Meditacijos
Antradienis, sausio 1
Švč. Mergelė Marija, Dievo Gimdytoja
Sk 6, 22–27
Daugybę kartų kunigai laimino izraeliečius šiais žodžiais: „Viešpats telaimina ir tesaugo tave, teleidžia šviesti tau savo veidą ir tebūna tau maloningas. Tepažvelgia Viešpats į tave maloniai ir tesuteikia ramybę!“ Kodėl šį palaiminimą skaitome šiandien? Viena vertus, šiandien prasideda nauji metai, o Dievas laimina kiekvieną naują pradžią. Kita vertus, šio palaiminimo vainikas – Mergelė Marija. Joje įstabiai išsipildo šis palaiminimas. Argi Viešpats jai, o per ją ir mums, neparodė savo Veido? Parodė! Laimingi tuo įtikėję! Per visą Izraelio istoriją Dievas vis labiau atidengė savo Veidą, o pilnatviškiausiai jį parodė per iš Marijos gimusį Kūdikį. Jame mes išvydome meilingą Viešpaties Veidą! Galybių Dievas ne tik leidosi išvystamas, Jis leidosi vystomas Marijos rankų, jos glaudžiamas, sūpuojamas, bučiuojamas. Jis tokio meilumo laukia ir iš mūsų, Jis atsiduoda į mūsų rankas. Jis mums rodo savo Veidą per pačius silpniausius, labiausiai suvargusius, ligotus. Melskime Šventąją Dvasią padėti mums atpažinti Dievo Veidą, išvysti jį net kančios ar blogio iškreiptuose žmonių veiduose.
Šiandien melsdamiesi žvelkime į Dievo Motinos su Kūdikiu ikoną ar paveikslą. Daugelyje paveikslų Kūdikis ir Motina vaizduojami švelniai suglaudę skruostus. Juos sieja ypatingas ryšys. Ramybės ir meilės ryšys! Dievas parodo savo Veidą, pažvelgia į žmogų ir taip jam suteikia ramybę. Marija, glaudžianti Jėzų prie skruosto, – ypatinga ramybės versmė. Mat ji savo rankose ir širdyje laiko pačią Ramybę. Savo ir mūsų visų, viso pasaulio Ramybę ir Taiką. Tačiau ne tik Marija glaudžia Kūdikį. Ir Jis pats glaudžiasi prie jos, žvelgia į ją. Kūdikiui motina yra ramybės ir saugumo šaltinis, jis pirmiausia pažįsta jos veidą. Nuo motinos, nuo jos veido priklauso, ar kūdikis bus ramus. Visagalis Dievas ramus ir saugus Marijos rankose! O mūsų? Ar mes Jį saugome ir branginame? Ar Juo tikime? Ar Jį mylime?
Taikos ir Ramybės Karaliene, Dievo Gimdytoja, pažvelk į mus ir parodyk mums savo garbingojo Sūnaus Jėzaus Veidą.
Ps 67, 2–3. 5–6. 8; Gal 4, 4–7; Lk 2, 16–21
Trečiadienis, sausio 2
Jn 1, 19–28
Tai kas gi tu? <…> Ką sakai apie save? (Jn 1, 22).
Kas aš esu?
Kartais mūsų atsakymas priklauso nuo užduodančiojo klausimą. Buvusių bendramokslių grupės susitikime aš noriai tapatinuosi su savo alma mater. Rankdarbių būrelyje mus sieja pomėgis. Politikoje galiu būti arba karštas kurios nors partijos šalininkas, arba nesieti savęs nė su viena iš jų. Tačiau nė viena iš šių tapatybių nepasiekia pačios mano šerdies, gyvasties to, kas aš esu. Svarbi veikla, santykiai ar idėjos tėra mano tapatybės paviršius, o ne šerdis. Kartais nusakyti, kas aš esu, padeda įvardijimas, kas aš nesu. Tarkim, nesu karjeristas, fanatikas ar atsiskyrėlis. Bet netgi tai neatskleidžia mano vidinio gyvenimo.
