Meditacijos
Sekmadienis, rugsėjo 1
Lk 14, 1. 7–14
Juk didi yra VIEŠPATIES galybė, bet nusižeminusieji jį garbina (Sir 3, 20).
Niekur kitur taip neatsiskleidžia Dievo didybė, kaip Jėzaus mirtyje bei prisikėlime. Jėzus, Kūrinijos Karalius, nusižemino, priėmė tarno išvaizdą ir mirė baisia mirtimi ant kryžiaus. Nors buvo didis, Jis nesilaikė lygybės su Dievu, bet nusižemino ir atėjo pas savo kūrinius. Ar ne keista, kad būtent taip Jis pašlovino Dievą? Ar ne keista, kad dėl tokio nuolankumo Tėvas prikėlė Jį iš mirties ir išaukštino virš visos kūrinijos (plg. Fil 2, 6–11)?
Kiekvienose šv. Mišiose mes prisimename šį nuostabų mūsų Viešpaties nuolankumą bei išaukštinimą. Jis ir mus kviečia nuolankiai artintis prie Jo stalo, šlovinti Jo vardą ir būti pakylėtiems iki Dangaus. Jis mums, nuodėmės apiplėštiems ir nusiminusiems, suteikė nuostabų būstą – savo paties buveinę (plg. Ps 68, 6). Jis išlaisvino mus iš nuodėmės vergijos ir davė naują gyvenimą Jame (plg. Ps 68, 7).
Tad ar nenuostabus yra mūsų Dievas! Jis didingesnis už ugnimi liepsnojantį kalną, audringą viesulą, trimito gausmą ar bauginantį žodžių skambesį (plg. Žyd 12, 18–19), tačiau kviečia mus, silpnus ir nuodėmingus, artintis prie Jo širdies. Šv. Mišios – puiki proga būti Viešpaties akivaizdoje ir kartu su nesuskaičiuojamomis angelų galybėmis šlovinti Jį bei patirti Jo meilę. Visa tai mums tapo įmanoma, nes Jis nusižemino ir pakvietė mus dalytis Jo paveldu!
Ar tikite, kad Dievo karalystės šlovė ir galia atsiskleidžia šv. Mišiose? Mūsų priimamoje Ostijoje telpa Jo malonė, gailestingumas ir meilė. Ar gali daugiau malonės tilpti tokioje nuolankioje aplinkoje? Ar galime trokšti ko nors labiau nei kad Jėzus apsigyventų mumyse?
Jėzau, lenkiuosi prieš Tave kupinas nuostabos ir dėkingumo, kad mirei ir prisikėlei dėl manęs. Aš noriu atiduoti Tau savo gyvenimą bei visa, kas man yra brangu, kad galėčiau šlovinti Tave, kuris esi vertas šlovės ir garbės.
Sir 3, 17–18. 20. 28–29; Ps 68, 4–7. 10–11; Žyd 12, 18–19. 22–24
Pirmadienis, rugsėjo 2
Lk 4, 16–30
Sena patarlė sako: „Maža kibirkštis sukelia didelį gaisrą.“ Dažnai pakanka, kad Evangeliją paliudytų vienas žmogus, ir daugybė žmonių priartėja prie Viešpaties. Tačiau ši patarlė teisinga ir neigiama prasme.
Štai šiandienos skaitinys. Jėzus atėjo į Nazaretą, skelbdamas nuostabią žinią: atėjo Viešpaties palankumo metas! Pildosi Izaijo aprašyti išgydymo, atleidimo ir atkūrimo pažadai! Iš pradžių žmonės klausėsi noriai, vėliau kai kurie ėmė abejoti: „Argi jis ne Juozapo sūnus? Kaip jis drįsta taip kalbėti apie Dievą?“ Galime pastebėti plintant ir neigiamas nuotaikas: abejonės virsta skepticizmu, skepticizmas perauga į cinizmą. Jėzus atsiliepė tiesos žodžiais ir šiek tiek papriekaištavo dėl neigiamos nuostatos. Kas tada įvyko? Koks įsiūtis! Atrodo, kad tą dieną Nazaretą apgaubė negatyvizmas.
