ŽODIS tarp mūsų

SANDOROS VAIZDINIAI

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2013
 ››› 
sausis–vasaris
 ››› 
Straipsnis 2

Ar kada nors pamąstei, kad paveikslai atlieka svarbų vaidmenį, padėdami suvokti mūsų, katalikų, tikėjimą? Žinoma, visi žinome, jog reikia suprasti tikėjimo tiesas ir Bažnyčios mokymą. Bet be vaizdinių, paveikslų, iliustracijų, apskritai, vaizduojamojo meno, tos tiesos kartais lieka šaltos ir tolimos.

Pavyzdžiui, Šventąją Dvasią įsivaizduoti labai padeda balandžio, liepsnojančios ugnies ar galingo veržlaus vėjo vaizdiniai. Ir Jėzus, mokydamas žmones, pasitelkdavo paveikslus. Jis savo žodžiais piešdavo savo klausytojų vaizduotėje iškalbingus paveikslus: ūkininko, žvejo, santuokos, šeimos. Visa tai buvo skirta mus mokyti naujojo gyvenimo. Netgi žodžiai Dievo Karalystė irgi yra vaizdinys, mokantis mus taikos, ramybės, teikiantis saugumą ir bendruomeniškumo jausmą. Visa tai Dievas norėjo suteikti savo sekėjams.

Kalbėdamas apie Dievo sandorinę meilę mums Šventasis Raštas pasitelkia du itin raiškius vaizdinius: santuokos ir šeimos. Pagvildenkime juos, kas geriau suvoktume, ko jie mus gali išmokyti.

Šeimos vaizdinys

Skaitydami pirmąjį pasakojimą apie kūrimą matome, kad Dievo širdies gelmėje įsišaknijusi mintis apie šeimą. Išties pirmasis vyrui ir moteriai Dievo duotas įsakymas – būkite vaisingi ir dauginkitės – neabejotinai kalba apie šeimos kūrimą (plg. Pr 1, 28). Pasakojimą skaitydami toliau sužinome, kad pirmoji pora turėjo vaikų ir provaikių. Taigi šie pasakojimai padėjo pamatą tolesniems įvykiams.

Dievas, pašaukęs Abraomą būti „daugybės tautų tėvu“ (Pr 17, 5), troško ne šiaip jį palaiminti, bet per jį imti vykdyti kur kas didingesnius savo užmojus. Per Abraomą ir jo palikuonis Dievas atskleidė norįs visus žmones laikyti savo vaikais. Jis parodė norįs, kad mes būtume Jo tauta. Tačiau būti Jo tauta reiškia kur kas daugiau, nei tik paklusti Jo įsakymams. Dievas trokšta, kad mes, tapę Jo vaikais, atspindėtume Jo paveikslą, Jo „šeimos savimonę“ perteiktume visam pasauliui.

Šis Dievo šeimos vaizdinys būdingas visam Senajam Testamentui, bet jis tampa dar akivaizdesnis sulig Kristaus atėjimu. Evangelijose Jėzus vis kalba apie Dievą kaip apie savo dangiškąjį Tėvą. Jis mus moko meldžiantis šauktis Dievo kaip Tėvo ir ragina atleisti vieni kietiems taip, kaip mums atleidžia Tėvas (plg. Mt 6, 6. 15). Jis žada, kad mūsų Tėvas suteiks mums gerų dalykų (plg. Mt 7, 11). O štai ką Jėzus sako Marijai Magdalietei: „Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą“ (Jn 20, 17).

Tėvo brangenybės

Dievo, kaip mus mylinčio ir mums tik gero norinčio Tėvo, vaizdinys padeda suvokti Dievo su mumis sudarytą sandorą. Jis atskleidžia, kad Dievas mus nepaprastai brangina, kaip bet kuris geras tėvas brangina ir vertina savo vaikus. Šis vaizdinys sykiu byloja, jog mūsų Tėvas pats susisaistė sandoros saitais su mumis. Tie saitai tokie glaudūs ir amžini, kaip siejantys tėvus ir vaikus.

