MALDA SU MARIJA
(Tęsinys. Pradžia 2011 m. rugsėjo–spalio numeryje)
Kryžiaus priėmimas (Jn 19, 25–27)
Jono evangelijoje tėra dvi scenos, kuriose pasirodo Marija. Jos tobulai dera ir viena kitą papildo. Jėzaus šlovės apsireiškimas prasideda Kanos ženklu ir pasibaigia Kalvarijoje. Tiek Kanoje, tiek kryžiaus papėdėje Marija parodoma kaip Jėzaus Motina (plg. Jn 2, 1; 19, 25). Abiejose scenose Jėzus į ją kreipiasi „moterie“ (Jn 2, 4; 19, 26).
Štai ką ketvirtoji Evangelija rašo apie Mariją Kalvarijoje:
Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina, jo motinos sesuo, Marija Klopienė ir Marija Magdalietė. Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: „Moterie, štai tavo sūnus!“ Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“ Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save (Jn 19, 25–27).
Kitaip negu sinoptikai, paminėję, kad Kalvarijoje stovėjo moterų būrelis ir žiūrėjo į tai, kas vyksta, iš tolo, ir neišskyrę iš tų moterų Jėzaus Motinos (plg. Mt 27, 55–56; Mk 15, 40–41; Lk 23, 49), Jonas ją mini išskirtinai ir, pasak jo, ji yra pirmoji tarp moterų, stovinčių netoli kryžiaus. Taigi ketvirtasis evangelistas nori pasakyti, kad Marijos vaidmuo svarbiausias. Jėzus kreipiasi pirmiausia į ją ir Jo žodžiai skirti jai vienai: „Moterie, štai tavo sūnus!“ (Jn 19, 26). Šiais žodžiais prieš atiduodamas dvasią (plg. Jn 19, 30) Jėzus paskelbia Mariją visų Jį tikinčiųjų Motina. Visus Jėzų tikinčius vaizduoja Jo mylimasis mokinys (plg. Jn 19, 26). Galime drauge su Pauliumi VI pridurti, kad Jėzus Mariją padaro Bažnyčios Motina. Tai ne fizinės, o dvasinės motinystės klausimas; tos motinystės, kuri reikalauja laisvo kiekvieno tikinčiojo atsako tikėjimu. Štai kodėl Jėzus tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“ (Jn 19, 27).
„Gimdydama moteris būna prislėgta, nes atėjo jos valanda, bet, kūdikiui gimus, ji kančią užmiršta iš džiaugsmo, kad gimė pasauliui žmogus“ (Jn 16, 21). Tai Marija, sutinkanti savo valandą kryžiaus papėdėje, – jos valanda yra Jo valanda, Jėzaus valanda. Dabar išsipildė Simeono pranašystė (plg. Lk 2, 34–35). Per savo skausmą Marija tampa mūsų motina. Ar mes kada įstengsime suvokti, kas vyko jos sieloje stovint po savo Sūnaus kryžiumi? Ji žvelgia tylomis į Jį, kuris dabar tapo „skausmų vyras, apsipratęs su negalia“ (Iz 53, 3). Ji žvelgia į Tą, kurį „jie pervėrė“ (Zch 12, 10; Jn 19, 37). Ji priima, kad angelo paskelbtoji jos Sūnaus didybė apsireiškia dabar, kai Jis tapo it kirminas, vienų išjuokiamas, kitų niekinamas (plg. Ps 22, 7). Ji sutinka tapti moterimi (plg. Pr 3, 15), kurios atžala galiausiai įveiks gyvatę (plg. Apr 12, 1–2). Tai moteris, kurią krikščionys vėliau pavadins Sopulingąja Moterimi.
Ar Marija meldėsi, kai skausmo kalavijas galutinai pervėrė jos motiniškąją širdį, ar ji meldėsi tą baisią visiškos pražūties valandą? Ji susivienijo su savo Sūnaus apleistumo šauksmu: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“Ją stiprino tie patys psalmių žodžiai, kurie išreiškė Jo širdgėlą (plg. Ps 22; Mt 27, 46; Mk 15, 34) ir nušvietė Jo pasitikėjimą (plg. Ps 31; Lk 23, 46). Marijos buvimas su Sūnumi Jo bejėgiškumo valandą buvo jos malda. Ji tyliai stovi prie Jėzaus kryžiaus (plg. Jn 19, 25). Jos tyla yra priėmimo ir meilės tyla.
Malda su mokiniais laukiant Dvasios (Apd 1, 12–14)
Tuomet jie sugrįžo į Jeruzalę iš vadinamojo Alyvų kalno, buvusio netoliese – kiek leidžiama nueiti šabo dieną. Parėję jie susirinko aukštutiniame kambaryje, kur buvo apsistoję. Ten buvo Petras ir Jonas, Jokūbas ir Andriejus, Pilypas ir Tomas, Baltramiejus ir Matas, Alfiejaus sūnus Jokūbas, Simonas Uolusis ir Judas, Jokūbo brolis. Jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai kartu su moterimis ir Jėzaus motina Marija bei jo broliais (Apd 1, 12–14).