Deja, taip gali atsitikti ir mums. Vienas negeras draugo ar šeimos nario žodis gali nustelbti šimtus anksčiau pasakytų švelniausių žodžių. O kaltės dėl nuodėmės jausmas gali užtemdyti kadaise patirto meilingo Dievo švelnumo ir gailestingumo prisiminimą. Tokiais atvejais neigimas mus užvaldo ir plėšia iš mūsų Dievo dovanojamą gyvenimą. Dievas nepaliaujamai kartoja, kad mus myli. Jis atidavė net savo Sūnų, kad atskleistų mums savo meilę. Jis atsiuntė savo Dvasią, kad Ji gyventų mumyse ir pripildytų mus dieviškos, perkeičiančios galios. Kokia didinga geroji naujiena! Kaip pagarbiai turėtume žvelgti į gyvenimą!
Įvairiopai įsileidžiame negatyvizmą ir sudrumsčiame savo sprendimus. Jėzus taip nesielgė ir nenori, kad mes būtume tokie. Jis nori sustiprinti mumyse viltimi grįstą optimizmą. Jis trokšta, kad mes perimtume Jo pasitikėjimą, kad pirmenybę teiktume gailestingumui, o ne teisimui, ir daugiau kreiptume žvilgsnį į Dievo meilę, o ne į kitų ar savo silpnybes ir klaidas.
Jėzau, šlovinu Tave, nes Tu gydai sužeistas širdis ir skelbi Viešpaties palankumo metą. Garbinu Tave, Jėzau. Tu esi geroji begalinės Dievo meilės naujiena.
1 Tes 4, 13–17; Ps 96, 1. 3–5. 11–13
Antradienis, rugsėjo 3
Lk 4, 31–37
Visi girdėjome posakį „Darbai iškalbingesni už žodžius.“ Jį puikiai iliustruoja pasakojimas apie demonų išvarymą Kafarnaume. Evangelistas Lukas pasakoja, kad, Jėzui išlaisvinus demono apsėstą jaunuolį, visi žmonės nustėro ir ėmė vienas kitą klausinėti: „Kas tai per žodis: jis su valdžia ir galia įsakinėja netyrosioms dvasioms, ir tos pasitraukia?!“ (Lk 4, 36). Įstabiu darbu Jėzus parodė savo žodžių galią, ir žmonėms tai paliko įspūdį.
Šiandien darbai byloja lygiai taip pat iškalbingai, kaip ir Jėzaus laikais. Mylintį Dievą žmonės mieliau įtiki matydami, kaip Jis pakeitė tikinčiųjų gyvenimą. Pavyzdžiui, šventąją Editą Stein (Štein) giliai sujaudino ir net iš dalies paskatino atsiversti jos krikščionė draugė, ramiai priėmusi savo vyro mirtį. Užuot panirusi į kartėlį, visa apimančią širdgėlą ar savigailą, ši našlė gyveno ramia viltimi. Ji net turėjo vidinės stiprybės paguosti gedinčius draugus. Šios moters tikėjimas žydei Editai tapo įtikinančiu krikščionybės tiesos ir galios ženklu. Gana greitai ji tapo krikščione, o vėliau – vienuole karmelite Kryžiaus Terese Benedikta.
Edita Štein mirė Aušvico koncentracijos stovykloje. Jos gyvenimo istorija daugeliui žmonių tapo drąsos ir tikėjimo pavyzdžiu. Pati Edita tapo Evangelijos tiesos ženklu.
Dievas nori, kad mes būtume Jo pasiuntiniai. Jis mus pašaukė nešti gerąją Kristaus naujieną į pasaulį. Visi turime galios patraukti kitus savo gyvenimu. Jei Editos Štein ir daugelio kitų krikščionių pavyzdžiu sekame nukryžiuotąjį Jėzų, mūsų gyvenime sužimba Dievo šviesa. Jo padedami atleiskime mus įžeidusiems, dalykimės viskuo su stokojančiaisiais, ramiai pakelkime sunkumus. Mūsų gyvenimas tepatvirtina mūsų žodžius ir teliudija žmonėms, kad Dievas išties yra tarp mūsų.
Jėzau, dėkoju Tau už Dvasios dovaną, mokančią mane būti Tavo šviesa pasaulyje. Padėk man kasdien vis labiau panašėti į Tave, kad pasaulis įtikėtų, jog Tu atėjai visų mūsų išgelbėti ir dovanoti mums amžinąjį gyvenimą.
