UOLUS TIKĖJIMAS, DŽIUGUS VIJIMASIS
Kaip manote, koks yra Dievas? Ar Jam tarsi policininkui rūpi rengti pasalas, kad įkliūtume į jas, darydami nuodėmes ar pasiduodami pagundoms? Ar Jis yra tarsi abejingas teisėjas, žiūrintis, kas nusveria – geri ar blogi darbai, – ir tada nusprendžiantis mūsų likimą? O gal Jį laikome jausmingu dėdule, maloniu seneliu, besidžiaugiančiu, kad mums gerai sekasi ir kad mes puikiai sutinkame tarpusavyje? Toks seneliukas daugiau iš mūsų nė nesitiki.
Deja, tokie požiūriai į Dievą yra trumparegiški ir labai riboti. Mūsų Dievas tikrai yra malonus ir švelnus, bet Jis sykiu yra teisingas ir ugningas. Išties Dievas mūsų neišleidžia iš akių, Jis stengiasi mus apsaugoti nuo nuodėmės, bet Jis tikrai nė nemėgina mums spęsti spąstų ir nesuka galvos, kaip čia mus nubaudus. Taip, Dievas mūsų ieško, Jis mus vejasi, bet ne taip, kaip policininkas nusikaltėlius. Jis veikiau mūsų ieško ir mus vejasi iš meilės. Dievas yra nepalenkiamas, bet Jo nepalenkiamumas kyla iš gailestingumo ir atjautos, o ne iš pykčio ar pagiežos. Išties Dievas nepalaužiamai ilgisi savo tautos, trokšta su ja susisaistyti neišardomais sandoros meilės saitais.
Taip, mūsų Dievas ieško mūsų ir mus vejasi, nes Jis mus myli. Jis niekada nepraranda vilties, nes mus myli. Juo labiau suvokiame šią meilę, juo labiau patys imame Dievo ieškoti, Jį vytis. Jo meilės palytėti ieškome Jo ir stengiamės gyventi ta sandora, kurią Jis sudarė su mumis.
Visa atskleidė
Per Paskutinę vakarienę Jėzus mokiniams tarė: „Visa, ką Tėvas turi, yra ir mano, todėl aš pasakiau, kad ji [Šventoji Dvasia] ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs“ (Jn 16, 15). Išties šiais žodžiais nusakomas pagrindinis Šventosios Dvasios darbas – apreikšti viską, ką Dievas mums nori duoti. Dvasios darbas – įtikinti mus, kad mūsų Tėvas yra pasirengęs mums duoti gerų dovanų, neišsenkančią malonę ir begalinę meilę. Jo malonių apstas yra skirtas mums.
Kas gi tas visa, kurį Dvasia mums apreikš? Itin svarbus Dvasios troškimas mums apreikšti Dievo slėpinius: Jo šventumą, tobulumą, teisumą ir daugelį kitų. Kitas Dvasios troškimas – atverti mūsų žvilgsniui Dievo meilės mums gelmes. Kad ir ką patys apie save manome, mūsų Tėvas į mus žvelgia atjausdamas, mylėdamas ir švelniai. Šventoji Dvasia taip pat trokšta išlieti savo tautai dieviškąją malonę, išmokyti ją gyventi naująjį vilties, tyrumo ir pasitikėjimo gyvenimą. Trumpai tariant, tas visa, kurį Dvasia mums apreikš ir kurio mus išmokys, apima visa tai, ko reikia mūsų draugystei su Dievu ir Bažnyčios misijai.
Dievas mus vejasi, Jis mūsų ieško
Skaitėme Biblijos pasakojimus apie Dievo sandoras. Iš tų pasakojimų matyti Dievo įsipareigojimo stiprumas ir didybė. Visais amžiais Dievas ieškojo savo tautos Izraelio, kiekviena su juo sudaryta sandora atspindėjo Dievo norą, kad Izraelis būtų Jo. Galiausiai Jis atsiuntė savo Sūnų ir Jis sudarė naująją sandorą su visa žmonija.
Įsiminkime paprastą, bet įstabią tiesą – Dievas niekada mūsų neapleis, nepaliks likimo valiai. Išties kartais atrodo, kad Jis abejoja, ar verta mūsų ieškoti, ar reikia mus vytis, ypač kai mes slapstomės nuo Jo. Senajame Testamente tai labai išraiškingai vaizduoja pranašas Ozėjas, gyvenęs Izraelyje maždaug aštuntajame amžiuje prieš Kristų. Ozėjas gerai žinomas dėl savo žmonos neištikimybės. Bet nors svetimaujanti žmona labai įskaudino Ozėją, Dievas jam liepė likti ištikimam jai. Dievas netgi liepė jai atleisti, stengtis ją susigrąžinti ir atnaujinti tuokiantis jai duotą santuokinį pažadą. Įsakydamas taip elgtis Dievas Ozėjui sakė, kad Jis pats taip stipriai myli Izraelį, jog jam atleidžia neištikimybę. Nors Jo tauta svetimauja, garbindama kitus dievus, Jis lieka jai ištikimas, eina jos ieškoti. Dievas nepaliauja mylėjęs Izraelio. Jis jam atleidžia ir susigrąžina jį sau, nors Izraelis ir labai stipriai savo nuodėmėmis Jį skaudina.
Kaip Dievas nepailsdamas mūsų ieško, geriausiai atskleidžia Jo Sūnus, įsikūnijęs, tapęs vienu iš mūsų, miręs dėl mūsų nuodėmių ir prisikėlęs. Per Jėzų Dievas mus pasiekė ir sudarė visiškai naują sandorą, nuvedančią mus tiesiai prie Jo dangiškojo sosto!