Iš tiesų Dievas brangina kiekvieną žmogų, netgi netikinčius į Jį ar negyvenančius pagal tikėjimą. Visi jie yra Jo šeimos nariai. Jėzus to mokė palyginimu apie sūnų palaidūną. Šio palyginimo veikėjas – palaidai gyvenęs jaunuolis galbūt jautėsi esąs nevertas sugrįžti į šeimą, bet jo tėvas mąstė kitaip. Kai tik jo sūnus sugrįžo namo, Jis puolė jo sutikti išskėstomis rankomis ir parsivedė jį į šeimos namus. Tėvas netgi suruošė didelę puotą jo garbei. Tarsi nė nebūtų šis sūnus palikęs savo tėvo!

Mus labai guodžia žinia, kad mūsų Tėvas pats sudarė sandorą su mumis ir mus vadina savo vaikais. Dar labiau guodžia žinia, kad Tėvas visada vėl mielai priima sugrįžusius vaikus, nors jie ir buvo nuo Jo atsiskyrę. Taigi niekada neturime prarasti vilties. Neturime paliauti melstis už tuos draugus ar šeimos narius, kurie galbūt išklydo iš kelio. Dangiškasis Tėvas neprarado vilties, kad jie sugrįš, taigi nepraraskime ir mes, nenusivilkime jais.

Santuokos vaizdinys

Pradžios knygoje sakoma, kad Dievas pirmajam žmogui dovanojo draugę, moterį, jog ji būtų jo bendrininkė ir padėjėja rūpinantis sodu. Pradžios knygoje teigiama, kad jiedu tapo vienu kūnu (plg. Pr 2, 24). Tai ženklas, kokios santuokos Dievas tikisi. Šis vaizdinys sykiu atskleidžia, kad santuokos šerdis yra vyro ir žmonos sandora. Kai du žmonės kunigo akivaizdoje duoda vienas kitam pažadą būti vienas kito vyru ir žmona, jie pradeda visiškai naują gyvenimą. Jie pasižada gyventi vienybėje, mylėti ir guosti vienas kitą, vienas kitam tarnauti ir vienas kitu rūpintis visą savo gyvenimą.

Santuokos diena, nors ir nuostabi, tėra pati pradžia. Tais pažadais, kuriuos pora davė vienas kitam, dabar reikia gyventi diena iš dienos. Šv. Paulius meta iššūkį įsakydamas vyrams ir žmonoms paklusti „vieni kitiems dėl Kristaus baimės“ (Ef 5, 21). Pasak jo, kiekvienas sutuoktinis privalo besąlygiškai mylėti kitą. Kiekvienas sutuoktinis privalo kitam padėti tapti šventam ir nepeiktinam, tyram. Kiekvienas privalo tarnauti kitam ir stengtis palaikyti vienas kitą, nes „Mes gi esame jo kūno nariai“ (Ef 5, 31).

Kartais būna labai sunku įvykdyti visa, kas privalu. Stengiamės iš visų jėgų, bet suklumpame, mums nepavyksta. Trokštame vienybės, o įsiveliame į peštynes. Trokštame daryti tai, kas gera ir teisu, bet pasitaiko, kad pasiduodame pagundoms. O tada pairsta tvarka ir ramybė mūsų namuose.

Paulius, pasitelkęs santuokos vaizdinį – nors santuoka gali būti ir netobulai įgyvendinama, – pritaikė jį Jėzaus įsipareigojimams Bažnyčios atžvilgiu. Panašu, kad jis lygino netobulą santuoką su tobulu Jėzaus įsipareigojimu norėdamas pabrėžti vieną svarbų jų skirtumą: Jėzus yra tobulas sutuoktinis. Jis niekada nepaliaus mūsų mylėjęs. Jis niekada nepaliaus mums tarnauti ir nuolat padės mums augti šventumu. Taigi Jėzus niekada nesulaužys savo sandoros su mumis!

