ŽODIS tarp mūsų

Mano gyvenimas su kardinolu Newmanu

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2012
 ››› 
rugsėjis–spalis
 ››› 
2 straipsnis

Abatas Jerome Kodell OSB

Tiksliai žinau, kada kardinolas Newmanas įžengė į mano gyvenimą. Tai buvo 1964-ųjų pavasarį, įpusėjus Vatikano II Susirinkimui. Katalikų spaudoje pasirodė straipsnių Jono Henrio Newmano dvasinės autobiografijos Apologia Pro Vita Sua išleidimo šimtųjų metinių proga. Tesidomėjau tuo tik truputėlį, mat mažai žinojau apie Newmaną. Be to, mano mintys sukosi apie kitus dalykus.

Tuo metu išgyvenau nelengvus laikus. Gyvenau vienuolyne penkerius metus, buvau davęs galutinius benediktino įžadus ir priėmęs diakono šventimus. Neketinau palikti vienuolyno, bet, kaip ir daugelis to laiko jaunų vienuolių, nerimavau dėl lėto Bažnyčios atsinaujinimo tempo. Piktinausi, kad kai kurie reformų norintys žmonės nutildomi arba jiems grasinama. Nemažai nusivylusių kunigų ir vienuolių mesdavo kunigystę ar vienuolystę. Man atrodė, kad kai kurie Bažnyčios vadovai tiesiog stengdavosi, kad kuo daugiau jų išeitų.

Katalikų laikraštyje išspausdinto straipsnio apie kardinolą Newmaną pavadinimas patraukė mano akis ir aš ėmiau skaityti. Pasakojimas kažin kaip įsmigo tiesiai man į širdį. Mane sujaudino ne istorinė Newmano reikšmė ar mokymas. Apie visa tai sužinojau vėliau. Mane palietė pats žmogus, jo asmenybės vientisumas, darna. Buvau priblokštas jo atsidavimo Viešpačiui ir nesvyruojančio tiesos siekimo. Buvęs jo studentas pasakojo: „Jis mums sakydavo tai, ką tikėjo esant tiesa. Jis nežinojo, kur ji jį nuves.“ Ji nuvedė jį kaip šventąjį Petrą ten, kur jis nenorėjo eiti, ir lemiamu gyvenimo metu dėl jos jam teko paaukoti išties viską.

Gyventi dėl tiesos

Per penkiolika susitikimo su Newmanu minučių visa mano perspektyva ėmė keistis. Pamačiau, kad mano pyktis buvo savanaudiškas ir paaugliškas, o ne tyras ir teisus. Ėmiau nuvokti, ką išties reiškia atsiliepti į Dievo pašaukimą. Newmanas buvo pats nuostabiausias savo kartos žmogus, vienas iš didžiausių visų laikų intelektualų, bet nuolankiai pakluso Bažnyčios vadovams, nors jie buvo silpni ir dažnai nepatikimi. Jis pakluso, nes tikėjo, kad Dievas veikia per juos ir kad per klusnumą jį patį Dievas nuves į tiesą.

Prieš mano akis iškilo žmogus, keliaujantis tuo keliu, kuriuo keliaujančiam neišvengiamai tenka patirti nesupratimą, pagiežingą kritiką, prarasti užimamą padėtį ir draugus. Bet jis vis tiek juo eina, tikėdamas, kad šį kelią jam paskyrė Dievas. Jis nežino, kur šis kelias pasibaigs. Bet tai nesvarbu. Jis tegalėjo juo eiti žingsnis po žingsnio, žinodamas, kad kiekvienas žingsnis svarbus. Savo sukurtame himne „Vesk, Malonioji Šviesa“ jis rašo: „Neprašau, kad matyčiau visą vaizdą, vieną žingsnį man matyt gana.“

Vėliau aš užtikau meditaciją, kurią Newmanas parašė būdamas dar gana jaunas, ji tapo tarsi aprašymu to gyvenimo kelio, kuriuo jis keliavo visus savo metus. Ir aš mėginu ją paversti savo gyvenimo švyturiu:

