NEBIJOKITE!
Popiežius Jonas Paulius II – žmogaus kilnumo ir orumo liudytojas
Tėvas Dave Heney
2005-ųjų balandį kardinolai iš viso pasaulio susirinko į Romą rinkti balandžio 2-ąją mirusio popiežiaus Jono Pauliaus II įpėdinio. Atvykę pamatė, kad popiežius pašarvotas Šventojo Petro bazilikos viduje. To ir reikėjo tikėtis. Taip pat kardinolai pamatė, kad jau daugiau kaip kelias dienas didžiosios pasaulio naujienų agentūros perduoda žinias iš Vatikano tiesiogiai visą parą. Na, ir čia nėra ko stebėtis.
Tikrasis netikėtumas kardinolams buvo nepaprastai ilga laukiančiųjų patekti į Šv. Petro baziliką eilė. Jie išvydo daugiau kaip penkių milijonų žmonių eilę, kantriai laukiančią, kad pamatytų Jono Pauliaus II kūną. Eilė vinguriavo aplink ištisus Vatikano kvartalus. Atsistojęs eilės gale turėdavai laukti ištisas dvidešimt keturias valandas, kad galėtum pamatyti karstą. Bet tai neatgrasė žmonių. Atsisveikinti su mirusiu popiežiumi atvyko milijonai žmonių, tarp jų ypač daug buvo jaunimo. Jie kantriai laukdavo tų kelių trumpų akimirkų, kai galės paskutinį kartą pažvelgti į jiems tokį brangų Šventąjį Tėvą.
Kitas netikėtumas – daugelis Romos parapijų atvykusiesiems parūpino maisto, vandens, stengėsi surinkti šiukšles. Be to, stovintys eilėje galėjo prieiti išpažinties ar netgi sulaukti dvasinio patarimo. Visus gaubė įstabus solidarumas ir tarnavimo dvasia.
Koks žmogus galėjo įkvėpti penkis milijonus suvažiuoti, suskristi iš viso pasaulio į Romą ir čia pernakt vargti ilgų ilgiausioje eilėje? Žinoma, toks žmogus buvo šventasis. Tad pažvelkime į tą žmogų, turėjusį nepaprastos įtakos Bažnyčiai ir pasauliui, į žmogų, mokiusį mus: „Nebijokite.“
Atjauta ir drąsa
Popiežius Jonas Paulius II pirmiausia ir labiausia buvo bebaimis žmogus. Bet jo drąsa nebuvo karinga ar pasipūtėliška. Ne, jo drąsa kilo iš atjautos – iš atjautos, paskatinusios jį skelbti ir remti viso žmogaus asmens laisvę ir orumą. Štai kodėl jis taip karštai gindavo gyvybę ir taip uoliai kvietė ją saugoti. Štai kodėl jis primygtinai akcentavo tokią ekonominę tvarką, kuri leistų atsitiesti vargšams. Štai kodėl jis ragino politikus siekti taikos. Štai kodėl tiesos žodžiu nuosekliai ir tvirtai artino sovietų sistemos ir, apskritai, komunizmo galą.
Drąsios atjautos kelią Karolis Wojtyła pasirinko dar jaunystėje. Jis patyrė, kas įvyksta, kai laisvė paminama, o orumas sutriuškinamas. Gyvendamas Lenkijoje nacių okupacijos metais, vėliau – komunistų priespaudos laikotarpiu jis savo akimis matė žmones ištikusią nelaimę. Ji buvo ne tik išorinė. Žmones pavergė savanaudiškumas, godumas ir tikėjimo praradimas. Tos kančios, kurias regėjo Karolis Wojtyła, pripildė jo širdį atjautos, sykiu suteikė jam ryžto įsipareigoti, kad ir kiek tai atsieis, Evangelijos tiesai.