Tikėjimas ieško Dievo
Kad ir kaip atkakliai Dievas mūsų ieško, kad ir kaip Jis trokšta mus rasti, veikia ne Jis vienas. Ir mes turime savo dalį – turime leistis Jo surandami, turime patys Jo ieškoti. Dievas taip stipriai mus myli, kad gerbia mūsų laisvą valią, nors kartais mes savo valia nusigręžiame nuo Jo. Prisiminkime sūnų palaidūną. Jo tėvas be galo troško, kad sūnus grįžtų namo. Jis jo diena iš dienos laukė. Bet jis neskubėjo jo parsivadinti namo, laukė, kol jis pats susiprotės ir grįš (plg. Lk 15, 17).
Tas visa, kurį Dievas nori mums duoti, mus pasiekia ne magiškai, ne kaip netikėtai užklupusi sėkmė. Tai mus pasiekia per tikėjimą. Laiške žydams skaitome, kad „Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad jis yra ir kad jo ieškantiems atsilygina“ (Žyd 11, 6). O šventasis Paulius meldžiasi už efeziečius, kad „Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse“ (Ef 3, 17).
Šiuose sakiniuose kalbama ne apie pasyvų tikėjimą. Čia turimas galvoje ne toks tikėjimas, kuriam gana nueiti kartą per savaitę į Mišias ir kuris kitur neieško Viešpaties. Ne, čia kalbama apie tokį tikėjimą, kuris atkakliai ir atsidavusiai ieško Dievo.
Ieškantis tikėjimas linksta tikėti stebuklais. Jis tiki, kad Dievas darbuojasi pasaulyje, tiki, kad Dievas laimina mūsų pastangas – nors jos mums atrodo ir menkos – vykdyti Bažnyčios misiją. Ieškantis tikėjimas mus skatina svajoti didžias svajas, pasitikėti, kad „viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauktiesiems“ (Rom 8, 28).
Viešpatie, tikiu!
Ne kartą matėme, kas atsitinka, kai ieškome Viešpaties veikliu, pasitikinčiu tikėjimu. Prisiminkime, pavyzdžiui, tą paralyžiuotąjį žmogų, kurį jo draugai nuleido pro namo stogą, kad tik jis galėtų susitikti su Jėzumi (plg. Mk 2, 1–5). Prisiminkime moterį, prasiskverbusią pro minią, kad galėtų paliesti Jėzaus drabužio kraštelį (plg. Mk 5, 25–29). Prisiminkime romėnų šimtininką, tikėjusį, kad Jėzus vienu savo žodžiu gali išgydyti jo tarną (plg. Mt 8, 5–10). O kur dar moteris nusidėjėlė, didžio tikėjimo skatinama, įsiveržusi į iškilmingus pietus, kad parodytų Jėzų savo nuoširdžią meilę (plg. Lk 7, 36–50).
Įsidėmėkime, nes tai svarbu: nuoširdus ir ištvermingas tikėjimas mums leidžia patirti Dievo malonę ir galybę. Tad visada tikėkime nuoširdžiai ir uoliai! Mūsų tikėjimui tegul niekada nestinga ištvermingumo! Kai jaučiame, kad mūsų tikėjimas blėsta, kai abejojame, nuolankiai šaukime Viešpačiui: „Tikiu! Padėk mano netikėjimui!“ (Mk 9, 24).
Tikėjimas yra raktas, leidžiantis pasiekti visus sandoros lobius ir palaiminimus. Tad tikėkime, kad Dievas yra geras, kad Jis mus myli. Tikėkime, kad galime Jam patikėti savo gyvenimą. Tikėkime, kad Jis niekada nenusigręš nuo mūsų. Tikėkime, kad Jis mums atleis. Tikėkime, kad pats didžiausias Jo troškimas – padėti mums, kad Jo keliai taptų mūsų keliais.
Sandoros meilės ieškant
Mūsų Dievas yra sandoros meilės Dievas. Jis nėra nei griežtas teisėjas, nei pernelyg uolus policininkas ar sentimentalus dėdulė. Jis – ugningai mylintis Dievas, diena iš dienos ieškantis mūsų, kviečiantis savęsp, raginantis priimti Jo ir mūsų sandorą. Jei norime patirti Jo meilę – jei norime patirti mūsų sandoros palaiminimus, – ir mes turime Jo ieškoti ir siekti. Galime pasitikėti, kad mūsų ieškojimai nenueis veltui. Atminkime, kad Jėzus mokė: jei prašome, gausime, jei ieškome, rasime, jei beldžiame, bus atidaryta (plg. Mt 7, 7).
Norint ieškoti Dievo, nereikia specialaus išsilavinimo. Nereikia būti šventam, kad ieškotum Dievo. Šventasis Raštas moko: kasdieniški, paprasti žmonės tikėjimu ieškojo Viešpaties ir Jį rado. Zachiejus, sirofenikietė, aklasis Bartimiejus – visi jie tikėjo. Visi jie ieškojo. Ir visiems jiems buvo dosniai atlyginta.
Dievo ieškantis tikėjimas yra tartum jaunuolis, visa darantis, kad laimėtų savo svajonių mergaitę. Dievo ieškantis tikėjimas yra tarsi motina, visa daranti, kad apsaugotų savo vaikus, ir jie nieko nestokotų. Ieškantis Dievo tikėjimas – kaip sportininkas, valandų valandas noriai besitreniruojantis, kad laimėtų varžybas. Toks tikėjimas kyla iš nuolankios širdies ir ryžto siekti, kad mūsų gyvenime būtų kuo daugiau Jėzaus.
Taigi visi mes ieškokime Viešpaties nuoširdžiu ir ištvermingu tikėjimu.
