ŽODIS tarp mūsų

Meditacijos

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2012
 ››› 
liepa–rugpjūtis
 ››› 
Meditacijos

Sekmadienis, liepos 1

Mk 5, 21–43

Bet Jėzus tebesidairė tos, kuri taip buvo padariusi (Mk 5, 32).

Mūsų maldos gyvenimas kartais primena kramtomosios gumos pardavimo automatą. Įmetame monetą į skylę, pasukame rankenėlę ir laukiame, kol iškris gumos gabalėlis. Meldžiamės, einame į bažnyčią, darome gerus darbus, tad manome, kad Dievas turi duoti savo malonę.

Tačiau Dievas mūsų labui nori daug daugiau! Jis trokšta, kad malda būtų mūsų asmeninio susitikimo su Juo laikas. Kraujoplūdžiu sirgusi moteris prasispraudė pro Jėzų supusią minią ir palietė Jį. Bet to buvo negana. Jis norėjo paliesti . Jėzus norėjo pažvelgti moteriai į akis, išgirsti, kas jai atsitiko, ir ją pačią patikinti, jog ji yra išgelbėta, nes tiki ir pasitiki Juo. Galima sakyti Jėzų buvus tokį pat atkaklų kaip ši moteris. Nors Jis skubėjo gydyti sergančios Jajiro dukrelės, vis tiek atrado laiko prieiti ir paliesti šią vienišą, beveik praradusią viltį moterį, nes ji Jam buvo lygiai tiek pat svarbi, kiek ir įtakingasis Jajiras.

Dievui rūpi užmegzti asmeninį santykį su mumis. Jis nesitenkina tik išgydydamas ir tarsi iš tolybių suteikdamas malonę. Jis trokšta mus pamatyti, palytėti ir įtikinti savo meile. Tad neleiskime, kad mūsų lūkesčiai išblėstų ir krikščioniškasis gyvenimas sumenktų iki įsipareigojimo ir raidės laikymosi lygmens. Juk mes esame sukurti bendrystei su Dievu. Jėzus ilgisi bendravimo su mumis!

Taigi šiandien melsdamiesi stenkimės negalvoti apie tai, ką turime nuveikti, ir siekime Jėzaus, stenkimės Jį paliesti. Sprauskitės prie Jėzaus ir sugriebkite Jo drabužio kraštą. O tada nenustebkite – Jėzus atsigręš ir su meile pažvelgs į jus. Jis kreipsis į jus gydančiais, drąsinančiais ir rodančiais kelią žodžiais. Jam patinka leisti laiką drauge su jumis!

Jėzau, tikiu, kad ir dabar Tu žvelgi į mane laukdamas progos prakalbti man ir paliesti mano širdį. Štai aš, Viešpatie!

Išm 1, 13–15; 2, 23–24; Ps 30, 2. 4–6. 11–13; 2 Kor 8, 7. 9. 13–15


Pirmadienis, liepos 2

Švč. Mergelė Marija, Šeimų Karalienė

Iz 61, 9–11

Viešpats DIEVAS suželdins teisumą ir šlovę visų tautų akivaizdoje (Iz 61, 11b).

Šiandien pagerbiame Švč. Mergelę Mariją Šeimų Karalienę.

Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje yra malonėmis garsus Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas. 2006 m. popiežius Benediktas XVI šiam paveikslui suteikė Krikščioniškų šeimų Karalienės titulą.

Motina ir kūdikis, kartais drauge su šv. Juozapu, nuo seno simbolizuoja šeimą. Šios dienos Evangelijos skaitinyje šventąją šeimą matome šiek tiek vėlesniu laikotarpiu: Jėzus jau paaugęs, tėvai kai kurių įvykių nesupranta, bet nešiojasi juos širdyje, kad suprastų metui atėjus. Kiekvieną šeimą kada nors ištinka ir bene sunkiausias šeimos gyvenimo etapas: išsiskyrimai. Visu aštrumu tai patyrė ir mūsų Karalienė: Juozapas jau miręs, o ji, motina, mato savo sūnų kenčiantį.

Eidami Žemaičių Kalvarijos kalnus, antrojoje vietoje, kur Jėzus atsisveikina su Motina, giedame:

Motiną Jėzus ramino švelniausiai,
bet ir ji Sūnų vis guodė meiliausiai.
Juodu žinojo, jog reikia aukotis, –
žmones vaduoti.