Keisti žmonių širdis
Gyvendamas Krokuvoje, mokydamasis seminarijoje ir kunigaudamas, Karolis Wojtyła įsitikino, kad krikščioniui reikia būti tvirtam ir nepalaužiamam šių didžiulių grėsmių akivaizdoje. Bažnyčia turėjo veikti taip, kad keistų žmonių širdis, ne tik politines jėgas. Kad pasaulis sulauktų geresnės ateities, Bažnyčia turėjo pateikti – bet jokiu būdu neprimesti – tikrą ir praktišką atsakymą į tuo metu aktualius iššūkius. Be to, tėvas Wojtyła suvokė, iš kur turi ateiti atsakymas: iš itin nuoširdaus susitikimo su Jėzaus Kristaus asmeniu. Visi šie įsitikinimai, susiformavę ankstyvuoju gyvenimo tarpsniu, neišdilo ir jam tapus vyskupu, paskiau – kardinolu ir galiausiai – popiežiumi.
Laimė, Joną Paulių II Dievas apdovanojo galingomis dovanomis, kad jis gebėtų įvykdyti jam skirtąjį pašaukimą. Taigi jis buvo apdovanotas nepasotinamu troškimu mokytis ir pažinti tiek aplinkinį pasaulį, tiek žmoguje gyvenančią Dvasią. Jis laisvai kalbėjo vienuolika kalbų. Apgynė du daktaro darbus: vieną iš scholastikos, Viduramžių filosofijos, antrą – egzistencializmo, moderniosios dvidešimtojo amžiaus filosofijos, srityje. Labai mėgo literatūrą ir netgi pats rašė poemas ir pjeses. Tokia plati perspektyva leido jam remiantis daugybe tradicijų ir mokslo sričių parodyti pasauliui, kas yra Jėzus ir kodėl mums reikia Jį pažinti.
Atsakymai pasauliui
Jonas Paulius II turėjo pagrįstus atsakymus į šiandienos pasaulio problemas. Atsakymus, kurie išties nesikeitė nuo to meto, kai mūsų pirmieji tėvai pasidavė puikybei ir savanaudiškumui, įstūmusiems juos į nuodėmę.
Pirma, jis mokė mus, kad esame laisvi, bet savo laisvę įkūnijame tik tada, kai gyvename pagal savo, kaip Dievo vaikų, kilnumą ir orumą.
Antra, Jonas Paulius II mus mokė gyventi meilės gyvenimą. Ne sentimentalios meilės gyvenimą, bet meilės, kuri yra atsakinga ir įsipareigojusi tiesai.
Ir, trečia, jis mokė mus tikėti visa širdimi, savo tikėjimą remiant vienatiniu Dievu, apsireiškusiu mums Kristuje.
Šios pamokos – tai ne šiaip gražios mintys, tinkamos apmąstyti. Jos apima pačią žmogiškosios būtybės esmę, nusako tai, ką reiškia būti Dievo vaiku. Tad trumpai aptarkime kiekvieną iš jų.
Laisvė ir orumas. Mūsų laisvė rinktis pačiu stipriausiu būdu patvirtina mūsų žmogystę. Niekas negali atimti mūsų laisvės. Be laisvės nėra meilės. Meilė Dievui, meilė kitiems žmonėms ir meilė sau yra pilnatviškiausia mūsų žmogiškojo orumo išraiška.
Jonas Paulius patyrė, kad komunizmas užgniaužia ir sutrypia žmogaus laisvę ir orumą, sykiu jis suvokė, kad nekontroliuojamas kapitalizmas elgiasi ne ką geriau, ypač vertindamas žmones tik pagal jų ekonominį naudingumą. Štai kodėl jis taip dažnai kalbėdavo apie būtinybę apsaugoti žmogaus laisvę ir žmogaus gyvenimo orumą nuo pat pradėjimo akimirkos iki natūralios mirties.
