SEPTYNI KRISTAUS ŽODŽIAI NUO KRYŽIAUS
Vincas Kolyčius
Krikščionybės centras – kryžius. Kryžius yra mūsų pergalės ženklas. Prisikėlimu Jėzus perkeitė kryžių, tą žiaurumo ir kankinimo įrankį, į gyvybės ir išganymo, į pergalės ir vilties simbolį. Apmąstykime paskutinius Jėzaus žodžius nuo kryžiaus. Tie žodžiai yra tokie galingi, kad gali pakeisti mūsų gyvenimą.
1. „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“ (Lk 23, 34)
Jėzus turėjo atleisti savo kankintojams, kad Tėvas atleistų tiems, kurie Jį kalė prie kryžiaus (ir mums visiems). Jeigu Jėzus nebūtų atleidęs, Jo pyktis būtų trukdęs Tėvui atleisti. Lygiai taip pat ir mūsų neatleidimas kitiems trukdo Dievo atleidimui ir Jo malonei pasiekti tą žmogų ar tuos žmones, kuriems mes nesame iki galo atleidę. Tikras atleidimas yra daugiau nei tik formali šypsena ar atsiprašymas. Tikras atleidimas turi būti panašus į Jėzaus šauksmą ir Jo atleidimą ant kryžiaus. Toks atleidimas keičia ir gydo mus, kurie atleidžiame, ir tuos, kuriems atleidžiame.
2. „Dar šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 43)
Jėzus tęsė atpirkimo darbą iki paskutinės akimirkos, jau kabodamas ant kryžiaus. Užteko piktadariui kreiptis į Jėzų, pripažinti savo nuodėmingumą ir prašyti, kad šis jį prisimintų savo karalystėje. Jėzus neklausinėjo, ką jis padarė, kiek žmonių nužudė ar pan. Nepamokslavo piktadariui, tik prižadėjo amžiną gyvenimą kartu su Juo. Ar mes tikime Jo atleidimu? Kai išpažįstame savo nuodėmes, prašome Jo atleidimo, Jėzus atleidžia visiškai, iki galo, ne iš dalies ir ne laikinai.
3. „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ (Mt 27, 46)
Jėzus buvo be nuodėmės, tačiau ant kryžiaus Jis prisiėmė mūsų nuodėmes. Laiške korintiečiams Paulius rašo: „Tą, kuris buvo be nuodėmės, Jis dėl mūsų padarė nuodėme“ (2 Kor 5, 21). Jėzus tapo nuodėme (ne nusidėjėliu). Dievas Tėvas neapkenčia nuodėmės. Žiūrėdamas į savo Sūnų ant kryžiaus, Jis matė tik nuodėmę. Tėvas nusigręžė, ir tuo metu Jėzus pajuto, kad glaudus ryšys su Tėvu nutrūko. Gal tai truko tik akimirką. Jėzus susuko: „Kodėl mane apleidai?“ Tai buvo mūsų visų, viso pasaulio nuodėmės. Ne žydai, ne romėnai nužudė Jėzų, bet mūsų nuodėmės. Kaip turėtume atsiliepti į šią auką šiandien? Atsiverskime! Pasikeiskime! Priimkime Jėzų kaip savo Viešpatį ir Išganytoją.
4. „Moterie, štai tavo sūnus! Štai tavo motina!“ (Jn 19, 26–27)
Net mirdamas ant kryžiaus Jėzus galvojo ne apie save, Jo žvilgsnis krypo į artimuosius, į motiną. Jam kitų skausmas rūpėjo labiau negu Jo paties. Kaip pranašo Simeono buvo išpranašauta, Marijos širdį pervėrė kalavijas, matant savo Sūnų ant kryžiaus. Jėzus tą žinojo. Jis Jonui tarė: „Štai tavo motina.“ Ir nuo to laiko Jonas ją pasiėmė į savo namus. Marija tapo visos Bažnyčios motina.
5. „Trokštu!“ (Jn 19, 28)
Kareiviai, išgirdę Jėzaus šūksnį, davė Jam gerti vyno, sumaišyto su actu, bet Jėzus tik paragavo ir negėrė. Dažnai girdime, kad Jėzaus kančia mus moko, kaip kentėti ir ištverti skausmą. Ne toks buvo Jėzaus kančios tikslas. Jo kančia buvo dėl žmonijos atpirkimo, išgelbėjimo iš nuodėmės vergijos. Jis kentėjo dėl mūsų, kad mes gyventume Dievo teisume, kad turėtume pilnutinį gyvenimą, džiaugsmą ir ramybę. Jo šauksmas „trokštu“ reiškia daugiau nei fizinį troškulį. „Trokštu, kad jūs ateitumėte pas mane, trokštu sielų, trokštu visiško jūsų atsidavimo man.“
6. „Atlikta!“ (Jn 19, 30)
Jėzus atliko savo misiją. Bet tas šauksmas „atlikta“ pasako daug daugiau, ne tik apie atliktą užduotį. Tai pergalės šauksmas. Kai karo vadas grįždavo laimėjęs karą, karaliui pranešdavo apie pergalę žodžiu „atlikta“, reiškiančiu pergalė yra mūsų. Jėzus sušuko Tėvui tokį pat pergalės šūkį.
7. „Tėve, į Tavo rankas atiduodu savo dvasią!“ (Lk 23, 46)
Kūnas liko ant kryžiaus, o dvasią atidavė Tėvui. Laimingi tie žmonės, kurie paskutinę minutę prieš mirtį gali pasakyti šiuos Jėzaus ištartus žodžius. Dauguma iš mūsų bijome mirties, nenorime apie ją galvoti ar kalbėti. Mirtis krikščioniui – tai prisikėlimas naujam gyvenimui. Tą naująjį ir amžinąjį gyvenimą turime visi, kurie žvelgiame į kryžių kaip į pergalės ženklą, nes mirėme su Jėzumi ir su Juo būsime prikelti.