Štai ši akimirka, nors skaudžiai, ryškiausiai nušviečia krikščioniškos šeimos misiją: būti Dievo iki galo.

Panašų šeimos pavyzdį turime Senajame Testamente (plg. 2 Mak 7): karalius suima septynis brolius bei jų motiną ir mėgina kankinimais priversti juos pasielgti prieš Dievo Įstatymą. Broliai vienas po kito atsisako paklusti karaliui, todėl nukankinami ir sudeginami, o motina raginama atkalbėti nors jaunėlį, bet ji drąsina sūnų likti ištikimą, galų gale miršta ir pati. Prieš mirdami visi išpažįsta pasitikėjimą Dievu: „darai, kaip tau patinka. Bet nemanyk, kad Dievas apleido mūsų tautą“ (2 Mak 7, 16) ir net meldžiasi už kankintoją (plg. 2 Mak 7, 37). Jie lieka Dievo iki galo.

Šiandien pagerbdami Šeimų Karalienę, dar kartą įsiklausykime į Žemaičių Kalvarijos giesmėje perfrazuotus Jėzaus žodžius: Tik atsiminkit, ką jums aš kalbėjau... Būkite drąsūs, nes aš nugalėjau.

Jėzau, mūsų Viešpatie, duok, kad Tave suprastume ir visu gyvenimu būtume Tavo...

1 Sam 2, 1. 4–8; Lk 2, 41–51


Antradienis, liepos 3

Šv. apaštalas Tomas

Jn 20, 24–29

Mano Viešpats ir mano Dievas! (Jn 20, 28)

Apaštalas Tomas nevykusiai pagarsėjo kaip „netikintis Tomas“. Kai kurie iš mūsų apie jį težino tik tiek, kad jis pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu <…> – netikėsiu“ (Jn 20, 25). Tačiau anksčiau, kai Jėzus Dvylikai pasakė sugrįžtąs į priešišką Judėją, kad padėtų savo draugui Lozoriui, Tomas paakino kitus mokinius eiti drauge su Jėzumi: „Eikime ir mes numirti su juo!“ (Jn 11, 16). Taigi Tomas ne tik abejodavo. Pažvelgę į tai, ką liudija visas Tomo gyvenimas, galbūt išmoksime šio to pravartaus ir mūsų dvasinėje kelionėje.

Pasak senos ir pagrįstos tradicijos, Tomas buvo veiklus apaštalas. Atrodo, kad jis Bažnyčios veikimo erdvę išplėtė toli už Viduržemio jūros baseino šalių, kuriose darbavosi Petras ir Paulius. Jis nukeliavo į Partiją, šiuolaikinio Irano šiaurrytinį kraštą, čia pamokslavo ir įsteigė Bažnyčią. Iš šio krašto keliavo dar toliau į rytus, į Indiją. Joje jis suleido itin gilius krikščionybės pamatus. Tomas darbavosi taip galingai, kad netgi iki šių dienų Indijos krikščionys jį gerbia kaip savo tikėjimo globėją ir tėvą.

Taigi nelabai teisinga Tomą sieti vien su netikėjimu. Galbūt jis ir sudvejodavo, bet visas jo gyvenimo kelias rodo Tomą buvus ne abejojančiu ar netikinčiu, bet ištikimu Kristaus sekėju: apaštalu, misionieriumi, evangelistu ir kankiniu. Tomas buvo mylintis ir atsidavęs, jis atkakliai siekė tiesos. Tikriausiai todėl jis negalėjo tiesiog imti ir išsyk patikėti kitų apaštalų žodžiu, kad jie regėjo prisikėlusį Kristų!

Šiandien dėkokime Šventajai Dvasiai, kad mums davė Tomą. Ne netikintį Tomą, bet drąsųjį Tomą. Ištikimąjį ir atsidavusįjį Tomą. Atkaklųjį Tomą. Jei vis dar tapatiniesi su netikinčiu ir abejojančiu Tomu, atmink, kad Jėzus jį priėmė tiesiog tokį, koks jis buvo, – abejojantį, svyruojantį, netikintį. Priėmė ir pavedėjo giliau. Jis ateis ir pas tave, kad ir kur būtum, kad ir kokios abejonės kamuotų. Jis bus kantrus, tau ieškant tiesos ir augant tikėjimu.