„Tas, kuris Dievui paklūsta sąžiningai ir gyvena šventai, visa aplink save priverčia tikėti neregima Kristaus galybe ir drebėti jos akivaizdoje… savo artimiesiems jis apreiškia Tiesą tiek, kiek jie jį pažįsta. Kai kurie iš jų, Dievo palaiminti, užsidega šventąja liepsna, ją brangina ir savo ruožtu perduoda. Ir taip tamsybių pasaulyje Tiesa vis dar gyvuoja, nepaisant tamsos, perduodama iš rankų į rankas.“

Suvokiau, kad mano, kaip Kristaus mokinio, pareiga yra ne imtis grandiozinių projektų, bet tiesiog ištikimai, kiek tik pajėgiu, žengti kitą žingsnį, atsiveriant Dievo buvimui žmoguje, kuris yra greta manęs, ar situacijoje, į kurią patenku. Štai kaip aš atrasiu tiesą ir ją perduosiu, tą tiesą, kuri yra ne abstrakti tikrovė, bet Dievo gyvenimas.

„Apologija“

Ėmiau skaityti Newmano „Apologiją“, o vėliau jo pamokslus. Tai tik pažadino mano alkį gauti dar daugiau maisto. 1967-ųjų vasarą susiruošiau į piligrimystę Newmano keliais. Nukeliavau į Oksfordą ir į Litlmorą, o paskiau į Birmingemo oratoriją, kurioje Newmanas nugyveno paskutinius keturiasdešimt savo gyvenimo metų. Tėvui Stephenui Dessainui, nuostabiam Newmano laiškų ir dienoraščių redaktoriui, maloniai leidus, galėjau praleisti kelias dienas melsdamasis ir skaitydamas Newmano koplyčioje ir bibliotekoje, kurioje buvo jo knygos, daugelis jų išmargintos jo pastabomis.

Nuo tol visada keliaudavau dvasinę kelionę drauge su Jonu Henriu Newmanu, nuolat vis iš naujo skaitydamas jo veikalus ir skaitydamas apie jį, ir melsdamas jo pagalbos savo kelionei. Geriausiai jį pažinau iš jo laiškų ir dienoraščių. Jie dabar surinkti į daugiau nei trisdešimt storų tomų. Vieši įrašai apie gyvenimą yra viena, o visai kas kita atsispindi nenudailintuose privačiuose laiškuose. Juose atsiskleidžia tikra asmenybė, jos motyvai, sprendimai, nepagražinti jausmai. Skaitydamas tuos puikiai sutvarkytus tomus aš galėjau diena iš dienos vaikščioti su Newmanu ir suprasti jį iš vidaus.

Sulaukiau ir išorinės pagalbos. Per 122 metus, praėjusius po jo mirties, pasirodė srautas studijų apie Newmaną ir jo laikmetį. Visa ši medžiaga padeda mums geriau suvokti, kokios jėgos veikė Newmaną, kokias įtampas ir kokį visapusišką spaudimą jam teko atlaikyti.

Taip pat matyti, kaip Newmanas reagavo į spaudimą. Nesvarbu, iš kur jis kilo, nesvarbu, koks grėsmingas atrodė, Newmanas ir toliau ištikimai siekė tiesos, kaip jis ją suprato. Kad ir kaip piktai jis buvo šmeižiamas, kad ir kaip atmestinai į jį žvelgė, jis tvirtai laikėsi savo įsitikinimų. Vienas buvęs jo kolega tai išreiškė itin taikliai. Po Newmano mirties jis rašė: „Niekur nerasime tokio vientiso gyvenimo, taip ištvermingai nukreipto vien į tikslą.“

Gyvenimo kaip ištvermingo tikslo siekimo vaizdinys man suteikė naują įžvalgą, kokia yra mano vienuolinių įžadų prasmė. Ėmiau suvokti, kad nors iškilmingus įžadus daviau konkrečių metų konkrečią dieną, mano įžadai nėra praeitis. Jie yra nuolat su manimi. Jie iš naujo iškyla man prieš akis pabudus ryte. Aš nė nesuvokiu jų buvimo, kol neiškyla pasirinkimas, galintis mane nuvesti į klaidą. O tada turiu progą vėl apsispręsti likti ištikimas tam keliui, kurį Dievas man nutiesė.