Jonas jį klausinėjusiems veikiai atsakė, kas jis nėra: jis nėra nei ilgai lauktas Mesijas, nei Elijas, atėjęs iš garbingos praeities, jis nėra nei pranašas, kalbantis Dievo vardu. Tad kas gi jis yra? Pasak Jono atsakymo, jo skelbiama žinia yra daug svarbesnė nei jis pats. Galima nepaisyti jo apsirengimo ar gyvenimo būdo, jo kilmės ar vardo, bet niekaip neišeina nepaisyti jo aidinčio kvietimo: „Taisykite Viešpačiui kelią!“ (Jn 1, 23).
Panašiai ir mano tikroji tapatybė yra ne mano išvaizda ar darbai. Ji atsiskleidžia per tai, kaip aš liudiju Tą, kuris ateina, Tą, kuris yra vienintelis galimas atsakymas į kiekvieno žmogaus troškimą. Kartais aš liudiju Jėzų savo gyvenimu, kartais – žodžiais. Abiem atvejais mano nešama žinia būna aiškiausia tada, kai ji kyla tiesiai iš mano savasties, iš to, kas aš Dievo akimis esu.
Kas esi tu? Šiandien maldoje apmąstyk šį klausimą. Leisk Viešpačiui parodyti tau, kad esi Karaliaus vaikas, kad esi malone išgelbėtas nusidėjėlis, kad esi tikintysis, maldaujantis pagalbos dėl savo netikėjimo, kad esi Viešpaties mylimasis, Jo atpirktas ir pašauktas giedoti naują giesmę.
Šventoji Dvasia teįrašo šias tiesas į mūsų širdis. Atminkime jas sunkiam metui atėjus ir džiaukimės jomis gero laiko sulaukę. Tada gebėsime su šypsena liudyti pasaulio Gelbėtoją.
Tėve, dėkoju už tą meilę, kuria mane apgaubi. Trokštu, kad mano gyvenimas būtų tyras Tavęs liudijimas.
1 Jn 2, 22–28; Ps 98, 1–4
Ketvirtadienis, sausio 3
Jn 1, 29–34
Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę! (Jn 1, 29)
Šiais žodžiais Jonas Krikštytojas prie Jordano susirinkusiai miniai pristatė dailidę iš Galilėjos. Iki tol Jėzus buvo beveik nežinomas, tad, Jonui taip iškilmingai apie Jį atsiliepus, žmonės pamanė, jog Jėzus yra pranašas Elijas ar netgi pats Mesijas! O Jonas, pakrikštijęs Jėzų, suvokė, kad atėjo metas jam pasitraukti: „Jam skirta augti, o man – mažėti“(Jn 3, 30). Tad ištarus žodį „Štai“ Jono tarnystė ėmė artėti pabaigos link, o Kristaus – prasidėjo. Išaušo naujas amžius. Išganymas jau čia pat.
Jonui ištarus „Štai“, kai kurie jo mokiniai, palikę jį, nusekė paskui Jėzų. Tie mokiniai buvo paskutiniai tarp izraelitų, ilgus amžius laukusių, kol išsipildys Dievo pažadas atsiųsti aukos avinėlį (plg. Pr 22, 8). Kaip Izaokas, Abraomo sūnus, nešė malkas deginamajai aukai, kuri turėjo būti jis pats, taip Jėzus, Dievo Sūnus, nešė kryžiaus medį. Kaip Mozė paaukojo avinėlį, idant apsaugotų hebrajus nuo mirties, taip Jėzus išliejo savo Kraują, kad išlaisvintų mus iš amžinosios mirties (plg. Iš 12). Kaip Kenčiantis Tarnas turėjo tartum avinėlis būti atiduotas kaip auka už nuodėmę, taip Jėzaus mirtis turėjo išpirkti mūsų nuodėmes ir išvaduoti mus nuo bausmės (plg. Iz 53, 10. 11).
Tad kaip atsiliepsime į šį Jono skelbimą? Štai Jėzus prieš kiekvieną iš mūsų, štai Jis čia ir dabar. Jis daugiau nei pranašas, Jis – Dievas, tapęs žmogumi. Jis yra mūsų Atpirkėjas, mūsų Gydytojas ir Draugas. Jis yra tas, „kuris krikštys Šventąja Dvasia“ (Jn 1, 33).