Jėzau, dėkoju Tau už šventojo Tomo liudijimą! Padėk man augti meile ir ištikimybe, drąsa ir supratingumu.

Ef 2, 19–22; Ps 117, 1–2


Trečiadienis, liepos 4

Mt 8, 28–34

Ir štai jiedu ėmė šaukti (Mt 8, 29).

Jėzui atkakus į Gadaros kraštą, du vyrai šaukdami atlėkė prie Jėzaus. Evangelijos ankstesnėje pastraipoje rašoma, kad per smarkią vėtrą pripuolę prie Jėzaus mokiniai irgi šaukia (plg. Mt 8, 25). Tačiau šiedu šauksmai yra labai skirtingi.

Tiedu vyrai buvo apsėsti demonų, o šie laikė Jėzų sau grėsme, paveržiančia iš jų galią aukoms. Mokiniai, priešingai, laikė Jėzų tuo, kuris gali juos išgelbėti ir apsaugoti. Demonai stengėsi išlaikyti savo valdžią, o mokiniai pakluso Jėzui. Galiausiai mokiniai buvo išgelbėti, o demonai viską prarado.

Ar ir mes, kaip mokiniai ir tiedu vyrai, nebėgame pas Jėzų šaukdamiesi pagalbos? Galbūt maldaujame padėti per pokalbį, kuris lems, ar būsime priimti į darbą, galbūt kurio nors šeimos nario liga ar pašliję tarpusavio santykiai skatina mus šauktis Jėzaus. Ir Jis atsiliepia į mūsų maldavimus, mums padeda. Tačiau nors krizė mus gali atvesti pas Jėzų, ji viena neišlaikys mūsų Jo pašonėje. Teks atsakyti į kasdienius klausimus, kaip gyvename ir kuo pasitikime. Kasdieniai reikalai galgi nėra tokie jaudinantys, kaip bėda, privertusi bėgti pas Viešpatį, bet jie yra lygiai tiek pat svarbūs. Visi reikalai verti, kad bėgtume pas Viešpatį šauktis Jo pagalbos.

Demonai išties mėgsta tūnoti tuose kasdieniuose iššūkiuose. Jie palengva sumaniai darbuojasi ir tolydžio atplėšia mus nuo įsipareigojimo Viešpačiui. Jie šnibžda apmaudingas, išdidžias ir smerkiančias mintis, vildamiesi paversti mus savanaudžiais. Turbūt taip pamažėl demonai apsėdo tuos vyrus. Kažin ar tai galėjo įvykti staiga? Kažin ar vakare tuodu nuėjo miegoti šventi, o ryte pakirdo apsėsti? Veikiausiai jie ilgainiui vis tolo nuo Viešpaties įsakymų.

Gėrio ir blogio laipsnišką poveikį galime palyginti su lėtai kapsinčiu čiaupu. Lašas po lašo ir stiklinė galiausiai sklidina. Taigi nė vienas mūsų pasirinkimas nelaikytinas niekiu. Visi jie yra svarbūs. Įprask bėgti pas Jėzų netgi sužibus mažytei vilčiai ar apėmus įprastai baimei. Nelauk, kol ištiks didelė krizė ar bėda. Stenkis išlikti šalia savo dieviškojo draugo, tada gundytojas negalės tau pakenkti.

Tėve, neleisk mūsų gundyti, išlaisvink mus iš pikto.

Am 5, 14–15. 21–24; Ps 50, 7–13. 16–17


Ketvirtadienis, liepos 5

Am 7, 10–17

Aš nebuvau nei pranašas (Am 7, 14).

Susirgę kreipiamės į gydytoją, kilus juridinėms problemoms – į teisininką, norėdami gauti patarimą, kur investuoti pinigus, ieškome finansų specialisto. Turėdami religinių rūpesčių kreipiamės į išmanančius šią sritį – metų metus studijavusius teologiją, tyrinėjusius Šventąjį Raštą. Taip buvo ir senovės Izraelyje. Būreliai įgudusių pranašų darbuodavosi drauge. Jie išsilaikydavo pranašaudami ateitį ir surasdami pradingusius daiktus. Pranašus buvo lengva atpažinti iš jų gyvenimo būdo, dėvimų drabužių ir jiems būdingos kalbėsenos. Pranašų tarnystė buvo kitokia nei kunigų, mat šie buvo susiję su konkrečiomis apeigų vietomis. Pranašai skelbdavo Dievo žodį, o kunigai aukodavo aukas už tautą.

