ŽODIS tarp mūsų

SANDOROS DIEVAS

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2013
 ››› 
sausis–vasaris
 ››› 
Straipsnis 1
Apie Jo amžinąją meilę mums

Pagal savo paveikslą Tu žmogų sukūrei ir visą pasaulį davei jam tvarkyti, kad jis, Tau vienam, Kūrėjui, tarnaudamas, visiems kūriniams viešpatautų. Kai per neklusnumą jis Tavo draugystę prarado, jo nepalikai mirties valdžioje. <…> Žmonėms Tu sandorą siūlei ne kartą, per pranašus juos mokei laukti išganymo. Ir taip Tu mylėjai pasaulį, Tėve šventasis, jog, laiko pilnatvei atėjus, mūsų gelbėti atsiuntei savo vienatinį Sūnų.

Šie žodžiai skamba kaip Tėvo testamentas, kylantis iš ištikimos ir atsidavusios meilės mums! Šiais IV Eucharistijos maldos žodžiais sakoma, kad nuo pat pradžių Dievas darbavosi ugdydamas iš mūsų savo išrinktąją tautą. Dievas nori mus patraukti savęsp, trokšta pamokyti, kaip gerti iš Jo gyvybės, malonės ir meilės versmių. Sykiu šiais Eucharistijos maldos žodžiais sakoma, kad Dievas moko ir savo meilę mums reiškia sudarydamas su mumis sandorą.

Šiais naujais kalendoriniais metais toliau švenčiame Tikėjimo metus, tad nuodugniau pakalbėkime apie Dievo sandorinę meilę mums. Užuot gilinęsi į mūsų priedermę uoliai laikytis Dievo sandoros, verčiau įdėmiau pažiūrėkime, kaip pasireiškė ir pasireiškia Dievo sandoros, kaip stipriai Jis mus myli.

Ne kartą…

Mąstydami apie savo tikėjimą paprastai jo nesiejame su sandora. Ir Šventojo Rašto nesame įpratę skaityti kaip Dievo sandoros su savo tauta istorijos. Tačiau tėvas Yves’as Congaras, vienas iš didžiųjų Vatikano II Susirinkimo teologų, mokė, kad šis vienas žodis „sandora“ apibendrina visą Šventąjį Raštą. Visa istorija – nuo sukūrimo iki Antrojo Atėjimo – yra istorija Dievo, ieškančio savo tautos ir besistengiančio mus pakylėti savo artumon. Pradėdama pasakojimu apie Adomą ir tęsdama Abraomo, Mozės ir Dovydo istorijomis Biblija mums atskleidžia Dievą, kuris visada žengia pirmąjį žingsnį ir pakviečia mus ateiti pas Jį. Skaitydami Šventąjį Raštą taip pat matome tautą, palytėtą Dievo sandoros meilės ir nepaliaujamai Jo malonės keičiamą bei ugdomą.

Nuo pat pirmųjų puslapių Biblija pasakoja sandoros istoriją. Ji pradedama sukūrimu: Dievas sukūrė vyrą ir moterį pagal savo paveikslą ir panašumą, palaimino juos ir paliepė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!“ (Pr 1, 27–28). Tai pati pirmoji sandora: Dievas mus apipylė savo palaiminimais, kad būtume Jo patikėtiniai ir atstovai žemėje.

Tačiau visi žinome, kas įvyko sode. Pirmieji mūsų tėvai nusidėjo ir atsiskyrė nuo Dievo. Jie sulaužė sandorą.

Ką Dievas darė? Jis neatstūmė žmonių, nenušlavė jų nuo žemės. Dievas žinojo, kad žmonėms reikia patirti savo nuodėmės padarinius, bet sykiu Jis pažadėjo, kad ateityje juos išgelbės. Dievas pasiliko su nusidėjusiais žmonėmis ir toliau juos vedė. Nors žmonės sulaužė sandorą su Dievu, Dievas jos laikėsi! Iš meilės žmonėms Jis ryžosi sudaryti kitą sandorą su pirmųjų žmonių palikuonimis. O vėliau dar vieną. Dievas ne kartą sudarė sandorą su savo žmonėmis.