1 Tes 5, 1–6. 9–11; Ps 27, 1. 4. 13–14
Trečiadienis, rugsėjo 4
Kol 1, 1–8
Kokiu tikėjimu, pasitikėjimu ir džiaugsmu Paulius trykšta pradėdamas Laišką kolosiečiams! Jis sako žinantis, kad Dievas tęs savo darbą juose – tiek atskiruose žmonėse, tiek Bažnyčioje – net jei ir reikėtų griežtesnių įspėjimų. Paulius žino, kad ši Bažnyčia turi problemų, tačiau jis labiau tiki Šventosios Dvasios gydymo ir perkeitimo galia nei nuodėmės pajėgumu žeisti ir griauti. Galiausiai Paulius žino, kad Dievas veiks per jų silpnybes bei sumaištį, kad priartintų juos prie Kristaus ir įgalintų nešti gausesnių vaisių dėl Evangelijos.
Mes, kaip ir apaštalas Paulius šio laiško pradžioje, turėtume būti nusiteikę optimistiškai. Lengva nuolat mąstyti apie savo silpnybes bei ydas ir verkšlenti, kad niekuomet nieko doro nenuveiksime dėl Viešpaties. Tačiau Dievas nori, kad net ir savo ydų bei silpnybių akivaizdoje būtume tikri, jog Jis veiks per mus, kaip net nenumanėme. Jei Dievas pasišaukia pagalbon ūmaus būdo žveją Petrą ar pasipūtusį intelektualą Paulių, Jis pasitelks pagalbon ir jus!
Taip pat lengva matant kitų žmonių silpnybes ir ydas nuspręsti, kad jie nelabai pasitarnaus Dievo karalystei. Jei taip mąstote, labai nustebsite išvydę, kad Dievas juos pakviečia atlikti net labai įspūdingas užduotis! Atminkite, kaip Jis veikė per vargingą ligotą mergaitę Bernadetą Subiru, gyvenusią devynioliktojo amžiaus Prancūzijoje. Prisiminkite, kaip Jis veikė per pobūvių mėgėją Pranciškų Bernadonę dvyliktojo amžiaus Asyžiuje. Kitoje vietoje Paulius rašo, kaip Dievas pasirenka silpnuosius, kukliuosius bei pasaulio niekinamus, kad sugėdintų stipriuosius bei išmintinguosius (plg. 1 Kor 1, 27–29). Jis taip veikia nuolat!
Tad niekada nemanykime, kad mūsų ar kitų žmonių silpnybės yra Dievui neįveikiamos kliūtys. Verčiau kaip ir Paulius būkime tikri, kad Dievo gerumas ir malonė nugalės žmonių silpnybes. Taigi leiskimės pripildomi džiaugsmo, gėrėkimės mūsų mylinčiu Tėvu – Jis visada mums nori paties geriausio!
Viešpatie, padėk man labiau pažinti Tave ir Tavo galią įveikti visas mano silpnybes bei kliūtis. Aš noriu padėti skleisti Tavo karalystę šiame pasaulyje!
Ps 52, 10–11; Lk 4, 38–44
Ketvirtadienis, rugsėjo 5
Kol 1, 9–14
Jis <...> perkėlė [mus] į savo mylimojo Sūnaus karalystę. O jame mes turime atpirkimą, nuodėmių atleidimą (Kol 1, 13–14).
Kokia nuostabi Dievo dovana ir stulbinantis iššūkis yra nuodėmių atleidimas! Nors šv. Paulius patyrė jo gyvenimą perkeitusį atsivertimą, jis gerai suvokė, kad išgelbėjimas – viso gyvenimo patirtis ir kad ji dažnai susijusi su kvietimu atleisti.
Atleisti ir gauti atleidimą yra kasdienis kiekvieno bandančio sekti Viešpatį ir dalytis gyvenimu su kitais nuodėmingaisiais uždavinys. Šventajame Rašte rasime daug pavyzdžių, pasakojančių apie vieni kitus nuviliančius, vieni kitų nesuprantančius bei susidarančius klaidingą nuomonę žmones. Prisiminkime Paulių, atsisakiusį suteikti Morkui dar vieną progą ir susiginčijusį su Barnabu (plg. Apd 15, 37–39). Tačiau vėliau Paulius Morkų pavadino „naudingu padėjėju“ (2 Tim 4, 11).