Jei kada nors klausei savęs, ar Jėzus iš tikrųjų kuo nors pakeitė tavo gyvenimą, šiandien yra tinkamas metas melsti Šventąją Dvasią. Prašyk Jos padėti atpažinti Jėzų, kaip Ji padėjo Jonui atpažinti Ateinantįjį. Šventoji Dvasia Jėzų tau gali apreikšti neįtikėtinai. Melsdamasis apmąstyk šios dienos Šventojo Rašto skaitinius ir šioje meditacijoje cituotąsias vietas. Prašyk Dvasią, kad tie žodžiai tau taptų gyvi, kad išvystum Jėzų kaip gyvą ir mylintį Gelbėtoją. Tikėk meile, atvedusia Jėzų iš Dangaus į žemę dėl tavęs. Jis yra su tavimi ir dabar, tiesiog laukia, kol Jam atversi duris.
Jėzau, Dievo Avinėli, dėkoju, kad naikini mano nuodėmes ir gėdą! Atveriu savo širdies duris Tau.
1 Jn 2, 29 – 3, 6; Ps 98, 1. 3–6
Penktadienis, sausio 4
Jn 1, 35–42
Ateikite ir pamatysite (Jn 1, 39).
Ar kas nors tavęs klausė, kokios didžiausios tavo viltys ir svajonės? Tokie klausimai dažniausiai užklumpa labai netikėtai: suglumstame ir nežinome, ką atsakyti.
Šiandienos Evangelijos skaitinyje pirmieji apaštalai pateko į panašią situaciją. Jonui Krikštytojui parodžius jiems Jėzų, jie nusekė paskui Jį, nė gerai nežinodami kodėl. Kai Jėzus atsigręžė ir paklausė: „Ko ieškote?“, mokiniai sumišo, tad pabandė keisti pokalbio temą: „Rabi (tai reiškia: „Mokytojau“), kur gyveni?“ (Jn 1, 38). Jie veikiausiai nė nežinojo, ko ieško. Tačiau jie surado, priėmę Jėzaus kvietimą: „Ateikite ir pamatysite“ (Jn 1, 39).
Tad ko ieškai tu? Šį klausimą Jėzus užduoda mums visiems. Tai tas klausimas, į kurį Jis mums gali padėti atsakyti kuo geriausiai. Jėzus, parodydamas mums, kas Jis yra, pamažėl atidengia ir mūsų pačių slapčiausius troškimus ir viltis. Taip yra, nes mes priklausome Jam. Mes esame sukurti pagal Jo paveikslą ir panašumą. Tad ir visus tikruosius atsakymus atrandame Jame ir Jo širdies troškimuose.
Šiandien melsdamiesi priimkime Jėzaus kvietimą ateiti ir pamatyti:
Ateikite ir pamatysite, kad aš jumis gėriuosi. Ateikite ir pamatysite, kad esate mano mylimi ir branginami. Ateikite ir pamatysite savo tikrąją nelygstamą vertę Dievo akimis.
Ateikite ir pamatysite, kad aš atpirkau jus iš nuodėmės. Priimkite mano gailestingumą, ištisai srūvantį tarsi sraunios upės tėkmė. Pamatysite, kad aš duodu jums pačią savo gyvybę. Nieko sau nepasilaikau, kad tik jūs galėtumėte vaikščioti laisvėje. Ateikite ir pamatysite, kad jūs galite būti išlaisvinti.
Ateikite ir pamatysite, ką aš sumaniau jūsų gyvenimui, kokius kelius jums nutiesiau, kokios mano viltys. Taip noriu jums parodyti, kaip jus branginu ir kokią viltingą ateitį jums numačiau. Jums tereikia mokytis iš manęs.
Tad ko išties ieškote? Jėzaus! Tada nutildykite savo mintis ir leiskitės pripildomi Jo meilės. Jis nori mums atskleisti, kas yra Jis ir kas iš tiesų esame mes. Ateikime ir rasime atsakymą į pačius didžiausius savo širdies troškimus.
Viešpatie, trokštu išvysti Tave. Padėk man šiandien klausyti Tavo balso.
1 Jn 3, 7–10; Ps 98, 1. 7–9
Šeštadienis, sausio 5
Jn 1, 43–51
Kai sėdėjai po figmedžiu, aš mačiau tave (Jn 1, 48).
Viskas apsiverčia aukštyn kojomis! Vieną akimirką Natanaelis tykiai sėdi po figmedžiu, o kitą akimirką jis išpažįsta, kad Jėzus yra „Izraelio karalius“ (Jn 1, 49).