Nors visos tos sandoros kai kuo skiriasi viena nuo kitos, bet jas vienija tai, kad kiekviena sandora kyla iš Dievo, Jis yra jų iniciatorius, Jis ieško žmonių ir vaduoja juos iš nuodėmės ar grėsmės.

Pakalbėkime apie kelias sandoras, kad pamatytume, kaip įvairiai Dievas vaduoja savo tautą.

Sandorų istorija

Pasakojime apie didįjį tvaną Dievas įsakė Nojui atsiskirti nuo nuodėmingojo pasaulio. Dievas ketino apvalyti žemę, tvanu išnaikinti nuodėmę joje, bet kartu Jis norėjo išsaugoti teisųjį Nojų, kad galėtų su juo sudaryti naują sandorą ir taip pradėti iš naujo bičiulystę su žmonija (plg. Pr 6, 17–18). Tvano vandenims pasitraukus, Dievas sudarė šią naująją sandorą. Jis vėl įpareigojo žmones būti žemės prievaizdais, tačiau šį kartą pažadėjo niekada nesiųsti tokios pragaišties pasauliui (plg. Pr 9, 1–17).

Kitą sandorą Dievas sudarė su Abraomu. Šis gyveno pagonių žemėje, jį supo žmonės, nepažįstantys Dievo. Panašu, kad ir Abraomas Dievo nepažinojo. Bet Dievas jį susiieškojo ir pakvietė eiti į naują žemę, kurioje jis bus apsčiai palaimintas (plg. Pr 12, 1–4). Žodžiu, Abraomas buvo prarastas, bet Dievas jį surado. Abraomui įsikūrus Pažadėtoje žemėje, Dievas sudarė sandorą su juo: „Ši yra mano sandora su tavimi: tu būsi daugybės tautų protėvis“ (Pr 17, 4). Abraomas savo ruožtu privalėjo likti ištikimas Dievui, Jam paklusti, kad jų sandoros ryšiai būtų tvirti.

Panašiai Dievas susiieškojo Mozę ir pašaukė jį išvesti izraelitus iš vergijos ir įvesti į laisvės žemę. Per Mozę Dievas sudarė sandorą su visais izraelitais. Jis pakvietė juos laikytis Jo duotųjų Dešimties įsakymų, pažadėdamas padaryti iš jų didžią tautą ir amžinai būti jų Dievu (plg. Iš 20, 1–17; 24, 3–8).

Netikusį ir neištikimą karalių Saulių pakeitė Dovydas, naujasis Izraelio karalius. Sudarydamas sandorą su Dovydu Dievas pažadėjo, kad jo atžalos amžinai sėdės Izraelio soste. Netgi jei Dovydo įpėdinis sulaužys Dievo įsakymus, Dievas atleis jam ir atnaujins savo sandorą su juo (plg. 2 Sam 7, 10–17).

Taigi Dievas ne kartą ieškojo savo tautos, vadavo ją iš pavojų ir apdovanodavo savo palaiminimais. Kiekviena iš minėtųjų sandorų ir visos kitos rodo, kad Jis iš tiesų yra „gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės“ (Iš 34, 6–7).

Nauja amžinoji sandora

Nors šios sandoros įstabios, jos tėra provaizdis kur kas didingesnės sandoros. Niekas negali prilygti galutinei ir didžiausiai Dievo su mumis sudarytai sandorai – naujajai sandorai, užantspauduotai Jo Sūnaus Jėzaus Krauju.

Ši naujoji sandora daugeriopai skiriasi nuo visų ankstesniųjų. Tačiau kai kuo ji yra tokia pati kaip ir visos kitos. Šiai sandorai, kaip ir visoms kitoms, būdinga tai, kad Dievas mus susiieško ir išvaduoja. Bet šį sykį Jis ne tik atleidžia mūsų nuodėmes, bet ir išlaisvina mus iš nuodėmės kartą visiems laikams. Jis ne tik elgiasi su mumis maloningai ir gailestingai, bet ir dovanoja mums visiškai naują malonės gyvenimą, suteikdamas dieviškąją galią laikytis šios sandoros.