Deja, daugelis atsivertėlių ankstyvojoje Bažnyčioje atidėliojo Krikštą iki pat mirties patalo, nes baiminosi, kad gali nusidėti ir prarasti išganymą. Persekiojimų laikais įsiplieskė ginčai, ar atgal priimti į krikščionių bendruomenę tuos, kurie vengdami persekiojimų buvo išsižadėję tikėjimo. Nors Jėzus aiškiai suteikė savo mokiniams galią atleisti nuodėmes (plg. Jn 20, 23), Dievo gailestingumo mastus buvo sunku išmatuoti.
Kokie palaiminti esame galėdami ne tik gauti sakramentinį atleidimą, bet ir vieni kitų atsiprašyti! Tai padaryti ne visuomet lengva. Dažnai lengviau atleisti nei priimti atleidimą. Kartais mes murkdomės savo nuodėmingume, nes manome, kad niekada nepasikeisime.
Nedarykite to! Neleiskite nuodėmingumui jus taip apimti, kad negalėtumėte išpažinti tam tikrų nuodėmių ir prašyti atleidimo. Suteikite Jėzui galimybę veikti jūsų širdyje. Suteikite Jam progą užtikrinti jus, kad jums bus atleista. Kai tai darysite, Jo malonė ir galia jus keis.
Gailestingasis Išganytojau, aš vis nuviliu Tave vengdamas skleisti Tavo meilę šalia manęs esantiems. Dėkoju Tau, kad man daugybę kartų atleidi. Padėk man Tavo meilės šviesoje išvysti savo nuodėmes. Suteik jėgų kuo greičiau siekti susitaikymo su savo broliais ir seserimis.Ps 98, 2–6; Lk 5, 1–11
Penktadienis, rugsėjo 6
Kol 1, 15–20
Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas (Kol 1, 15).
Iš popiežiaus Benedikto XVI 2013 m. sausio 30 d. katechezės:
„Šiandien ne visada lengva kalbėti apie tėvystę. Pirmiausia Vakarų pasaulyje iširusios šeimos, vis daugiau jėgų reikalaujanti darbinė veikla, rūpesčiai ir dažni sunkumai <…> kliudo giedram ir konstruktyviam tėvų ir vaikų santykiui. Bendrauti kartais pasidaro sunku, nyksta tarpusavio pasitikėjimas ir ryšys su tėvu gali tapti problemiškas; <…> lygiai taip pat problemiška tampa Dievą įsivaizduoti kaip Tėvą. <…>
Tačiau biblinis Apreiškimas padeda įveikti šiuos sunkumus, nes kalba apie Dievą, kuris mums parodo, ką iš tiesų reiškia būti „tėvu“; ypač Evangelijoje Dievas atsiskleidžia kaip Tėvas, kuris myli mus taip, kad dėl žmonijos išganymo dovanoja savo Sūnų. <…> Dievas yra gerasis Tėvas, priimantis, apkabinantis atgailaujantį sūnų palaidūną ir siūlantis dangaus duoną bei gyvybės vandenį, teikiantį amžinąjį gyvenimą. <…>
Būtent Viešpatyje Jėzuje pilnatviškai atsiskleidžia geranoriško Tėvo, kuris yra danguje, veidas. Būtent pažindami Jėzų galime pažinti ir Tėvą ir regėdami Jėzų galime išvysti ir Tėvą, nes jis yra Tėve ir Tėvas – jame. Jis yra „neregimojo Tėvo atvaizdas“ (Kol 1, 13–20).
Taigi Dievo tėvystė yra begalinė meilė, prie mūsų, silpnų ir visko stokojančių vaikų, pasilenkiantis švelnumas. „Kaip tėvas gailisi vaikų, taip Viešpats gailisi jo pagarbiai bijančiųjų. Juk jis žino, kokie mes padarai, – atsimena, kad mes esame dulkės“ (Ps 103, 13–14). Būtent tas mūsų menkumas, žmogiškosios prigimties silpnumas, trapumas tampa Viešpaties gailestingumo šaukimusi, kad Jis parodytų savo tėvišką didybę ir švelnumą mums atleisdamas ir mus gelbėdamas.