Kas įvyko? Pilypui papasakojus apie Jėzų, Natanaelis iš pradžių nesusidomėjo. „Argi gali būti kas nors gero iš Nazareto?“ – paklausė jis. Tačiau jis leidosi Pilypo atvedamas pas Jėzų. Vadinasi, šiek tiek buvo atviras. Natanaelio širdis suvirpo, kai jis išgirdo iš Jėzaus, kad Jis jį matė sėdintį po figmedžiu, dar prieš Pilypui jį pašaukiant. Sėdėti po medžiu, regis, toks paprastas dalykas. Tad kodėl šis mokytojas iš Nazareto atkreipė į tai dėmesį? Per susitikimą su Jėzumi Natanaelis kažkaip pajuto, kad Dievui rūpi net menkiausios jo gyvenimo smulkmenos.
Dievas nori, kad mes žinotume, jog Jis nė akimojį neišleidžia mūsų iš akių. Jis mato mus kasdienybės sūkuryje ir vis kreipiasi į mus. Kad ir ką darytume, Dievas visada yra pasirengęs palytėti mūsų širdis ir atverti mums akis. Esame tokie brangūs Jam, kad Jis niekada mūsų nepalieka!
Natanaelio širdis suvirpo ir jis nusikratė nepatiklumo. Jis panūdo sužinoti, ką Jėzus dar gali pasakyti. Tačiau ta valanda buvo skirta ne įgyti žinių ar gauti naujų įžvalgų. Jėzus pažadėjo Natanaeliui kai ką geresnio: kad jis matys „atsivėrusį dangų ir Dievo angelus, kylančius ir nusileidžiančius ant Žmogaus Sūnaus“ (Jn 1, 51). Taigi Jėzus ne tik atskleidė, kad Jam rūpi Natanaelis, bet ir atvėrė jam Dangaus slėpinius. Taigi Natanaeliui Jėzus byloja: žinoma, Dievas tave pažįsta ir myli, ir Tu Jį pažinsi.
Taigi iš šio Evangelijos skaitinio matome, kad Dievui rūpi suvirpinti mūsų širdis, kaip kad suvirpino širdį Natanaeliui. Šis skaitinys rodo, kad Dievas trokšta mums kalbėti ir parodyti savo meilę ir garbę. Tam tikra prasme visi sėdime po savo figmedžiais, o Dievas mus kviečia išlįsti iš po figmedžio šešėlio ir stoti Jo artumo švieson. Taigi priimkime Jo kvietimą ir leiskime Jam atverti mūsų akis.
Jėzau, sakau „taip“ Tavo kvietimui. Dėkoju Tau už pažadą, kad man parodysi save. Viešpatie, ateik ir parodyk man tai, kas išties svarbu.
1 Jn 3, 11–21; Ps 100, 1–5
Sekmadienis, sausio 6
Kristaus Apsireiškimas
Iz 60, 1–6
Tai matydama, spindėsi iš džiaugsmo (Iz 60, 5).
Daugelis mūsų kada nors patyrėme apsireiškimą. Tai buvo metas, kai netikėta įžvalga, it staigus šviesos pluoštas, perskrodė mūsų mintis ir padėjo suvokti tai, ko niekaip nepajėgėme anksčiau. Šiandien švenčiame Viešpaties Apsireiškimą – Jėzaus Apsireiškimą kiekvienam, skendinčiam tamsybėse. Evangelijoje skaitome, kad Jėzaus pasveikinti atvyko išminčiai. Jie yra pirmavaizdis viso pasaulio tautų, traukiančių prie Jėzaus. Kaip išminčiai sekdami žvaigždę atrado žydų Karalių, taip viso pasaulio žmonės bus patraukti spindinčios Jėzaus šviesos.
Tie namai, kuriuose išminčiai atrado Viešpatį, buvo miela ir svetinga vieta, spindinti meile. Joje buvo išsipildę pranašo žodžiai. Įsivaizduokime Marijos ir Juozapo namus, dvelkiančius jaukumu ir ramybe, dosniai dalijančius supratingumo ir atjautos šilumą kaimynams. Neabejotinai visi kaimynai šią šeimą gerbė už tokį gerumu dvelkiantį bendravimą tarpusavyje ir su kaimynais.