Vienas toks kunigas Amazjas neapkentė Amoso. Amosas buvo iš kaimo vietovės atėjęs pranašas, drįsęs išpranašauti Amazją samdžiusio Izraelio karaliaus Jeroboamo žlugimą. Nepaisydamas Amazjo piktumo, Amosas nenusileido. „Aš nesu nei pranašas, nei pranašo mokinys, – sakė jis, – esu kerdžius. Dievas mane pašaukė ir pasiuntė atnešti tau šią žinią. O tu turi nuspręsti: klausysi jos ar ne.“ Deja, Amazjas nesiklausė Amoso žodžių, nes jie skambėjo ne kaip tikro pranašo.

Panašiai ir mes laukiame, kad Dievas prabils į mus ypatingomis teologų ištarmėmis ar iškilmingais religiniais žodžiais. Bet religinė kalbėsena dažnai būna tokia paprastutė, kad mums ji pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina!

Žinoma, Dievas dažniausiai kalba per Bažnyčios vadovus ir išsilavinusius teologus. Bet jokiu būdu neapribokime Jo! Juk Jis kalba mums ir per šeimos narius, gatvėje sutiktus žmones, vaikus, netgi netikinčiuosius. Žodis, kurį turime išgirsti kaip tik tą akimirką, veikiausiai atsklis iš neįprasčiausio šaltinio.

Dievo balsą visur aiškiai girdi tie, kurie turi ausis. Jis visada mums kalba, siunčia meilės, padrąsinimo žodžius, žodžius, kuriais mus veda ir įkvepia. Atviromis ausimis ir nuolankiomis širdimis išties galime Jį girdėti. O Jį girdėdami tikrai galime būti Jo žodžių perkeisti.

Viešpatie Dieve, dėkoju, kad man įvairiopai kalbi. Padėk man būti tokiam nuolankiam, kad priimčiau Tavo žodį, atsklindantį netgi iš pačių neįprasčiausių vietų.

Ps 19, 8–11; Mt 9, 1–8


Penktadienis, liepos 6

Mt 9, 9–13

Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos (Mt 9, 13).

Jėzus buvo patraukli asmenybė. Jis ne tik gebėjo patraukti žmones, bet ir mokėjo paskatinti juos viską metus sekti Jį. Kai kuriems, pavyzdžiui, Matui, pakako vieno susitikimo su Jėzumi. Beje, Matas nebuvo itin religinga asmenybė. Žydai jo netgi vengdavo, nes laikė jį okupantų romėnų bendrininku. Žinome, kokiai draugijai Matas priklausė – muitininkų ir pagarsėjusių „nusidėjėlių“. Taigi jis tikrai nebuvo vienas iš dorybingiausių miesto žmonių. Bet Jėzus kaži kuo traukė Matą ir jo bendrus (plg. Mt 9, 10). Kaip manai, kuo?

Peršasi atsakymas, kad Jėzus traukė savo dievyste. Tačiau kaip Jo dievystė pasireiškė? Žmogaus pavidalu. Jėzus išties padarė įstabių stebuklų, pasakė širdis suvirpinusių pamokslų. Bet ne tai patraukė Matą. Jį patraukė Jėzaus meilė, jis pamatė, kad Jėzus jį noriai priima. Jėzus atėjo į Mato namus, nepasididžiavo bendrauti su jo svečiais, beje, turinčiais prastą vardą. Matas tikrai buvo girdėjęs, jog Jėzus pakelėje sėdintiems elgetoms lygiai toks pat dėmesingas kaip garbiesiems Rašto aiškintojams ir mokytojams. Jis įžvelgė Jėzaus meilę, o ji pakeitė jo gyvenimą.

Ar nuvoki, kad pats Matas tapo patrauklia asmenybe? Ir tu tokia gali tapti. Tikrai. Esi krikščionis, taigi turi visus ginklus, kurių reikia norint įveikti žmonių įtarumą, baimę ir neryžtingumą atsigręžti į Viešpatį. Kalbame ne apie mokėjimą pasakyti taiklų žodį ar gebėjimą tinkamai argumentuoti, bet apie nuostatą ir elgseną. Juk teisinga nuostata netgi pačius žemiškiausius pokalbius išskaidrina ir nušviečia pasitikėjimu, kokį turi žmonės, gyvenantys Dievo delnuose.

