TAVO TIKĖJIMAS IŠGELBĖJO TAVE
(Tęsinys. Pradžia 2013 m. Nr. 1)
Nusidėjėlė (Lk 7, 36–50)
Moteris, viešai žinoma nusidėjėlė, įžengė į fariziejaus Simono namus. Tuose namuose pietavo Jėzus. Moteris atsinešė alebastro indą su kvapniu tepalu ir „verkdama priėjusi iš užpakalio prie jo kojų, ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo jo kojas ir tepė jas tepalu“ (Lk 7, 38).
Fariziejus Simonas buvo priblokštas! Kurgi tai matyta?! Jis sau galvojo: „Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį paliečia, – kad ji nusidėjėlė!“ (Lk 7, 39). Norėdamas pamokyti Simoną Jėzus pasakė palyginimą apie du skolininkus. Vienas skolininkas buvo skolingas dešimt kartų daugiau nei kitas. Bet skolintojas dovanojo skolas abiem. Jėzus paklausė Simono: „Katras labiau jį mylės?“ (Lk 7, 42). Simonas, rūpestingas teologas, atsakė, kad jis mano, jog labiau mylės tas, kuriam dovanota daugiau (plg. Lk 7, 43).
Pasak Jėzaus, visa tai susiję su šia moterimi. Jai atleidžiama daugybė nuodėmių, nes ji labai pamilo. Kitaip tariant, Jėzus Simonui pasakė: „Matai, kaip ši moteris mane myli. Matai, kaip ji ašaromis plauna man kojas, šluosto jas savo plaukais, bučiuoja ir tepa kvapniuoju tepalu. Visa tai liudija jos meilę, dėkingumą ir atsidavimą. Negi, Simonai, nesupranti? Ji buvo nusidėjėlė, bet jai buvo atleista, ir ji tai žino. Pats matai, kiek daug jai buvo atleista, gana pažvelgti į jos meilės apstą.“
O tada Jėzus pasakė moteriai: „Atleidžiamos tau nuodėmės“ (Lk 7, 48). Fariziejaus Simono svečiai labai pasipiktino. „Kas gi Jis toks?!“ O Jėzus, paleisdamas moterį, tarė: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!“ (Lk 7, 50). Tai tikėjimo, veikiančio per meilę, pavyzdys. Moteris suvokė, kad Kristus jai atleido nuodėmes ir įvesdino ją į naują santykį su savimi ir Tėvu. Ji nesidrovėjo parodyti tikėjimą, veikiantį per meilę. Moteriai rūpėjo, kad pasaulis pamatytų, jog ji myli Kristų.
Būtent tikėjimu priimame Dievo žodį, skirtą mums, būtent tikėjimu suvokiame, kad mums be galo reikia Dievo atleidimo. Ši moteris suvokė savo reikmes. Dievas leido tiesos pilnumai įžengti į jos širdį ir joje įsišaknyti. Mes galime matyti, kiek daug Dievas jai atleido, nes išvydome, kaip stipriai ji mylėjo. Ar tą patį galima pasakyti ir apie mus?
Išgydytas raupsuotasis
(Lk 17, 11–19)
Šie įstabūs žodžiai „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“ buvo skirti ir vienam iš dešimties Jėzaus išgydytų raupsuotųjų. Jėzus keliavo į Jeruzalę. Tarp Samarijos ir Galilėjos, netoli vieno kaimo, Jį pasitiko dešimt raupsuotųjų. Dėl savo ligos jie negalėjo įeiti į kaimelį. Mat saugotasi, kad raupsuotieji neužkrėstų sveikųjų. Taigi ligoniai buvo priversti gyventi, kaip išmano, atstu nuo visų kitų, o maisto jiems tekdavo susielgetauti.
Pamatę Jėzų, jie ėmė šaukti: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“ (Lk 17, 13). Jėzus, pažvelgęs į juos, paliepė: „Eikite, pasirodykite kunigams!“ (Lk 17, 14). Paklusdami Jėzaus žodžiui jie išėjo ieškoti kunigo. Pagal žydų įstatymą, tik kunigas galėjo nuspręsti, ar tikrai žmogus pasveiko iš raupsų ir gali sugrįžti į savo kaimą gyventi su šeima. Beeidami pas kunigą raupsuotieji pasijuto pasveikę. Tai buvo didis Dievo gailestingumo darbas.
Vieną iš dešimties raupsuotųjų Dievo malonė labiau palietė. O gal tiksliau būtų sakyti, kad jis nuoširdžiau atsiliepė į ją nei kiti? Šis vyras, „pamatęs, kad išgijo, sugrįžo atgal, balsu šlovindamas Dievą. Jis dėkodamas parpuolė Jėzui po kojų“ (Lk 17, 15–16). Jėzus jo paklausė: „Argi ne dešimtis pasveiko? Kur dar devyni? Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!“ (Lk17, 17–18). O paskui Jėzus ištarė itin svarbius, esmingus žodžius: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“ (Lk 17, 19).
Taigi vėl gavome tikėjimo pamoką. Dešimt raupsuotųjų buvo išgydyti, tačiau tik viename atsiskleidė Viešpaties darbo pilnatvė. Šis žmogus sugrįžo pas Jėzų šlovindamas Dievą ir Jam padėkojo.
Šaukimės Jo vardo
Daugelį iš mūsų Jėzus palytėjo savo malone, gydė, guodė… Bet, deja, ne visi sugrįžome pas Jį aukštindami ir šlovindami Dievą, dėkodami Jam. Ne visi skelbėme pasauliui tai, ką Jėzus mums padarė. Išgydytas neregys tapo Jėzaus mokiniu. Atgailaujanti moteris ašaromis numazgojo Jo kojas, rodydama savo meilę ir dėkingumą. O mes pernelyg dažnai tai, ką Jėzus nuveikė mūsų labui, priimame kaip savaime suprantamą dalyką. Mes tarsi nesipriešiname Jo veikimui mumyse, bet nesiskubiname į jį atsiliepti dėkingumu, meile ir šlovinimu.
Dėl tokio abejingumo mūsų tikėjimas lieka nebrandus, be to, ir neišgyjame galutinai. Jei trokštame gauti viską, ką Dievas mums nori dovanoti, jei trokštame priimti Jo palaiminimų pilnatvę, pirmiausia turime pripažinti, kad Jis mus išgydė. Turime išpažinti, ką Viešpats padarė dėl mūsų ant kryžiaus, turime suvokti, kad be to būtume niekas. O tada turime garbinti Dievą, dėkoti Viešpačiui, džiaugtis Jo artumu ir savo dėkingumą Viešpačiui bei karštą meilę Jam nesigėdydami rodyti kitų akivaizdoje. Turime pasaulyje skelbti apie Jo darbus ir tyliai, ir garsiai. Meilė yra ir kukli, ir iškalbi. Ji liudija tiesą.
Evangelijos parašytos ne tam, kad mus supažindintų su žilos senovės įvykiais. Nors tai, kas jose rašoma, tikrai kadaise įvyko, bet sykiu tai vyksta ir nūdien. Todėl šiandiena yra metas leisti tikėjimo darbui brandinti vaisių. Šiandiena yra metas nusigręžti nuo nuodėmės, pasitikėti Viešpačiu ir prašyti Jo malonės neleisti, kad mus ir toliau valdytų nuodėmė. Ieškokime Viešpaties. Šaukimės Jo vardo. Nuolat bendraukime su Juo. Džiugiai sekime Jėzumi.