Šiandienos skaitiniai mums meta iššūkį: paversti savo namus palaiminimų vieta. Nors žemę dengia tamsa, bet mes galime būti šviesos žiburiai. Mūsų namai gali tapti vieta, kur svetingai priimami vargšai ir vienišieji, kur susirūpinę žmonės gali pajausti Dievo meilę ir sulaukti padrąsinimo.
Į šį iššūkį galima atsiliepti įvairiopai. Juk nėra dviejų vienodų namų, kaip nėra dviejų vienodų šeimų. Nereikia nė mėginti perprasti, kaip turime spinduliuoti Kristaus šviesą. Verčiau paklauskime, kaip mūsų šeima gali priimti Jo šviesą. Juk kiekvienas sušilęs žmogus skleidžia šilumą aplinkiniams. Tad Kristaus šviesa tespindi jums šiandien! Melskite Jį naujo apsireiškimo. Prašykite Jį padėti matyti, kad galėtumėte spindėti (plg. Iz 60, 5). O tada kiekvienas meilės, dosnumo ir svetingumo veiksmas spindės dieviškąja šviesa!
Jėzau, ateik į mano širdį ir namus. Tavo šviesa tespindi per mane pasauliui, ypač tiems, kurie ilgisi Tavo meilės spindulių.
Ps 72, 1–2. 7–8. 10–13; Ef 3, 2–3. 5–6; Mt 2, 1–12
Pirmadienis, sausio 7
Mt 4, 12–17. 23–25
Atsiverskite, nes čia pat Dangaus Karalystė! (Mt 4, 17)
Šie žodžiai turėtų būti girdėti. Jėzus ne pirmasis juos pasakė. Jonas Krikštytojas tais pačiais žodžiais kvietė atgailoti, kad žmonės galėtų patirti Dievo Karalystės pilnatvę. Jie turėjo ruoštis priimti išganymą, jiems pažadėtą per ateinantį Mesiją. Galime sakyti, kad Jonas ypač pabrėžė pirmąjį Evangelijos žinios žodį: atsiverskite!
Jėzus tęsė nuo ten, kur Jonas sustojo. Jis žmonėms rodė, kokia yra Dievo Karalystė, į ką ji panaši. Rodė ne tik žodžiais, bet ir darbais. Ir Galilėjos žmonės pirmieji išvydo Karalystę, rodomą darbais – išgydymais, išlaisvinimais ir iš Sūnaus spinduliuojančia Tėvo meile. Susitikę Jėzų, žmonės sutikdavo ne tik Dievo Sūnų, bet ir Dievą Tėvą. Jie matydavo Jo meilę, ir ta meilė keitė jų gyvenimą.
O kaip tu? Ar gali sakyti, kad tavo gyvenimas byloja Dievo meilę? Jo Karalystės galybę? O gal nuvertini save, sakai, kad esi tiesiog eilinis žmogelis?
Negalvok taip! Tu nesi eilinis. Esi Tėvo vaikas. Jis tau suteikė savo Dvasios dovaną. Esi Jo šventumo indas. Tavo žodžiai ir gyvenimo liudijimas gali keisti žmonių širdis.
Dievo Karalystę liudyti galima tūkstančių tūkstančiais būdų, bet liudijant viena yra pastovu – pasitikėjimas. Niekas geriau neliudija Karalystės kaip Dievu pasikliaujanti širdis, tokia širdis, kuri visus iššūkius, išmėginimus ir net gyvenimo tragedijas priima žvelgdama į Viešpatį, melsdama Jo pagalbos ir vadovavimo. Niekas galingiau neliudija kaip žmogus, savo liūdnumą, pyktį, širdgėlą ir nesėkmes atiduodantis Viešpačiui ir randantis malonę pakilti virš jų, pažinti ramybę.
Šiandien melsdamiesi leiskite Jėzui jums pasakyti, kad Dievo Karalystė yra jumyse. Leiskitės Jo įtikinami, kad galite skleisti Jo Karalystės šviesą kiekvienam sutinkamam žmogui.
Viešpatie, trokštu būti Tavo šauklys. Suteik man ramybės dovaną, kad galėčiau skelbti Tavo Karalystę.