Ir Dievas atsako į mūsų šaukimąsi atsiųsdamas savo Sūnų, kuris mirė ir prisikėlė dėl mūsų, įžengė į mūsų trapumą ir padarė tai, ko vienas žmogus niekada neįstengtų padaryti: kaip nekaltas avinėlis prisiėmė pasaulio nuodėmę ir mums atvėrė kelią į bendrystę su Dievu, padarė mus tikrais Dievo vaikais. Būtent čia, Velykų slėpinyje, visu spindesiu atsiskleidžia galutinis Tėvo veidas.“
Jėzau, dėkoju, kad man apreiškei Tėvą. O kad mano gyvenimas atspindėtų gailestingąjį Dievo veidą!Ps 100, 1–5; Lk 5, 33–39
Šeštadienis, rugsėjo 7
Kol 1, 21–23
Tiktai jūs ištverkite tikėjime įsitvirtinę bei įsišakniję (Kol 1, 23).
Atsivertusi į Viešpatį Karolina buvo tokia kupina džiaugsmo, meilės ir dėkingumo Viešpačiui, kad negalėjo įsivaizduoti savęs kitokios. „Tuomet, – sakė ji, – aš taip mylėjau Viešpatį, kad mano ryšys su Juo, atrodė, visada bus man svarbiausias. Tačiau, laikui bėgant ir sunkumams užklupus, mano uolumas ėmė blėsti. Mano meilė buvo jau ne tokia karšta ir aš pradėjau tolti.“
Karolinos liudijimas rodo, kad nors atsivertimas yra gyvenimą keičianti patirtis – tai tik pradžia. Labai svarbu toliau brandinti šią naująją bendrystę su Jėzumi bei ją išlaikyti, jei norime įsišaknyti tikėjime ir augti šventumu. Štai kodėl reikalingas Susitaikinimo sakramentas. Tai, ko gero, vienas galingiausių įrankių, padedančių išlaikyti atsivertimo karštį. Atsigręžę į Jėzų, išpažinę savo nuodėmes bei priėmę Jo atleidimą, iš naujo patiriame, kad Dievas yra gailestingas ir mus myli. Išpažinti nuodėmes – tai tarsi vis iš naujo patirti atsivertimą! Be to, per Susitaikinimo sakramentą patirta malonė leidžia mums susidoroti su bet kokiu „svetimumu ir priešiškumu“, kurie vis dėlto užsilieka mūsų širdyse ir protuose po pirmojo susitikimo su Viešpačiu (plg. Kol 1, 21).
Katalikų Bažnyčios katekizme rašoma: „Atsivertimas į Kristų, atgimimas per Krikštą, Šventosios Dvasios dovana, Kristaus Kūnas ir Kraujas, mums duotas kaip maistas, – visa tai tam, kad būtume „šventi ir nesutepti“ <...>. Vis dėlto įkrikščioninant gautas naujasis gyvenimas nepanaikina žmogaus prigimties trapumo ir silpnumo <...>. Tai atsivertimo kova siekiant šventumo ir amžinojo gyvenimo, į kuriuos Viešpats mus nuolat kviečia“ (KBK, 1426).
Kaip gera žinoti, kad šioje atsivertimo kovoje galime patirti Išpažinties malonę! Kad ir kiek kartų nusidėtume, Jėzus visada bus su mumis, pasirengęs pakelti mus ir padrąsinti toliau Jį sekti.
Viešpatie, dėkoju Tau ir šlovinu Tave už visa, ką esi padaręs mano gyvenime. Padėk man nuveikti visa, ką galiu, kad labiau Tave pažinčiau, puoselėčiau bendrystę su Tavimi ir likčiau Tau ištikimas visą gyvenimą.Ps 54, 3–4. 6. 8; Lk 6, 1–5
Sekmadienis, rugsėjo 8
Švč. M. Marijos Gimimas
Mch 5, 1–4
O tu, Efratos Betliejau, mažiausias tarp Judo kaimų, iš tavęs man kils tas, kuris valdys Izraelį. <…> Todėl jis paliks juos lig laiko, kai įsčiose nešiojanti kūdikį bus pagimdžiusi; tuomet jo giminių likučiai sugrįš pas Izraelio vaikus (Mch 5, 1–2).