Dvasinis mokymas

Susitikęs Newmaną, skaitydamas jo veikalus veikiai atradau jo teologijos ir dvasinio mokymo pasaulį. Daugelis dalykų man atrodė įsidėmėtini, jie tapo it švyturiai mano dvasiniame kelyje. O labiausiai krito širdin Newmano tikėjimas, kad Dievas buvo labai arti jo, kad Jis lydėjo kiekvieną jo žingsnį. Jis rašė: „Tikrą krikščionį būtų beveik galima apibūdinti kaip tą, kuris turi valdantį Dievo artumo jame jausmą.“ Tai ypač atliepė mano vienuolinį gyvenimą, nes Benedikto regula itin pabrėžia, kad mūsų pašaukimas – suvokti Dievą visame savo darbe ir maldoje.

Prieš kelerius metus rašiau straipsnį į savo abatijos biuletenį. Jame aš kalbėjau apie tai, ką tam tikra prasme pavadinau „Dievo mantra“. Dalijausi, kad per studijų ir maldos metus man iškilo trys Dievo žinios, kurios apima visą Šventąjį Raštą: „Aš esu su tavimi. Aš tave myliu. Pasitikėk manimi.“ Mums gali būti nelengva pripažinti, kokia netikėta ši visagalio Kūrėjo žinia. Ji beveik neįrodoma filosofiniais terminais. Bet jei šis Dievo esmės Apreiškimas nėra tiesa, jokia Apreiškimo tiesa, apskritai, visas Apreiškimas, nėra tiesa. Tuo metu aš to nesuvokiau, bet esu įsitikinęs, kad ilga mano draugystė su Newmanu padėjo man atpažinti ir pripažinti šias esmines Biblijos temas.

Dievas pasirūpins tavimi

Newmano tikėjimas nuolatiniu Dievo artumu suteikė jam gilų nuolankumą. O šis leido jam būti laisvam, nepaisant spaudimo išgarsėti, apsiginti, išsaugoti savo principus. Jis tai išreiškė garsioje savo meditacijoje:

„Dievas nesukūrė manęs niekam verto. Aš darysiu gera, darysiu Jo darbą, būsiu taikos angelas, tiesos skelbėjas savo vietoje, nors to ir nenumanydamas, jei tik laikausi Jo įsakymų. Taigi aš pasitikėsiu Juo. Kad ir koks esu, niekada negaliu būti išmestas. Jei sergu, mano liga tetarnaus Jam, jei esu suglumęs, mano suglumimas tetarnaus Jam. Jei sielvartauju, tetarnaus Jam mano liūdesys. Jis nieko nedaro tuščiai… Jis žino, ką yra numatęs.“

Nors daugelį brandžių metų Newmanas buvo įtarinėjamas, jis jautė, kad Dievas jį apgins, jei ne šiame, tai būsimajame gyvenime. Man ypač padėjo kasdienybėje vienas Newmano mokymo principas: „Niekada nesigink, jei tik save gini.“ Tau reikia save ginti, jei tavęs juodinimas ar įžeidimas įpainioja ką nors kitą arba kadangi tai yra tavo bendruomenės ar Bažnyčios, ar Dievo užsipuolimas. Štai kodėl Newmanas taip veržliai atsakė Kingsley’iui. Bet Dievas pasirūpins tavimi. Tau nereikia rūpintis savimi.

Štai ką reiškia gyventi ištvermingai siekiant tikslo. Štai ką reiškia atsiduoti į mylinčias galingas mūsų dangiškojo Tėvo rankas. Newmanas mane to išmokė, esu tikras, kad ir jus visus jis gali to išmokyti.

Mieli „ŽODŽIO tarp mūsų“ skaitytojai!
×

Naujasis RUGSĖJO–SPALIO numeris jau knygynuose ir parapijose.

Prenumerata internetu: prenumeruok.lt

Jei esate prenumeratorius ir dėl pandemijos Jūsų šalyje žurnalas Jūsų nepasiekia, rašykite mums , atsiųsime PDF.

Dėkojame už Jūsų aukas ir pastangas, kad Dievo žodis pasiektų vis daugiau širdžių! Dievo žodis teišsklaido mūsų nerimą!