Meilė ir atsakomybė. Toks pirmosios Jono Pauliaus II knygos pavadinimas. Joje jis teigia, kad mes esame atsakingi už tiesos ieškojimą ir už atsiliepimą su meile į surastąją tiesą. Jis tikėjo, kad pati prasmingiausia mūsų gyvenimo akimirka – kai tenka apsispręsti dėl ko nors svarbaus. Tai akimirka, kai mes privalome laisvai įsipareigoti veikti taip, kad liktume ištikimi Dievo apreikštajai tiesai, ir tada priimti savo sprendimo padarinius.
Pasak popiežiaus Jono Pauliaus II, katalikybei nereikia stebėtojų ar žiūrovų iš šalies, jai reikia tų, kurie drąsiai gyvena savo išpažįstamu tikėjimu! Iš šios popiežiaus nuostatos išplaukia iš jo kvietimas Bažnyčiai pripažinti tuos istorijos tarpsnius ir atgailoti už tuos laikus, kai krikščionys negyveno pagal Jėzaus pašaukimą mylėti ir gerbti visus žmones, ypač kai šio Jėzaus kvietimo nesilaikė mūsų vyresniųjų tikėjimo brolių bei seserų, žydų tautos, atžvilgiu.
Protas ir tikėjimas. Popiežius Jonas Paulius II tikėjo, kad sąžiningi ir protingi žmonės gali savo protu pažinti Dievo tiesas. Jis kreipėsi į mūsų protą ir gerą valią tokiomis skvarbiomis enciklikomis kaip Veritatis splendor (Tiesos spindesys) ir Fides et ratio (Tikėjimas ir protas). Pasak popiežiaus, protas yra svarbus, nes „aklas klusnumas Dievui neteikia garbės.“ Iš tikrųjų mūsų tikėjimas skatina protu grindžiamą analizę. Bet proto be asmeninio susitikimo negana. Taigi jis kvietė į naująją evangelizaciją, kad įvyktų būtinas asmeninis susitikimas. Jonas Paulius II teigė, kad kiekvienas asmuo gali įvykdyti pozityvius, asmeninius ir praktinius pokyčius. Jis mus mokė remtis protu kalbant apie savo tikėjimą, o sykiu būti gyvais tikėjimo liudytojais, nes tik taip paliesime ir žmonių širdį, ir protą.
Jonas Paulius pats taip elgėsi. Daugiau kaip šimte pasaulio šalių jis įtaigiai kalbėjo žmonėms, susirinkusiems į jo aukojamas Mišias. Susitikti su juo dažnai ateidavo daugiau kaip milijono žmonių minia. Iš tikrųjų Jonas Paulius II yra bene vienintelis istorijoje žmogus, su kuriuo asmeniškai susitiko šitokia neaprėpiama daugybė žmonių. O pamatę jį žmonės suprasdavo, kad jis – gyvo, asmeninio ir gerai apmąstyto tikėjimo žmogus. Kitaip sakant, jie matė šventąjį.
Popiežius Jonas Paulius II ne tik skleidė pasauliui žmogaus laisvės, orumo ir atsakomybės žinią enciklikomis, laiškais, homilijomis, bet ir paskelbė šventaisiais šimtus gyvų jo skelbiamos žinios pavyzdžių. Šventųjų didvyriškų dorybių pavyzdžiais jis iliustravo savo skelbiamą žinią apie žmogaus asmenį – jo laisvę, atsakomybę, atjautą, drąsą ir bebaimiškumą. Jis tai skelbė ne tik šventųjų pavyzdžiais, bet ir savo paties gyvenimu.
Visų mūsų auklėtojas
Štai kodėl penki milijonai žmonių iš viso pasaulio apsisprendė ilgas valandas stovėti eilėje, kad galėtų akimirką stabtelėti prie šio įstabaus žmogaus karsto. Štai kodėl ir aš laikau popiežių Joną Paulių II savo asmeniniu auklėtoju ir mokytoju. Jis išmokė mane, ką reiškia būti tikru žmogumi, – gyventi taip laisvai ir oriai, kaip turi gyventi žmogus, sukurtas pagal Dievo atvaizdą.
