikras plevėsa, lėbavęs ir ūžavęs. Jo atsivertimas buvo įspūdingas: jis taip pamilo Viešpatį, kad atsidėjęs stengėsi gyventi paslėptąjį gyvenimą – tokį, kokį Jėzus gyveno Nazarete. Praleidęs kelerius metus Šventojoje Žemėje ir 1901-aisiais įšventintas kunigu, jis ėmė gyventi atsiskyrėlio gyvenimą Alžyro dykumoje. Valandų valandas kasdien melsdavosi, dirbo rankų darbą ir tarnavo skurstantiems Tuarego žmonėms Tamanrassete.

Šarlis troško sutikti kitų žmonių, norinčių gyventi su juo bendruomenėje, jis netgi parašė jo taip trokštamos brolijos įstatus. Bėgo metai, bet niekas prie jo neprisijungė. Jis ėmė liūdėti dėl savo tariamai bevaisio gyvenimo. 1919-ųjų gruodį, kilus neapykantos prancūzams bangai, jis buvo nužudytas. Sekėjų jis neturėjo. Jį nužudė kaip tik tie žmonės, kuriuos jis mylėjo ir kuriais rūpinosi. Galėtume manyti, kad visos jo jėgos buvo veltui iššvaistytos, o svajonės taip ir liko neišsipildžiusios.

Bet štai 1933-aisiais Dievas pašaukė grupę vyrų ir moterų. Jų širdis giliai sujaudino skaityti Šarlio raštai. Šis nedidukas sambūris pasivadino Mažaisiais Jėzaus broliais ir seserimis. Jie apsisprendė sekti Fuko aprašytuoju gyvenimo būdu. Nūdien nedideli mažųjų brolių bei seserų būreliai pasklidę po pasaulį. Jie liudija savo gyvenimo paprastumu ir uždarumu, taip sekdami Jėzumi. Ir jų liudijimas sujudina visų šalia esančiųjų širdis. Taigi Šarlis de Fuko subrandino daug daugiau vaisių, nei įsivaizdavo!

Kitokios širdies vaisius

Tiesiog pats mažųjų brolių ir seserų buvimas mums sako, kad Dievas dažnai darbuojasi slaptoje, slėpiningais būdais. Tai taip pat liudija, kad jokios pastangos Jam tarnauti ir Jį garbinti nenueina veltui.

Kaip ir Šarlis de Fuko, daugelis mūsų jaučia, kad mūsų brandinami vaisiai yra labai menki. Bet galbūt tie vaisiai, kurių mes tikimės, yra ne tie patys, kuriuos mūsų gyvenime kaip tik dabar brandina Dvasia. Galbūt Dvasios vaisius vertiname tik paviršutiniškai, pavyzdžiui, skaičiuojame, kiek žmonių atvertėme, darbuodamiesi parapijoje. Iš tikrųjų šios rūšies vaisius yra antraeilis, palyginti su svarbiausiu vaisiumi, kurį Dvasia brandina mumyse. Tas vaisius – mūsų pačių širdies pasikeitimas.

Štai trys būdai, padedantys įsitikinti, kad galbūt nokini vaisių, nors pats to netgi nepastebi.

Taiki širdis

Vienas iš dažniausių ir labiausiai guodžiančių Šventosios Dvasios vaisių mūsų gyvenime – tai, kad Ji mums suteikia didesnį pasitikėjimą Dievo meile. Tai vaisius, kurį gauname, priimdami Eucharistiją kaip tikrą Kristaus Kūną, kaip gyvybės duoną. Šis vaisius bręsta, kai melsdamiesi jaučiame Dievo artumą, kai Šventojo Rašto žodžiai paliečia mūsų širdį, parodo mums Dievo išmintį ir gailestingumą.

Šis vaisius mūsų gyvenime veikia, kai diena iš dienos tampame vis taikingesni. Jei pastebime, kad smulkios nesėkmės ir nemalonumai nėra tokie atgrasūs ir erzinantys kaip prieš porą metų, galime būti tikri, kad tai Šventoji Dvasia veikia mūsų gyvenime. Prisiminkime pasakojimą apie žmogų, kuris, parėjęs namo, rado šėlstančius vaikus. Rodės, kad jis nepajėgs susivaldyti. Bet Dvasia jį paragino, nuėjus kambarin, pasimelsti. Taip visa situacija iš esmės pasikeitė. Kai pajunti, kad veiki panašiai, tai jau yra ženklas, jog Dvasia darbuojasi tavyje.

