TAVO TIKĖJIMAS IŠGELBĖJO TAVE
Evangelijose keturiems žmonėms Jėzus pasakė: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave.“ Visi trys sinoptikai rašo, kad šiuos žodžius Jis pasakė kraujoplūdžiu sergančiai moteriai. Morkus ir Lukas rašo, kad Jėzus tai pasakė ir aklajam Jeriche. O Lukas teigia, kad tokie buvo paskutiniai Jėzaus žodžiai į fariziejaus namus atėjusiai nusidėjėlei. Galiausiai Jėzus tuos žodžius pasakė ir išgydytam raupsuotajam. Jis išgydė dešimtį, bet tik vienas sugrįžo padėkoti. Graikų kalba šie žodžiai reiškia „tavo tikėjimas išgelbėjo tave“ arba „tavo tikėjimas tave išgydė“. Graikų k. tas pats žodis reiškia ir gelbėti, ir gydyti. Pakalbėkime apie tuos keturis Jėzaus šiais žodžiais pagirtus žmones ir pamąstykime, ko galime pasimokyti.
Kraujoplūdžiu serganti moteris
(Mt 9, 18–26; Mk 5, 21–43; Lk 8, 40–56)
Jėzus ką tik susitiko su Kafarnaumo sinagogos vyresniuoju. Šis maldavo Jį ateiti pas jo mirštančią dvylikametę dukterį. Jėzui einant į šio žmogaus namus, Jį palietė pro supusią minią prasiskverbusi moteris, dvylika metų serganti kraujoplūdžiu. Pasak Morkaus, ji labai kentėjo ir visus savo išteklius buvo išleidusi gydytojams, bet jie nieko nepadėjo, jos būklė tik prastėjo.
Moteris sužinojo apie Jėzų. Prisiartinusi prie Jėzaus, ji palietė Jo apsiausto kraštelį. Matas ir Morkus aprašo vidinį moters tikėjimo dialogą. Ji pagalvojo sau: „Jei tik palytėčiau jo drabužį – išgyčiau.“ Kai tik prisilietė prie Jo drabužio, pasak Luko ir Morkaus, – išgijo. Kraujoplūdis liovėsi.
Jėzus pajuto, kad Jį kažkas neįprastai palietė. Jis tuojau paklausė kas. Mokiniai atsakė: „Kaip gali klausti, kas palietė? Juk matai, kad minia spaudžia.“ Bet Jėzus atkakliai teiravosi: „Žinau, kad kažkas mane palietė, nes iš manęs išėjo galia.“ Galop moteris suklupo palei Jo kojas ir papasakojo visą tiesą. Jėzus jai tarė: „Dukra, tavo tikėjimas tave išgydė. Eik ramybėje.“
Šventasis Raštas mums nepasako, koks tos moters vardas. Bet krikščionys šią istoriją įsiminė. Šie Jėzaus žodžiai – ir padrąsinimo, ir pamokymo šaltinis. Ši moteris, kaip Abraomas, buvo kviečiama palikti tai, kas jai pažįstama, kur jis jaučiasi saugi, ir rizikuoti būti palaikyta kvaile, rizikuoti būti apvilta. Ji turėjo atsiliepti į Dievo palytėjimą širdyje, pasitikėti Jėzumi Kristumi.
Juk neretai gyvenime patiriame nuodėmės, blogų įpročių ar netgi fizinių negalavimų užkrautą naštą, trukdančią mums atlikti savo pareigas. Mes nesiryžtame melstis, abejojame, kad Viešpats mus išgydys, vos mes prie Jo prisiartinsime ir Jį paliesime. Mums stinga ištvermės meldžiantis. Bijome nusivilti ar susidrovėti. Esame tokie sumišę, kad nieko nedarome arba darome pernelyg daug. Mes taip sunkiai sulaukiame ramybės ir aiškumo akimirkos, leidžiančios suvokti, ką Dievas mums sako. O Jis trokšta mus išgydyti, sunaikinti mūsų nuodėmingus įpročius, atnaujinti mūsų santykius, dar labiau suartinti šeimos narius. Tad gręžkimės į Dievą ir sakykime: „Jei Jį paliesiu, būsiu išgydytas ir išgelbėtas.“
Neregys
(Mt 20, 29–34; Mk 10, 46–52; Lk 18, 35–43)
Šis neregys buvo elgeta, jis sėdėdavo palei kelią. Morkus sako, kad jis buvo vardu Bartimiejus. Netoliese išgirdęs sujudimo garsus, Bartimiejus paklausė, kas čia vyksta. Žmonės jam atsakė, kad eina Jėzus iš Nazareto. Bartimiejus tuojau ėmė Jo šauktis: „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“ Jis kreipėsi į Jėzų kaip į Dovydo Sūnų, t. y. Mesijo titulu. Taip vadinamas tas, kuris įvykdys visus Dievo pažadus savo tautai. Sustojęs Jėzus paprašė jį pašaukti. Tada Viešpats paklausė: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ Neregys atsakė: „Mokytojau, kad praregėčiau.“ Jėzus jam tarė: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave.“
Kaip ir kraujoplūdžiu serganti moteris, Bartimiejus tvirtai tikėjo Kristumi. Šis vargšas neregys, elgeta, sėdėjęs prie kelio, susigaudė geriau nei Jėzų supusi minia. Kai žmonės mėgino jį nutildyti, jis ėmė šaukti dar garsiau. Jėzus matė, kad šis žmogus atsiliepia į Šventosios Dvasios paskatas. Nors Jėzus numanė aklojo giliausią troškimą, Jis vis tiek tiesiai paklausė, ko šis norįs.
Sinoptikai savo pasakojimą baigia itin svarbia pastaba: Bartimiejus nusekė paskui Jėzų keliu (plg. Mk 10, 52; Mt 20, 34; Lk 18, 43). Tie, kurie seka Jėzų, yra Jo mokiniai. Tai tie, kuriems buvo atvertos akys, kurie atpažino, kas yra Jėzus, ir nori toliau eiti su Juo. Lukas priduria, kad sekdamas Jėzų jis garbino Dievą. Tikėjimas padaro žmogų Jėzaus sekėju.
Bartimiejaus istorija yra mokinystės istorija, o sekimas Jėzumi – tikėjimo vaisius. Štai koks tikėjimo ritmas: išgirsti apie Jėzų, asmeniškai pažinti Jėzų, būti Jo palytėtam ir perkeistam, tapti Jo mokiniu – įgauti naują akių šviesą. Mes, vadinantys save krikščionimis, turime gebėti vienaip ar kitaip pažvelgti atgalios ir pamatyti šį vyksmą savo gyvenime. Pamatyti jį kaip savo gyvenimo pamatą. Tikrai visi girdėjome apie Jėzų. Bet ar gali sakyti, kad Jį asmeniškai pažįsti? Ar gali tvirtinti, kad Jis atvėrė tau akis, tad dabar Jį pažįsti ir suvoki, ką Jis tau padarė? Ar gali sakyti, kad seki Jį keliu?
(Tęsinys kitame numeryje)