1 Jn 2, 22 – 4, 6; Ps 2, 7–8. 10–12
Antradienis, sausio 8
1 Jn 4, 7–10
Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo (1 Jn 4, 7).
Švarus, tyras vanduo yra esmingai svarbus mūsų sveikatai. Jis toks svarbus, kad mokslininkai netgi išrado pinklių būdų, kaip išvalyti, išgryninti geriamąjį vandenį. Ir sudėtingos miestų vandens valymo sistemos, ir paprasti vandens filtrai, įrengti virtuvėje, pritvirtinti prie vandens čiaupų, turi garantuoti kuo geriausią mūsų geriamojo vandens kokybę.
Dievas panašiai rūpinasi mūsų dvasine sveikata. Čia Jis prašo pasikliauti Jo meilės, apvalančios mūsų žodžius ir veiksmus, filtru. Jis nori, kad visa, ką sakome, mąstome ar darome, pereitų pro Jo apvalančios meilės filtrą. Tada gebėsime visada ir visur atspindėti Jo meilę. Štai kodėl Jis mums suteikė Šventąją Dvasią: kad Ji Dievo meilę be perstojo lietų į mūsų širdis (plg. Rom 5, 5).
Visi žinome, kad lengva mylėti tuos, kurie mus myli. Bet ar lengva mylėti tuos žmones, kurių politinės pažiūros kitokios nei mūsų, kurie mus laiko atsilikusiais ar senamadžiais? Ar lengva mylėti tuos žmones, kurie mus erzina ar net įžeidinėja? Ne, nelengva, bet turime mylėti ir juos!
Vienintelis įmanomas būdas mylėti tokius žmones – priimti Dievo meilę, leisti Jo tobulai meilei „išfiltruoti“ tas žalingas toksines reakcijas, kurias mums sukelia nemėgstami žmonės. Dievo meilė suminkština mūsų širdis. Ji aptvarsto mūsų žaizdas. Ji išgydo mūsų atmintį. Ji moko mus mylėti ir atleisti. Ta meilė, kuri paskatino Jėzų priimti kryžių, mus gali paskatinti numirti apmaudui, abejingumui, neapykantai ir pykčiui.
Būtų puiku, jei žinotume kokį nors paprastą trijų žingsnių metodą meilės stokai įveikti per savaitę. Bet tai ne taip jau lengva. Mums reikia kiekvieną mielą dieną ieškoti Dievo meilės ir panirti į Jo žodį. Pokyčių nesulauksime tuoj pat, bet jie tikrai įvyks. Jei iš visų jėgų ieškosime Dievo meilės, Jis mus suras. O Viešpaties surasti, tapsime labiau mylintys.
Dėkoju, Jėzau, kad taip ištikimai mane myli! Padėk man būti švariu Tavo artumo indu.
Ps 72, 1–4. 7ä; Mk 6, 34–44
Trečiadienis, sausio 9
1 Jn 4, 11–18
Koks jis yra, tokie ir mes esame šiame pasaulyje (1 Jn 4, 17).
Tikriausiai girdėjote, kad Dievas yra meilė. Bet ar kada nors pamąstėte, kad jūs pats esate meilė? Taip, tai tiesa. Jonas mums sako, kad Dievo meilė gyvena mumyse. Jis taip pat mums sako, kad ši meilė mumyse tobulėja, kai mylime vieni kitus. Galiausiai Jonas rašo: „Koks jis yra, tokie ir mes esame šiame pasaulyje“ (1 Jn 4, 17).
Ar reikia tuo įsitikinti? Galbūt pravartu šią tiesą kartoti sau visą dieną: „Koks Jis yra, toks ir aš esu šiame pasaulyje, taigi esu meilė.“ Ne, tai ne psichikos sutrikimas ir ne kokia nors hipnozės technika. Tai ne mėginimas save įtikinti, kad esi tas, kuo niekada nebuvai. Kristus tikrai gyvena tavyje. Tu tikrai esi Jo atstovas šiame pasaulyje.