Šiame tekste paskutinį kartą Naujajame Testamente minima Marija. Ji vaizduojama Bažnyčios širdyje, drauge su apaštalais besimeldžianti ir laukianti Jėzaus žadėtosios Dvasios (plg. Apd 1, 5. 8). Laukiančių grupę sudaro vienuolika apaštalų, moterys – veikiausiai Jėzaus sekėjos (plg. Lk 8, 2–3; 23, 49; 24, 1–11. 22) – ir Jo broliai. Manytina, kad tai buvo kai kurie Jo giminaičiai (plg. Lk 23, 49). Apaštalai suminimi vardais. Atkreipkime dėmesį, kad, be apaštalų, vienintelė Marija minima vardu. Taip Lukas pabrėžia jos buvimo svarbą ir suteikia jai Jėzaus Motinos titulą.
14-oje eilutėje rašoma: „vieningai atsidėjo maldai“.Marija neatsiskiria nuo bendruomenės. Priešingai – ji yra visiškoje bendrystėje su mokiniais. Marijos, Jėzaus Motinos, vaidmuo gimstant Bažnyčiai yra esminis.
Lukas išryškina svarbų panašumą tarp Dvasios nužengimo ant Marijos per angelo apreiškimą ir Dvasios nužengimo ant Bažnyčios per Sekmines. Marija Nazarete dėmesingai klausėsi Dievo žodžio (plg. Lk 1, 28–37), o dabar ji drauge su mokiniais yra atidūs pažado žodžiui (plg. Apd 1, 14; 1, 5. 8). Marija, angelui tarus žodį, stebuklingai pradėjo kūdikį. Mokiniai stebuklingai tapo drąsiais apaštalais, per juos galėjo išsipildyti Jėzaus pažadas: „Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje, ir lig pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8). Kaip Marija paliudijo Šventosios Dvasios galybę savo giesme Magnificat, taip apaštalai Evangelijos žinią liudijo ir skleidė ligi žemės pakraščių. Kaip ji skelbė, kad didžių dalykų jai padarė Aukščiausiasis (plg. Lk 1, 49), taip ir mokiniai skelbė didžius Dievo darbus (plg. Apd 2, 11).
Per Sekmines ant besimeldžiančios Marijos, kaip ir ant mokinių, nužengia Dvasia, ir ji, kaip ir mokiniai, irgi tampa liudytoja, bet tylia liudytoja. Esti dalykų, kurių nežino netgi Dvylika, tad jie nė negali apie juos kalbėti. O Marija gali juos liudyti dėl savo nepakartojamo ryšio su Sūnumi ir savo, kaip pirmosios Jo mokinės, tikėjimo. Marija turi tokią Dvasios patirtį, kokios neturi net apaštalai. Nuolat besimeldžianti moteris tampa ypatinga ir nepakartojama liudytoja klausančios Bažnyčios širdyje.
Išaukštinta Marija ir toliau meldžiasi už Bažnyčią ir drauge su ja. Tai jos motiniško rūpesčio dalis. Jis rūpinasi kiekvienu savo vaiku ir sykiu trokšta, kad mes melstumės drauge su ja ir kaip ji: su tokiu pačiu imlumu Dievo žodžiui, su tokia pačia gyriaus ir padėkos Dievui už malones dvasia, su tokiu pačiu pasitikėjimu Dievo gailestingumu, taip pat, kaip ji, priimdami Dievo valią ir, kaip ji, visiškai susivieniję su visuotiniu Dievo išganymo užmoju. Ji mums yra sektinas pavyzdys.
Popiežius Paulius VI Mergelę Mariją pavadino pavyzdžiu tikintiesiems, nes savo gyvenimo kelyje ji visiškai ir atsakingai priėmė Dievo valią, klausėsi Dievo žodžio ir jį vykdė, jos veiksmus įkvėpė meilė ir tarnystės dvasia. Mergele Marija verta sekti, kadangi ji – pirmoji ir tobuliausia Kristaus mokinė (plg. Marialis cultus, 35). Jonas Paulius II papildo Paulių VI: „Tad Marija kaip Motina tam tikra prasme tapo pirmąja savo Sūnaus „mokine“, kuriai savo „sek paskui mane“ jis ištarė anksčiau negu apaštalams ar kam kitam (plg. Jn 1, 43)“ (Redemptoris Mater, 20). Ši mintis apie Marijos mokinystę ataidi iš Bažnyčios tradicijos. Prieš daugelį amžių Augustinas rašė, kad Marija „tikėjimu įtikėjo, tikėjimu pradėjo. <…> kur kas didingiau, kad ji buvo Kristaus mokinė, nei kad Jo Motina. Kur kas didesnė laimė būti Jo mokine, nei būti Jo Motina. <…> motiniška giminystė Marijai nebūtų buvusi naudinga, jei ji Kristaus nebūtų nešiojusi ir širdyje, o ne vien kūne.“
Taigi Marijos slėpinys atsiskleidžia paprastai ir nuolankiai širdžiai. Jis atrandamas tikėjimu ir pasitikėjimu. Mergelė Marija – mūsų tikėjimo sesuo ir mūsų Motina. Ji – tobula mokinė ir Motina. Jos tobulumas – evangelinis paprastumas.
Parengta pagal Bruno Moriconi OCD straipsnį