Tačiau Dvasia padeda mums ne tik dėl smulkmenų. Kai smarkiai susergame, kai suyra santykiai ar ištinka dideli finansiniai sunkumai, nesigėdykime viltis ir pasitikėti Dievu. Taip, tai tikras iššūkis. Bet Šventajai Dvasiai nėra per didelių dalykų! Ilgainiui Ji mus išmokys būti patenkintus visokiomis aplinkybėmis (plg. Fil 4, 12).

Atgailaujanti ir atleidžianti širdis

Kitas Šventosios Dvasios vaisius tyliai sunoksta mūsų širdyse, kai mes noriai atgailojame ir atleidžiame kitiems.

Atgaila beveik visada skamba kažkaip negatyviai, o iš tiesų ji yra didis Dievo palaiminimas. Jei kada nors pajutote, kad jums būtinai reikia Išpažinties, kaip pagalbos išsivaduoti iš kaltės, žinokite, kad tą mintį jums įkvėpė Šventoji Dvasia! Tai Ji švelniai ragina mėginti šeimose susitaikinti, įveikti nesutarimus, suardančius draugystę. Paprasti, bet taikūs žodžiai, pavyzdžiui, atleisk, kyla iš Šventosios Dvasios. Ji nori padėti mums gyventi vienybėje.

Tą patį galime pasakyti ir apie žodžius atleidžiu, dovanoju. Šie žodžiai turi galią tuojau išgydyti. Jie gali nuversti kaltės ir gėdos kalnus nuo žmogaus širdies ir užlieti ją ramybės ir paguodos šaltiniais. Atleisdami kitam, veikiame kaip Jėzus. O tai nepaneigiamas įrodymas, kad Šventoji Dvasia darbuojasi mumyse. Netgi tada, kai mes dar neatleidome, jau vien tai, jog žinome, kad turime atleisti, kad norime atleisti, yra Dvasios buvimo mumyse ženklas. Ji mums padeda įveikti visas kliūtis. Dievas atlygina už visas pastangas atgailoti ir būti Jo taikos bei ramybės įrankiais.

Atjaučianti širdis

Galiausiai pažvelkime į atjautos vaisių. Šventasis Raštas mus moko neskubėti teisti (plg. Lk 6, 37), bet būti greitus klausytis ir lėtus kalbėti (plg. Jok 1, 19). Tokį polinkį Dvasia mėgsta brandinti mūsų širdyse. Jai patinka mus mokyti atsisakyti teisiančių, smerkiančių minčių apie tuos žmones, su kuriais nesutinkame. Ji mėgsta padėti mums įsijausti į kitą žmogų, kad nebūtume greiti jį atmesti ar nepaisyti jo požiūrio bei poreikių.

Tad jei pastebėjai, kad tavo širdis linksta prie žmonių, patiriančių vienokius ar kitokius išmėginimus, tai yra Šventosios Dvasios darbuotės ženklas. Galbūt išgirsta žinia apie įvykusią tragediją paskatino tave melstis už jos aukas, melstis, kad liautųsi žudynės ir žiaurumai. Galbūt žinia apie baisybę abortų, atliekamų mūsų ir kitose šalyse, vis iš naujo perveria tavo širdį. Rasi, ateis nauja mintis, kaip padėti kaimynui ligoniui ar bėdas namuose patiriančiam bendradarbiui. Visa tai yra ženklas, kad Dvasia tau suteikė Kristaus širdį – širdį, atliepiančią į vargšų šauksmus ir dejones.

Dievas su mumis

Broliai seserys, atminkime, kad mes tikrai brandiname vaisius Viešpačiui. Kiekviena permaina mūsų širdyje, kiekvienas naujas požiūris, kiekvienas nuolankumo ir atgailos veiksmas liudija, kad Šventoji Dvasia darbuojasi, lipdydama mus pagal Kristaus atvaizdą!

Tad neleiskime mulkinami minčių, kad Dievas mus užmiršo, kad Jo mums skirti sumanymai ir planai yra menki ir nereikšmingi. Šventoji Dvasia darbuojasi šiandien lygiai taip pat galingai, kaip ir apaštalų laikais. Tereikia žinoti, kur turime žvelgti. Į savo širdį! Dievas išties mus myli. Jis tikrai yra su mumis, Jis nuolat mūsų prašo paklusti Jo Dvasiai, Jai atsiduoti. Tada Jis galės mums daryti įstabių dalykų.

Jis pakeis mūsų nuostatas, pripildys mus meilės ir parengs eiti į pasaulį kaip Jo pasiuntinius. Tai didi malonė, bet prieinama visiems mums, nes mumyse dvelkia Šventoji Dvasia! Dievas telaimina jus šiuo Velykų laiku ir Sekminių diena teatranda mus budinčius ir laukiančius, pasirengusius priimti Dvasios norimas išlieti dovanas.

Evangelizacinį katechetinį lankstinuką (12 p.) galima užsisakyti redakcijoje.