Abipusė sandora

Nors mes daugiausia kalbame apie Dievo pažadus ir įsipareigojimus sudarant sandorą, svarbu nepamiršti, kad kiekviena sandora apima ir mūsų įsipareigojimus. Pavyzdžiui, sudarydamas sandorą su Abraomu Dievas pažadėjo, kad Abraomas tapsiantis daugybės tautų tėvu. Savo ruožtu Abraomas pažadėjo vaikščioti Dievo artumoje, būti be dėmės ir laikytis apipjaustymo priesako. Apipjaustymas buvo ženklas, kad jis ir jo palikuonys priklauso Viešpačiui. Kalbėdamas Mozei ant Sinajaus kalno Dievas pažadėjo nuvesti savo tautą į Kanaano žemę, o tauta pažadėjo klausyti Jo įsakymų.

Tas pats abipusiškumas galioja ir naujojoje sandoroje Kristuje. Mūsų dangiškasis Tėvas žada išganymą, o mes įsipareigojame gyventi tikėjimo gyvenimą ir klausyti Jo Dvasios. Kaip ir ankstesnės sandoros, ši irgi atskleidžia mūsų Tėvo dosnumą ir gerumą. Jo pažadai mums tokie dosnūs, o mums tereikia Juo pasitikėti ir iš visų jėgų stengtis vykdyti Jo įsakymus. Ir netgi tada, kai suklumpame ir iš savo pusės sulaužome sandorą, Dievas pasirengęs mums atleisti ir mus susigrąžinti!

Tačiau ši naujoji sandora nėra tik kvietimas šventai gyventi viliantis būti išganytiems gyvenimo pabaigoje. Sulig kiekvienu žingsniu Dievas mums lieja savo malonę ir galybę, kad padėtų įvykdyti savo įsipareigojimus. Prieš daugelį amžių apie tai užsiminė pranašas Ezekielis, kalbėdamas Dievo vardu: „Duosiu jums savo Dvasią ir padarysiu, kad gyventumėte pagal mano įstatus, laikytumėtės mano įsakų ir juos vykdytumėte“ (Ez 36, 27). Būtent tai įvyko Sekminių dieną. Tai įvyksta ir kiekvieno žmogaus gyvenime per Krikšto sakramentą.

Šventoji Dvasia nusileidžia ant žmonių, ant kiekvieno paskiro žmogaus. Ji gyvena mūsų širdyje, nuolat veikia mumyse, siūlosi padėti gyventi šia naująja sandora ir pagelbėti statydinti Bažnyčią. Stebuklai, dvasinės dovanos, išgydymai, vienybė, meilė – visa tai ir dar daugiau yra mūsų, nes mes sutaikinti su Dievu ir pripildyti Jo Dvasios.

Broliai ir seserys, tai pats didžiausias mūsų sandoros Kristuje palaiminimas. Tai sandora, užantspauduota amžinojo Sūnaus Krauju. Tai sandora, kuri niekada nebus atšaukta ar patobulinta. Dangus atvertas, ir mes galime gyventi naująjį gyvenimą!

Amžinai…

Tikėjimo metams prasidėjus, sutelkime visą savo tikėjimą į Tą, kuris sudarė naująją sandorą su mumis. Jei savo sandorą su Dievu telaikysime tik įsakymų rinkiniu ir kvietimu paklusti, pašaukimas į šventumą atrodys baugus. Bet mūsų Dievas nori, kad mes žinotume, jog Jis yra su mumis ir kad Jis visada pasirengęs mums padėti. Jis pats įsipareigojo mums ir niekas negali stoti tarp mūsų!

Mieli „ŽODŽIO tarp mūsų“ skaitytojai!
×

Naujasis 2021 m. LAPKRIČIO–GRUODŽIO numeris jau knygynuose ir parapijose.

Prenumerata internetu 2022 metams nuo lapkričio 1 d.: prenumeruok.lt. SKUBĖKITE!

Jei esate prenumeratorius ir dėl pandemijos Jūsų šalyje žurnalas Jūsų nepasiekia, rašykite mums , atsiųsime PDF.

Dėkojame už Jūsų aukas ir pastangas, kad Dievo žodis pasiektų vis daugiau širdžių! Dievo žodis teišsklaido mūsų nerimą!