Tad pasitikėk! Ta meilė, kurios trokšti, jau yra tavo širdyje. Ta meilė, kuria turi mylėti kiekvieną žmogų, jau yra tavyje ir tu gali ją rodyti. Tarkim, tu turi kur nors skubėti, o tavo vaikas nori tau papasakoti, kaip jam sekėsi mokykloje. Tai proga. Ar tu pasirinksi mylėti, paaukosi savo planus, skirsi jam laiko ir dėmesio? Patekę į kokią nors situaciją mes galime rinktis dėl mūsų širdyje gyvenančios meilės. Ir tikrai galime apsispręsti konkrečioje situacijoje būti Dievo meile.
Esminė tiesa tokia: juo labiau stengiesi parodyti Dievo meilę, juo labiau pasitikintis tampi. Kodėl? Nes kaskart pasirinkdamas mylėti suteiki Dvasiai dar vieną progą keisti tavo širdį. Tu tiki tuo, ką Dvasia mano apie tave. Ir taip Dievas vis labiau įsišaknija tavo gyvenime.
Tad rinkis dėmesingai išklausyti vaiką. Rinkis nusišypsoti nemandagiam vairuotojui, rinkis pasimelsti už jį. Rinkis vargstančiam kaimynui atnešti maisto ar gėlių. O tada pamatysi, kad rodydamas meilę imi vis labiau mylėti!
Jėzau, tikiu, kad esu Tavo meilė šiame pasaulyje. Padėk man šiandien teisingai pasirinkti, kad galėčiau parodyti Tavo meilę visiems mane supantiems žmonėms!
Ps 72, 1–2. 10. 12–13; Mk 6, 45–52
Ketvirtadienis, sausio 10
1 Jn 4, 19 – 5, 4
Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo (1 Jn 4, 19).
Norėdami išmokti naudotis kokiu nors prietaisu, skaitome jo vartojimo instrukciją. Iš pradžių atliekame pirmą nurodytą veiksmą, paskiau – antrą, tada – trečią ir galiausiai, jei pavyko susigaudyti, – prietaisas ima veikti, nes viską, kas nurodyta, atlikome teisingai. O jeigu sumaišytume veiksmų seką arba pamėgintume prietaisą įjungti visiškai kitokiu būdu nei nurodyta? Tikriausiai iš to nieko gero neišeitų. Prietaisas neveiktų.
Jonas čia mums irgi pateikia tarsi instrukciją, kai ką padedančią suvokti apie meilę. „Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo. <…> kas myli Dievą, mylėtų ir savo brolį“ (1 Jn 4, 19–21). Taigi paskutinis veiksmas – mylėti kitus. O koks, jūsų manymu, pirmutinis veiksmas, laikantis Jono nurodytos tvarkos?
Jei atsakėte, kad „Dievas mus myli“, esate teisus!
Tai visos instrukcijos raktas: jei laikomės Jėzaus įsakymo mylėti vieniems kitus, turime būti tikri, kad Dievas mus myli. Jei pats negauni meilės, kaipgi ją skleisi kitiems?
Ši meilės instrukcija yra svarbi. Ji aprašo, kad Dievo meilė gaunama savo ruožtu mylint Dievą, ir tada ta meilė išliejama kitiems. Tai skamba kaip lengvas dalykas, tiesiog toks, kurį galima nujausti. Bet mūsų gyvenime pasitaiko momentų, kai turime stengtis kuo nuosekliau laikytis Jono nurodymų.
Pavyzdžiui, tu apsisprendei kuriuos nors žmones mylėti, tačiau ta meilė tave tiesiog varo į neviltį, žlugdo. Ir tu manai, kad jau neturi nė ką tiems žmonėms duoti. Atsidūręs tokioje situacijoje paklausk savęs, ar atsitiktinai nesumaišei instrukcijoje nurodytos tvarkos. Štai kodėl instrukcija svarbi.
Vienas iš patikimiausių būdų rasti Dievo meilę – apmąstyti ją meldžiantis. Atsisėsk prieš Nukryžiuotąjį ir apmąstyk tai, kad Jėzus už tave atidavė savo gyvybę. Arba pažvelgęs į nakties dangų pamąstyk apie Dievą, sukūrusį tokią didybę ir pažįstantį tave taip artimai, kaip tu pats savęs nepažįsti. Pamąstyk apie Dievą, laikantį tave savo vaiku. Leisk Jo meilei įsigerti į tavo širdį ir tada atrasi stiprybę mylėti.
Tėve, pripildyk mane savo meilės!
Ps 72, 1–2. 14–15. 17; Lk 4, 14–22
