TIKĖJIMAS VEIKIA MEILE
(Pabaiga. Pradžia 2012 m. 5 numeryje)
Karžygys Gideonas
Gideono gyvenimas – veiklaus tikėjimo pavyzdys. Gideonas gyveno Teisėjų laikotarpiu. Jis prasidėjo Pažadėtosios žemės užkariavimu Jozuės laikais ir tęsėsi iki Sauliaus karaliavimo. Šiuo laikotarpiu Izraelis buvo neištikimas Dievui ir už tai buvo nubaustas (plg. Ts 2, 13–19). Gideonas – vienas iš Dievo įkvėptų gelbėti savo tautą teisėjų. Savo šeimoje jis buvo jauniausias, o jo klanas – silpniausias Manaso giminėje (plg. Ts 6, 15). Bet Dievas jį pašaukė būti stiprų tikėjimu ir tuo tikėjimu jis iškovojo Dievo tautai laisvę. Gideonas gebėjo patikėti tuo, ko savo akimis nematė.
Midjanitai ir amalekitai vis puldinėjo izraeliečius. Jie kasmet smarkiai nuniokodavo kraštą, pasigrobdavo derlių, o visa, ko nepajėgdavo susiglemžti, sunaikindavo. Izraelis buvo apgultas, iškankintas, nualintas, pažemintas, nes jis pats buvo apleidęs savo Dievą. Bet izraeliečiai šaukėsi Viešpaties, ir Jis pasiuntė angelą pas Gideoną, slapta smulkinantį kviečius vyno spaustuve, kad nesurastų midjaniečiai.
Angelas jam tarė: „VIEŠPATS su tavimi, narsusis galiūne!“ Gideonas atsiliepė: „Prašyčiau man atleisti, mano viešpatie, bet jei VIEŠPATS yra su mumis, kodėl mus visa tai ištiko?“ Tada pats Viešpats tarė Gideonui: „Eik su šia savo jėga ir išgelbėk Izraelį iš Midjano rankos! Žinok, aš tave siunčiu!“ Gideonas nesutiko, sakė esąs per silpnas tokiai užduočiai atlikti. Juk jis pats jauniausias pačiame menkiausiame Manaso giminės klane. Bet Viešpats pažadėjo būti su juo (plg. Ts 6, 11–18).
Tą naktį, paklusdamas Viešpačiui, Gideonas sugriovė netikram dievui Baalui pastatytą altorių ir pastatė iš jo akmenų naują. Ant jo paaukojo savo tėvo jautį. Kitą rytą žmonės, pamatę, kas padaryta, supyko ir išsigando, kad Baalas jų nenubaustų. Jie puolė Gideoną, bet juos sudraudė šio tėvas. Turėdamas galvoje Baalą jis sakė: „Jeigu jis yra dievas, tegu jis pats kelia bylą, nes buvo nugriautas jo aukuras!“ (Ts 6, 31).
Midjanitams ir amalekitams vėl sugrįžus prisiplėšti Izraelio derliaus, Gideonas, surinkęs draugėn visą savo giminę, paprašė Dievą duoti ženklą, kad Jis tikrai būsiąs su juo vykdant šią, regis, neįmanomą užduotį. Gideonas prašė kaip ženklo, kad klojime ant aslos palikta nukirpta vilna aprasotų, o aplinkui esanti žemė liktų sausa. Dievas įvykdė, ko jis prašė. Kitą naktį jis prašė, kad tik paklota vilna liktų sausa, o visa žemė sudrėktų nuo rasos. Ir šį sykį įvyko taip, kaip jis prašė. Taip Gideonas suvokė, kad tai Viešpats jį siunčia, ir patikėjo (plg. Ts 6, 36–40).
Gideonas surinko didžiulę kariuomenę – trisdešimt du tūkstančius vyrų, bet Viešpats tarė, kad ji per didelė. Mat žmonės nesuprastų, kas iškovojo pergalę, manytų, kad ji yra jų nuopelnas, o ne Dievo gailestingumo, pasireiškiančio per Gideono tikėjimą, pergalė. Viešpats per kelis kartus išsijojo didžiulę kariuomenę. Galiausiai liko trys šimtai vyrų (plg. Ts 7, 2–7).
Tą naktį Viešpats pasakė Gideonui, kad jis turėsiąs pulti midjanitus ir amalekitus. Gideonas tris šimtus izraelitų padalijo į tris būrius, išsklaidė aplink priešų stovyklą, liepęs pūsti ragus ir daužyti puodus su įstatytu deglu. Stovykloje kilo baisus sąmyšis, kareiviai iš išgąsčio žudė saviškius. Galiausiai midjanitai ir amalekitai puolė bėgti, o izraeliečiai juos persekioti. Jie paėmė į nelaisvę ir nukovė juos taip ilgai engusius priešų didžiūnus (plg. Ts 7, 9–25). Tai buvo tikėjimo ir klusnumo Dievui pergalė.
Gideonui sugrįžus iš mūšio, Izraelio tauta jam sakė: „Valdyk mus – tu, taip pat tavo sūnus ir tavo vaikaitis, – nes išgelbėjai mus iš Midjano rankos“ (Ts 8, 22).
Gideonas atsisakė. Jis žinojo savo vietą. Paklusęs Viešpačiui, jis iškovojo Dievo numatytąją pergalę. Bet Dievas jam neliepė būti Izraelio karaliumi, taigi jis atsisakė. Kokia pagunda matyti save Izraelio karaliumi, o savo sūnus ir vaikaičius – šio sosto įpėdiniais. Gideonas atsisakė, nes buvo tikėjimo žmogus ir mokėjo paklusti.
Tikėjimas ir klusnumas
Taigi tikėjimas reiškiasi meile ir klusnumu. O ką galime pasakyti apie save? Ar gebame atpažinti Dievo darbus ir Jį už juos džiugiai garbinti? Ar paklūstame Dievui, pasikliaudami ne menkomis savo jėgomis, bet pasitikėdami Jo žodžiu kaip Gideonas? Ar trokštame skelbti Dievo didybę? Ar trokštame daryti tik tai, ką Dievas mums liepia – ne daugiau ir ne mažiau? Prašykime Dievą parodyti mums, kaip gyventi klusniu tikėjimu.
Skelbdamas Tikėjimo metus popiežius Benediktas XVI rašė: „Taigi tikėjimas auga ir stiprėja tik tikint; nėra kitos galimybės būti tikram savo gyvenimu, kaip tik nuolat vis labiau perleisti save meilei, kuria patiriama kaip vis didesnė, nes kyla iš Dievo“ (Porta fidei, 7).
