ŽODIS tarp mūsų

PAŠAUKIMAS Į BENDRYSTĘ

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2013
 ››› 
rugsėjis–spalis
 ››› 
Straipsnis 4
Kaip stiprinti dvasinio gyvenimo dangiškąjį aspektą

Ar kada nors matėte tėvą arba mamą su naujagimiu ant rankų? Nuostabus vaizdas. Kūdikis – jų gyvenimo šviesulys. Jie negali nuo savo vaikelio atsiplėšti. Nors žino, kad kūdikis vargiai juos supranta, jie jį nuolat kalbina. Jiems patinka savo vaikutį čiūčiuoti, sūpuoti, iš meilės tėvai jį beveik uždusina bučiniais ir glaudymais. Jie tiesiog maudo vaikelį meilėje. O ką daro kūdikis? Nieko, tik geria jam liejamą meilę, mirksta joje!

Šis vaizdinys padės mums suvokti, kaip Dievas mus myli. Tikime tuo ar netikime, Jis yra su mumis visą laiką, Jis be paliovos lieja savo meilę į mūsų širdis. Tad pažvelkime į dangiškąjį savo gyvenimo aspektą. Pažvelkime į Dievo troškimą permerkti mus savo meile ir gyvenimu.

Dievo troškulys

Pasakojimas apie Jėzaus susitikimą su samariete prie Sicharo šulinio – vienas iš įsimintiniausių visose evangelijose (plg. Jn 4, 1–42). Moteris buvo ištekėjusi penkis kartus ir gyveno su dar kitu vyru, už kurio nebuvo ištekėjusi. Pamėginkime įsivaizduoti, kaip ji jautėsi po tiekos nepavykusių santuokų. Regis, girdime ją sakant: „Mano gyvenimas – ištisa nesėkmė. Negebu nieko gero ir teisingo nuveikti. Niekas man nesiklosto.“ Bet Jėzus, sutikęs ją, išgydė jos širdį ir atskleidė jai Dievo gailestingumą.

Atrodo, kad ši moteris visą gyvenimą ieškojo meilės, bet kad ir kaip ji stengėsi vis kas nors nepavykdavo. Juo labiau ji stengėsi, juo tuštesnė jautėsi. Išties priešybė tarp buvimo tuščiam ir pripildytam yra svarbiausioji šio pasakojimo tema ir paties gyvenimo ašis.

Prie šulinio Jėzus atleido moteriai ir išgydė jos vidines žaizdas. Tačiau Jėzus tuo neapsiribojo. Jis ją pripildė Dievo meilės. Jis jai davė paragauti gyvojo vandens (plg. Jn 4, 10). Ir būtent tai Jis nori duoti ir mums.

Ši moteris šį tą numanė apie Dievą ir tikėjimą. Bent jau žinojo, kad žydai ir samariečiai skiriasi. Moteris žinojo esminius savo tikėjimo dalykus. Ji šiek tiek išmanė izraelitų istoriją ir tikėjimą. Netgi buvo girdėjusi, kad turi ateiti Mesijas. Deja, visų šių žinių nepakako, kad ji patirtų Dievo artumą ir meilę.

Jėzus matė, kad ši moteris kai ko stokoja. Jis matė, kad ji norėtų iš Jo gauti stebuklingojo vandens, tokio vandens, kad nereiktų kasdien vargti prie šulinio. O iš tikrųjų moteriai reikėjo gyvojo Dvasios vandens. Taigi Jėzus jos klausė ne apie paprastą vandenį, ne apie paprastą troškulį, Jis klausė, ar ji trokšta Dievo. Kalbėdamasi moteris suvokė, kad tas vanduo, kurį Jėzus siūlo, yra daug vertingesnis, nelygstamai labiau malšinantis troškulį nei paprastas. Ji be galo susijaudino ir visiems kaimelio gyventojams papasakojo apie Jėzų. Ji troško visus atvesti pas Jį, kad ir jie gautų gyvojo vandens!

Sugriauti sienas

Samarietė buvo ne vienintelis žmogus, kuriam Jėzus suteikė naują pradžią ir naują gyvenimą. Jėzus mėgino atverti priešiškų Jam fariziejų širdis. Jis ragino fariziejus rūpintis vidine, t. y. širdžių, švara, užuot prisidengus patrauklia išore (plg. Lk 11, 39). Turtingą jaunuolį Jėzus ragino išdalyti savo turtus, nes jis buvo prie jų pernelyg prisirišęs (plg. Mk 10, 17–22).

Vieni žmonės nuo Jėzaus nusigręžė, o kiti, priešingai, Jį priėmė. Išgydytas aklasis atėjo Jį įtikėjęs: jis atvirai šaukėsi Jėzaus kaip Viešpaties ir atvirai Jį garbino (plg. Jn 9, 35–39). Mariją Magdalietę ir daugybę kitų moterų taip palietė Jėzaus mokymas, kad jos sekė paskui Jį iš Galilėjos į Jeruzalę ir savo lėšomis padėjo Jam išsilaikyti, kad Jėzus galėtų atsidėti vien pamokslavimui ir mokymui (plg. Lk 8, 1–3). Zachiejus kiekvienam atidavė tai, ką buvo nusukęs, ir tapo vargšų rėmėjas (plg. Lk 19, 8–9).

