Tikėjimas veikia meile
Šventasis Paulius rašė: „žmogus nuteisinamas ne Įstatymo darbais, bet tik tikėjimu į Jėzų Kristų“ (Gal 2, 16). Ne darbais patinkame Dievui, bet tikėjimu, kuriuo visą savo gyvenimą pavedame Dievui, statydiname jį ant Jo žodžio. Tikras tikėjimas yra kur kas daugiau nei išpažinimas lūpomis. Tai gyvas asmeninis įsipareigojimas.
Asmeninis įsipareigojimas Dievui
Dėl šv. Pauliaus mokymo apie tikėjimą ankstyvojoje Bažnyčioje būta šiokios tokios painiavos. Kai kurie žmonės manė, kad užtenka lūpomis išpažinti, jog tiki, ir nereiks asmeniškai įsipareigoti Dievui, nereiks priimti Jėzaus į savo gyvenimą. Pasak jų, gana simboliškai išpažinti Dievą ir būsi nuteisintas.
Tokia pažiūra visiškai priešinga Pauliaus nuomonei. Laiške galatams Paulius aiškiai pareiškė: „Juk Kristuje Jėzuje nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, o vien tikėjimas, kuris veikia meile“ (Gal 5, 6). Būtent šis asmeninis įsipareigojimas Dievui brangus Jo akimis. Jis pasireiškia aktyvia meile Dievui ir žmonėms.
Kai kurie žmonės manė, kad žmogaus apsisprendimu tikėti laimimas išganymas. Paulius, kalbėdamas apie tikėjimą, turėjo galvoje Dievo darbą mumyse, o ne mūsų nuopelnus. Jei Dievo darbui pritariame, tikėjimas pasireiškia meile ir tarnavimu. Jokūbas savo laiške toliau plėtoja Pauliaus mokymą apie tikėjimą. Pasak Jokūbo, ir demonai tiki, bet jie vis tiek šiurpsta ir dreba, t. y. jie pripažįsta, jog Dievas yra, bet neturi asmeninio meilės ryšio su Juo. „Ar nori žinoti, neišmintingas žmogau, kad tikėjimas be darbų nevaisingas?“ (Jok 2, 20). Pažvelkime į kelis tikėjimo pavyzdžius.
Raabos tikėjimas
Vienas iš Jokūbo pateikiamų tikėjimo pavyzdžių – Raaba: „Taip pat ir paleistuvė Raaba: argi ji ne darbais buvo nuteisinta, kai priėmė pasiuntinius ir kitu keliu juos išleido? Kaip kūnas be dvasios miręs, taip ir tikėjimas be darbų negyvas“ (Jok 2, 25–26). Laiško žydams autorius apie Raabą taip rašė: „Dėl tikėjimo paleistuvė Raaba nepražuvo kartu su neklusniaisiais; mat ji taikingai buvo priėmusi žvalgus“ (Žyd 11, 31).
Abiejuose tekstuose rašoma, kad Raaba (Senajame Testamente – Rahaba) priėmė Jozuės siųstus žvalgus (plg. Joz 2). Jozuė iš Šitimų išsiuntė du savo vyrus, liepęs eiti išžvalgyti Jerichą ir jo apylinkes. Tiedu vyrai įžengė į miestą ir įėjo į Raabos namus. Jericho karaliui apie tai buvo duotas žodis. Jis atsiuntė porą savo vyrų liepti Raabai: „Išvaryk vyrus, atėjusius pas tave ir įėjusius į tavo namus, nes jie atėjo tik viso krašto išžvalgyti“ (Joz 2, 3).
Grįždamas į praeitį Jozuės knygos autorius rašo, kad iki atvykstant karaliaus žmonėms Raaba paslėpė izraeliečius po linais, paskleistais ant stogo. Karaliaus vyrams ji pasakė, kad tiedu atvykėliai jau išvyko, ir anie puolė vytis žvalgus. Tuo metu miesto vartai buvo uždaryti. Autorius vėl sugrįžta į praeitį paaiškindamas, kodėl Raaba taip elgėsi. Raabos kalba rodo, kaip Viešpats veikė jos širdyje. Ji ieškojo išgelbėjimo sau ir savo šeimai išpažindama tikėjimą (plg. Joz 2, 9–13).
Tikėjimas kyla iš klausymo. Raaba buvo girdėjusi apie įstabius Dievo darbus: kad Jis pervedė Izraelį per Raudonąją jūrą ir kad padėjo sutriuškinti amoriečius. Ji troško suprasti šių ženklų prasmę. Ji suvokė, kad Izraelio Dievas buvo vienas tikrasis Dievas. Raaba žinojo, kad Jahvė nutarė, jog Abraomui pažadėtąją žemę dabar turėtų paveldėti jo ainiai.
Karaliaus kareiviams išbėgus, Raaba nuleido žvalgus pro savo namų langą, mat jos namai buvo įmūryti į miesto sieną. Palikdami jos namus žvalgai jai davė raudoną virvelę ir liepė ją kaip ženklą pririšti prie savo namų lango. Kai izraelitai kaip užkariautojai įžengs į Jerichą, jie pasigailės tų, kurie bus šiuose namuose (plg. Joz 2, 15–21).
Jozuės knygoje pabrėžiamas Raabos tikėjimas pripažįstant Dievo veikimą Izraelio istorijoje ir išpažįstant, kad Jis yra vienintelis Dievas danguje ir žemėje. Šis tikėjimas išgelbėjo ją ir visą jos šeimą. Dėl savo tikėjimo ši moteris – svetimšalė ir paleistuvė – tapo didžiąja karaliaus Dovydo pramote. Ją gerbė visa Dievo tauta. Raabos vardas Evangelijoje pagal Matą minimas tarp mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus protėvių (plg. Mt 1, 5–6).
(Tęsinys kitame numeryje)