Vienintelis būdas parodyti Jėzaus atjautą – pačiam būti atviram jai. Kliaujantis Viešpaties atjauta, Jam patikėti savo klausimus ir rūpesčius. Leisti Jam elgtis su mumis taip, kaip Jis elgėsi su Matu ir jo svečiais. Ilgainiui pamatysime, kad tokia kaip Jėzaus elgsena yra vienintelė teisinga. Tik taip elgdamiesi su žmonėmis galime juos patraukti prie Viešpaties.

Viešpatie Jėzau, Tavo šviesa teįspįsta į mano širdį, kad aš galėčiau ją spinduliuoti kitiems. Mano gyvenimas tetampa įtikinamu Gerosios Naujienos – Tavo Evangelijos – liudijimu!

Am 8, 4–6. 9–12; Ps 119, 2. 10–20. 30. 40. 131


Šeštadienis, liepos 7

Mt 9, 14–17

Bibliniais laikais išmaldos davimas, malda ir pasninkas buvo trys labai svarbūs žydų tikėjimo darbai. Visi žydai privalėjo pasninkauti Permaldavimo dieną, o daugelis pamaldžiųjų pasninkaudavo ir kitu metu. Pasninkas buvo vidinio gailesčio ir sielvarto išraiška, todėl jis dažnai sietas su gedėjimu. Taigi Jono mokiniams atėjus pas Jėzų ir paklausus: „Kodėl mes ir fariziejai pasninkaujame, o tavo mokiniai nepasninkauja?“ (Mt 9, 14), Jėzus atsakė palygindamas savo mokinius su vestuvių puotos svečiais, o save – su jaunikiu.

Žydų tuoktuvių puota tęsdavosi visą savaitę. Per ją nuotaka ir jaunikis švęsdavo namuose su svečiais, jaunavedžių džiaugsmo ir laimės liudytojais. Jėzus nei smerkė pasninko, nei mėgino panaikinti senųjų papročių, beje, turinčių dvasinę vertę. Pasak Jo, pasninkauti dera tinkamu metu ir dėl tinkamos priežasties. Argi dera pasninkauti, kai Jis – jaunikis tebėra su savo mokiniais? Verčiau derėtų švęsti ir džiūgauti, nes Dievo Karalystė atėjo į pasaulį. Pasninkauti reikės vėliau, kai Jėzaus jau nebebus tarp jų.

Jėzus tai, kas judaizme tebuvo laikini dalykai, lygino su sudėvėtu drabužiu ar senu vynmaišiu (plg. Mt 9, 16–17). Jis pats atėjo ne lopyti ir kamšyti to, kas sudėvėta, sudilę, bet atėjo atnešti visiškai naujo gyvenimo. Šventasis Paulius mokė korintiečius: „Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja. O visa tai iš Dievo, kuris mus per Kristų sutaikino su savimi ir davė mums sutaikinimo tarnystę“ (2 Kor 5, 17–18).

Esame nauji kūriniai Kristuje. Būtent Jis teikia mūsų gyvenimui prasmę ir tikslą. Būtent Jame galime pilnatviškai suprasti dvasinius dalykus. Jame viskas įgyja teisingą perspektyvą. Visada žvelkime į Jėzų, klausykimės Jo mokymo, kad suprastume, kaip turime gyventi.

Šventoji Dvasia, apšviesk mūsų dvasią ir protą, kad nuvoktume, ko Jėzus mus moko. Padėk mums suvokti Tiesą, nes tik ja persiėmę galėsime džiaugsmingai ir viltingai keliauti gyvenimo kelionę.

Am 9, 11–15; Ps 85, 9. 11–14

Mieli „ŽODŽIO tarp mūsų“ skaitytojai!
×

Naujasis 2022 m. GEGUŽĖS–BIRŽELIO numeris jau knygynuose ir parapijose.

Prenumerata internetu: prenumeruok.lt.

Jei nespėjote užsiprenumeruoti nuo Nr. 3 (gegužės–birželio), bet labai norėtumėte skaityti Nr. 3, paaukokite, rašykite mums , ir atsiųsime PDF.

Dėkojame už Jūsų aukas ir pastangas, kad Dievo žodis pasiektų vis daugiau širdžių! Dievo žodis teišsklaido mūsų nerimą!