Susitikimo su Jėzumi samarietė buvo perkeista amžiams. Kaip Zachiejus, Marija Magdalietė ir visi kiti, ji buvo užlieta meilės Jėzui, nes ji gavo ir priėmė meilę iš Jo.

Jėzus ieškojo visų tų žmonių, Jis ieško ir mūsų. Ir mūsų Jis klausia tų pačių dalykų: Ar trokšti mano gyvojo vandens? Ar trokšti būti pripildytas mano meilės ir artumo? Ar trokšti manęs labiau nei visko kito? Tą akimirką, kai atsiliepiame: „Taip, trokštu“, mūsų širdies sienos sugriūva ir gyvasis vanduo gali laisvai lietis ir srūti.

Draugiškas susitikimas

Beveik pačioje Katekizmo pradžioje parašyta: „Išskirtinis žmogaus orumo pagrindas yra jo pašaukimas bendrauti su Dievu“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 27). Visų mūsų gelmėse slypi troškimas pažinti Dievą ir Jį mylėti. Visi norime būti Jam artimi, susiję su Juo, kaip esame susiję su brangiausiais savo šeimos nariais. Šventoji Teresė Avilietė sakė, kad bendrystė su Dievu yra ne daugiau ir ne mažiau kaip draugiškas susitikimas su Dievu. Tai žinojimas, kas Jis mus myli ir brangina. Pasak Teresės Avilietės, šio draugiško susitikimo tikslas yra ne daug mąstyti, bet daug mylėti.

Teresės aprašoma bendrystė su Viešpačiu prasideda, kai mes trokštame Jo artumo, o ne tik Jo palaiminimų. Ar kada nors pajutote per Mišias paguodos ar dėkingumo jausmą? Galbūt eidamas Komunijos pajutai, kaip ant tavęs nužengė meilė ar ramybė. Tai tiesiog įvyksta. Ir nebūtinai todėl, kad tu ką nors pamąstei ar padarei. Tas apimantis jausmas tiesiog gali būti ženklas, kad Dievas lieja jums savo meilę. Jums nereikia daug mąstyti, tik daug mylėti. Taigi paprasčiausiai džiaukitės Dievo artumu.

Jei čia būtų Teresė Avilietė, ji mus drąsintų leisti Dievui išlieti savo meilę kaskart, kai mes meldžiamės. Ji sakytų, kad nesvarbu, kas esate, ir nesvarbu, ką padarėte – gero ar blogo, – Dievas vis tiek jus myli. Jis jus myli taip pat stipriai, kaip tą samarietę prie šulinio. Jo meilė tau daug stipresnė nei žemiškųjų tėvų meilė savo naujagimiui.

Ilsėkis ir gerk

Tad kaip galime ugdyti ir stiprinti savo ryšį su Viešpačiu? Kaip galime kasdienybėje išmokti daug mylėti?

Pradėkime nuo maldos. Pamėginkime kasdien atrasti pusvalandį draugiškam susitikimui su Dievu, ir Jis mus pripildys. Ateikime pas Jį paprasti ir nuolankūs. Atidėkime savo darbus, rūpesčius ir prašymus. Tiesiog ilsėkimės Jo artumoje. Nutildykime savo širdį, kad įstengtume pajusti Jo meilę. Galbūt panūsime pagiedoti kokią nors giesmę. O galbūt paleisime šlovinimo ar liturginių giesmių įrašą. Per šį susitikimą tiktų apmąstyti ir nedidelę ištrauką iš Šventojo Rašto. O galbūt skonėsimės keliais žodžiais, apibūdinančiais Dievą, Jo gailestingumą, atjautą, teisumą, maloningumą.

Kad ir ką darytume, atminkime, kad ne viskas priklauso nuo mūsų. Jėzus, Visatos Karalius, nori būti su mumis. Jis myli jus ir yra pasižadėjęs užlieti jus savo meile.

Jeigu užsnūsite besimelsdamas, nesijaudinkite. Dievas laimina jus ir miegantį. Šventoji Teresėlė yra prasitarusi, kad ji dažnai užmiega melsdamasi. Bet ji dėl to nesirūpino. Ji jautėsi labai saugi, nes suvokė besiilsinti ant dangiškojo Tėvo rankų.

Tad kad ir kas vyktų tau mėginant ugdyti dangiškąjį savo gyvenimo aspektą, atsipalaiduok. Daryk visa, ką gali, bet žinok, kad Dievas laimina tave apsčiau ir dosniau, nei gali įsivaizduoti ar atpažinti.

Mieli „ŽODŽIO tarp mūsų“ skaitytojai!
×

Naujasis LIEPOS–RUGPJŪČIO numeris jau knygynuose ir parapijose.

Prenumerata internetu : prenumeruok.lt

Jei esate prenumeratorius ir dėl pandemijos Jūsų šalyje žurnalas Jūsų nepasiekia, rašykite mums , atsiųsime PDF.

Dėkojame už Jūsų aukas ir pastangas, kad Dievo žodis pasiektų vis daugiau širdžių! Tebūna mūsų vasara laistoma gyvuoju vandeniu!