Senojo Testamento knygose aprašoma išganymo istorija – lėtas ir kruopštus rengimasis Kristaus atėjimui į pasaulį. Bažnyčia, skaitydama Senąjį Testamentą, apšviesta Šventosios Dvasios nuo pat pradžių daugelyje Rašto vietų įžvelgia užuominas apie Atpirkėjo Motiną.
Apie Mariją pranašaujama po pirmųjų tėvų nuopuolio žadant pergalę prieš gyvatę (plg. Pr 3, 15). Ji buvo ta, kuri minima pranašystėje kaip pradėsianti ir pagimdysianti sūnų, kurio vardas bus Emanuelis (plg. Iz 7, 14; Mch 5, 2–3; Mt 1, 22–23). Marija buvo viena iš Jahvės kukliųjų ir mažutėlių, viena iš tų, kurie pasitikėdami vylėsi Dievu ir priėmė Jo išganymą. Dievo pažadas išsipildė per ją ir joje, ištikimoje Ziono dukroje. Išties išganymo planas pasiekė pilnatvę, kai Dievo Sūnus iš Marijos priėmė žmogiškąjį kūną, kad visus žmones išvaduotų iš nuodėmės.
Pranašas Michėjas rašė apie būsimo karaliaus iš Dovydo giminės motiną, turėjusią svarbų vaidmenį dvare Senojo Testamento laikais (plg. 1 Kar 1, 11–37; 2 Kar 10, 13). Bažnyčiai šios eilutės dar labiau praskleidė išganymo slėpinį. Ji jose įžvelgia užuominą apie Dievo Motiną. Marijos gimimas laikomas laipteliu į išsipildymą Dievo plano atpirkti pasaulį per savo ir Mergelės Sūnų Jėzų Kristų.
Melskimės, kad gailestingumo Tėvas duotų aiškumo ir stiprybės, kad vis labiau persiimtume mūsų išganymo per Kristų Jėzų slėpiniu. Marijos Gimimo šventė teužlieja mus džiaugsmu ir teapdovanoja tvaria ramybe. Juk jos gimimas – mūsų išganymo aušra, nes jis nutiesė kelią Jėzaus – mūsų šviesos ir išganymo – atėjimui.
Dievo Motina, pavesk mus savo Sūnui Jėzui. Mokyk mus tikėjimo, vilties ir meilės, kad drauge su Tavimi galėtume džiaugtis amžinąja šviesa Danguje.Ps 13, 6; Rom 8, 28–30; Mt 1, 1–16. 18–23
Pirmadienis, rugsėjo 9
Lk 6, 6–11
Jau nuo pat pradžių šabo diena buvo išskirtinė žydų apeigose. Ji turėjo priminti izraelitams, kad jų laikas ir žemė priklauso Dievui, koks Dievas jiems buvo geras, taip ir jie turi būti gailestingi silpniems ir užjaučiantys stokojančius (plg. Įst 15, 12–15). Galiausiai izraelitams tai buvo ženklas, kad jų bendrystė su Jahve yra išskirtinė.
Laikui bėgant, šabas Izraeliui tapo būdas išreikšti savo tapatybę pagonių pasaulyje bei užtikrinti, kad Dievo tautos tikėjimas ir meilė yra tvirti. Tačiau šabo šventimas aplipo daugybe įstatymų, taisyklių ir nuorodų. Jos jį taip nustelbė, kad Rašto aiškintojai ir fariziejai nepaprastai įširdo, šabo dieną Jėzui išgydžius žmogų su padžiūvusia ranka (plg. Lk 6, 11). Kai Jėzus priminė kitus panašius įvykius, žydų religiniai vadovai atrodė pamiršę, kad Dievas nori „ištikimos meilės, o ne aukos“ (Oz 6, 6; Mt 9, 13).
Rašto aiškintojai bei fariziejai pamiršo svarbiausią dalyką – kad šabas yra skirtas žmogui, o ne žmogus šabui (plg. Mk 2, 27). Dievas, įsteigdamas šabą, galvojo apie mus. Jis žino, kokie esame, ko gyvenimas reikalauja iš mūsų ir kokie yra pagrindiniai mūsų poreikiai. Viešpats supranta, kad mums reikia poilsio ir atsinaujinimo, laiko išganymui bei laiko keitimuisi. Tai slypi mūsų būtyje.