Prisiminkime, kas, anot Pauliaus, sutuoktiniams privalu, ir tai pritaikykime Jėzui. Jėzus – Bažnyčios sutuoktinis ir galva – atidavė savo gyvybę, kad mes taptume tyra ir šventa nuotaka. Kryžiumi Jis numarino nuodėmę, atskyrusią mus nuo Jo. Savo Krauju – naujosios ir amžinosios sandoros Krauju – Jis mus nuplovė, padarė tyrus ir suteikė mums naują pradžią. Ir savo prisikėlimu bei Dvasios dovana Jis mums suteikė visa, ko reikia, kad būtume šventi.

Santuokos vaizdinys atskleidžia stiprią Jėzaus meilę Bažnyčiai – kiekvienam iš mūsų ir visiems mums. Nepaisydamas mūsų trapumo ir nesėkmių Jėzus mus myli tobula, nuoširdžia ir beribe meile. Juo labiau suvokiame Jo meilės gelmes, juo geriau suvokiame Dievo sandoros su mumis stiprumą.

Dievo meilės sugautas

Santuoka ir šeima – tai du patys svarbiausi santykiai. Tad neatsitiktinai Dievas mėgina mums padėti suvokti savo sandorą su mumis ir savo meilę mums pasitelkdamas šių dviejų santykių vaizdinius. Abu jie apima artumą, įsipareigojimą ir nuolatinumą. Šios santuokos ir šeimos savybės iškalbingai byloja apie tai, kokio ryšio su mumis Dievas nori. Sandoros su mumis Jis nelaiko juridiniu kontraktu, pasirašytu suinteresuotųjų šalių interesams apsaugoti. Jo sandoros su mumis nereikia įdėmiai tyrinėti, ieškant pražūtingų spragų ar išlygų, ribojančių atsakomybę. Jo sandoros esmė yra meilė, o ne prievolė, atjauta, o ne prievarta.

Dievas nori, kad Jo sandorą laikytume tuo, kas ji išties yra: amžinas Tėvo, labai mylinčio savo vaikus ir norinčio jiems paties geriausio, įsipareigojimas. Tai Sutuoktinio, įveikiančio didžiausius tolumus, kad pasirūpintų savo nuotaka ir apsaugotų ją nuo visokių pavojų, įsipareigojimas.

Tad santuokos ir šeimos vaizdiniai mums atskleidžia ne bevardį Dievą, ne neturinčią veido aukščiausiąją būtybę. Dievas yra Triasmenis. Visas Jo gyvenimas yra savidava, savęs dovanojimas, meilės bendrystė tarp Tėvo ir Sūnaus Šventojoje Dvasioje. Be to, šis dovanojimosi gyvenimas išsilieja į žemę ir pasiekia kiekvieną žmogų Žemėje. Štai kodėl Jis sudarė sandorą su mumis.

Priklausai Dievui!

Kaip kiekvienas geras žmogiškasis tėvas, mūsų dangiškasis Tėvas trokšta, kad mes džiaugtumės gyvenimu Jo šeimoje. Tad atraskime laiko Jam padėkoti, Jį pagarbinti už sudarytą su mumis gyvąją amžinąją meilės sandorą. Sakykime Jam, kad norime gyventi kaip Jo mylimieji vaikai. Sakykime Jam, kad trokštame, jog Bažnyčia būtų įstabi ir tyra Jo nuotaka. O svarbiausia atsiminti visa, ką Dievas mums suteikė per sandorą. Jis susisaistė su mumis, Jis mums įsipareigojo. Mes priklausome Jam ir esame Jo lobis, Jo brangenybės!

Mieli „ŽODŽIO tarp mūsų“ skaitytojai!
×

Naujasis 2021 m. LAPKRIČIO–GRUODŽIO numeris jau knygynuose ir parapijose.

Prenumerata internetu 2022 metams nuo lapkričio 1 d.: prenumeruok.lt. SKUBĖKITE!

Jei esate prenumeratorius ir dėl pandemijos Jūsų šalyje žurnalas Jūsų nepasiekia, rašykite mums , atsiųsime PDF.

Dėkojame už Jūsų aukas ir pastangas, kad Dievo žodis pasiektų vis daugiau širdžių! Dievo žodis teišsklaido mūsų nerimą!