Mūsų kultūra tai pripažįsta fiziniu lygmeniu. Tačiau ir mūsų dvasia stokoja šių dalykų – štai kodėl Dievas davė šabą. Tad kaip atnaujinti dvasią? Labai svarbu eiti į šv. Mišias, rasti laiko maldai bei susilaikyti nuo nereikalingo darbo. Tą dieną pagaminkite šeimai kokį nors ypatingą valgį, praleiskite popietę ar vakarą kartu žaisdami žaidimus, žiūrėdami kokį nors smagų filmą, eikite pasivaikščioti arba pakvieskite kaimynus kartu išgerti arbatos ar paragauti naminio pyrago. Kad ir ką darytumėte, žinokite, kad Dievas jus nori atnaujinti ir kviečia artintis prie Jo. Tad šios savaitės sekmadienis tebus tikrojo šabo – poilsio diena.
Tėve, Tu vienintelis esi mano saugumas bei išgelbėjimas. Mokyk bei vesk mane, kad ilsėčiausi Tavyje ir mokyčiausi suprasti, kas esi ir ko iš manęs trokšti.Kol 1, 24 – 2, 3; Ps 62, 6–7. 9
Antradienis, rugsėjo 10
Lk 6, 12–19
Jis praleido visą naktį melsdamasis Dievui (Lk 6, 12–19).
Šios eilutės daugelis neatsimena, bet ji daug ką pasako apie Jėzų. Prieš priimdamas svarbiausią sprendimą – kuriuos pasirinkti savo apaštalais, Jėzus meldėsi. Iš to matyti, kad Jėzus visiškai paklusnus savo dangiškajam Tėvui – Jis nieko nesiėmė pirma nepaklausęs, kuriuo keliu Jam eiti. Ir kai reikėdavo nuspręsti svarbius dalykus, Jis neapsiribodavo trumpu kreipiniu „Tėve mūsų“! Tad ir šįkart Jėzus nuėjo į nuošalią vietą ir ten praleido daug laiko melsdamasis ir klausydamasis.
Jei rimtai apsisprendžiame elgtis kaip Jėzus, irgi turime melstis. Žinoma, jei jums malda – dar naujas dalykas, nepasiliksite melsdamiesi visą naktį kalno viršūnėje! Pradžia gali būti tiesiog suvokimas, kad Dievas nori kalbėti mums asmeniškai, ir pripažinimas, jog norime girdėti Jo balsą. Visa ko pradžia yra pasitikėjimas Dievo pažadu: „Kai manęs ieškosite, mane rasite. Taip, jeigu visa širdimi manęs ieškosite“ (Jer 29, 13).
Malda nėra kažkokia stebuklinga paslaptis. Tiesiog turime kreiptis į Dievą, ir Jis mums atsakys. Taigi iš dalies malda priklauso nuo mūsų. Turime jai skirti laiko ir stengtis klausytis. Privalome nuspręsti, ar laikysimės Dievo planų ar savo, ir įžvelgti, kaip tuos planus įgyvendinti. Mums net gali prireikti patikimo draugo pagalbos šiame kelyje. Bet Dievas visada bus šalia!
Jeigu niekada taip nesimeldėte, kodėl jums nepabandžius šiandien paklausti Dievo apie sprendimus, kuriuos turite šiuo metu priimti? Galite žengti mažus žingsnelius stengdamiesi klausytis ir pritaikyti praktiškai tai, ką girdite. Papasakokite Viešpačiui savo planus ir paprašykite pakreipti jus ten, kur reikia. Skaitykite Šventąjį Raštą ir stebėkite, ar Dvasia nurodo, kaip turėtumėte elgtis konkrečioje situacijoje. Reikia įprasti melstis. Juo geriau girdėsite Viešpatį, juo labiau pasitikėsite ir juo geriau jums pavyks kurti Jo karalystę!
Viešpatie, būk šiandien mano vedlys. Padėk išgirsti Tavo balsą ir įžvelgti Tavo valią, kai priimsiu net mažiausius sprendimus. Kalbėk, Viešpatie, Tavo tarnas klauso!Kol 2, 6–15; Ps 145, 1–2. 8–11
