ŽODIS tarp mūsų

Meditacijos

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2013
 ››› 
lapkritis–gruodis
 ››› 
Meditacijos

Penktadienis, lapkričio 1

Visi Šventieji

Mt 5, 1–12

Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą (Mt 5, 8).

Pasaulio kultūrose tyrumas ir švarumas suprantamas įvairiopai. Švarumo samprata paprastai apima ne tik buitinius įpročius, bet ir politines, religines, taip pat ekologines nuostatas ir sąlygas. Tarkim, kokio švarumo vandenį geriame.

Šiandienos skaitiniuose švenčiant Visų Šventųjų iškilmę kalbama apie tyrumą, tačiau ne vandens, o širdies. Jis būdingas visiems šventiesiems. Pirmajame skaitinyje skaitome, kad visi Dangaus šventieji apsisiautę švariais apsiaustais, išbaltintais „Avinėlio krauju“ (Apr 7, 14). Atliepiamojoje psalmėje giedame, kad tik „tas, kurio rankos nekaltos ir širdis tyra“ (Ps 24, 3–4), gali kopti į Viešpaties kalną ir stoti Jo akivaizdon. Antrajame skaitinyje sakoma, kad vildamiesi Dangaus mes skaistiname save, nes Dievas yra skaistus (plg. 1 Jn 3, 3).

Šis tyrumas neįgyjamas vien mūsų jėgomis. Jis yra dosniai mums suteikta Viešpaties dovana. Per Krikštą Jis mus apvalė – nuvalė mūsų gimtąją nuodėmę. Kai priimame Susitaikinimo sakramentą, Viešpats mus vėl apvalo – sunaikina mūsų nuodėmes. Kai su atgailos malda, prašydami atleidimo, atsisukame į Viešpatį, Jis apvalo mūsų sąžinę ir širdį. Jo malonė it lietus nusileidžia ant mūsų sielų ir jas atgaivina bei atnaujina.

Prisiminkime daugybę šventųjų, gyvenusių iki mūsų. Jie dabar Danguje, išbaltinę savo drabužius Avinėlio krauju, gieda Jam gyrių. Įsivaizduokime tas nesuskaičiuojamas minias, šlovinančias Dievą, spinduliuojančias Jo meile, ir įsivaizduokime save drauge su jais. Juk tai yra Evangelijos pažadas, duotas kiekvienam, siekiančiam širdies tyrumo. Tad leiskimės apvalomi Jėzaus, Dievo Avinėlio. Likime arti Jo ir tada tikrai galėsime prisidėti prie tos daugybės Jį džiaugsmingai garbinančių šventųjų!

Palaima ir šlovė, ir išmintis, ir dėka, ir garbė, ir galybė, ir stiprybė mūsų Dievui per amžių amžius! Amen!

Apr 7, 2–4. 9–14; Ps 24, 1–6; 1 Jn 3, 1 –3


Šeštadienis, lapkričio 2

Vėlinės

Jn 6, 37–40

Aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną (Jn 6, 40).

Neseniai palaidojęs mylimą mamą jaunuolis eidamas gatve atkreipia dėmesį į vitrinoje išskleistą laikraštį. Vieno straipsnio pavadinime išspausdintas jo mamos vardas. Kitą dieną įėjęs į kavinę išgirdo dainą. Tai buvo mėgstama jo mamos daina. Jam dingtelėjo mintis, kad šie du nutikimai yra kai kas daugiau nei paprasčiausi sutapimai. Jie jaunuoliui priminė, kad Dievas rūpinasi jo mama, o mama nepamiršta jo!

Tokie sutapimai itin dažni. Daugelis papasakotų panašių nutikimų iš savo gyvenimo. Atrodo, kad Dievui miela mums siųsti ženklus ir priminti, kad mirę mūsų mylimi ir brangūs žmonės niekur nedingo, jie yra su Juo. Turėtų būti savaime suprantama, kad mūsų Kūrėjui ir palaikytojui miela guosti mus, apimtus širdgėlos. Dievas išties trokšta, kad nė vienas iš Jo vaikų nepražūtų: „O mano Siuntėjo valia reikalauja, kad nepražudyčiau nė vieno, kuriuos jis man pavedė, bet kad prikelčiau juos paskutiniąją dieną“ (Jn 6, 39). Jo planas apima ne tik visą mūsų gyvenimą žemėje, bet ir nusidriekia į amžinybę.

Šiandien, švęsdami Vėlines, prisimename didį Dievo gailestingumą visiems mirusiesiems. Tiesa, mūsų širdyse gali peršėti žaizda dėl jų netekties, išsiskyrimo skausmas gali būti netikėtas ir itin didelis, bet atminkime, jog „teisiųjų sielos yra Dievo rankoje, ir kančia jų nepalies“ (Išm 3, 1). Nors tas sielas gal dar reikia išskaistinti, apvalyti, bet jos jau yra pakeliui į Dangų.

Mąstydami apie mirusiuosius prisiminkime Kristaus kryžių. Dėkokime Jėzui, kad Jis įveikė mirtį ir pergalingai prisikėlęs visiems mums atvėrė Dangaus vartus. Jei mūsų širdis vis dar slegia širdgėla ir gedulas, mus tepaguodžia ir tenuramina geroji kryžiaus žinia. Tikėkime Jėzaus pažadu ir Jo galybe prikelti visus mus, kad stotume Jo akivaizdon.

Viešpatie, Tavo amžinoji šviesa tešviečia visiems pas Tave iškeliavusiems mano artimiesiems. Teatranda jie amžinąjį poilsį ir amžinąją ramybę Tavo mylinčiose rankose. Dėkoju už Tavo siūlomą dovaną – amžinąjį, tvarų ir nenykstantį gyvenimą Danguje su Tavimi!

Išm 3, 1–9; Ps 23, 1–6; Rom 5, 5–11


Sekmadienis, lapkričio 3

Lk 19, 1–10

Pas nusidėjėlį nuėjo į svečius! (Lk 19, 7)

Jėzus palyginimu apie fariziejų ir muitininką aiškino, kad verčiau būti nuolankiam, nei laikyti save geresniu už kitą (plg. Lk 18, 9–14). Atleisdamas nusidėjėlei nuodėmes, Jėzus pamokė namų šeimininką fariziejų, kad verčiau būti nuolankiam nei savimi patenkintam teisuoliui (plg. Lk 7, 36–50). Šiandienos Evangelijos skaitinyje Jėzus pasisiūlo apsilankyti viešai žinomo nusidėjėlio, kyšininkaujančio muitininko Zachiejaus namuose. Žmonės Zachiejų laikė parsidavėliu Romos imperijai ir pralobėliu tautiečių žydų sąskaita. Taigi dauguma mąstė apie tai, koks buvo Zachiejus, o Jėzui rūpėjo tai, koks jis gali būti. Numanydamas, kokia gali būti jo ateitis, Jėzus maloniai kreipėsi į Zachiejų skatindamas priimti išgelbėjimą.

Ir mes ne kartą buvome vienaip ar kitaip panašūs į Zachiejų. Juk ir mes esame linkę pasinaudoti kitais žmonėmis ar žiūrėti tik savo poreikių, paisyti tik savo naudos. O kartais elgiamės kaip abejingi pašaliečiai. Tarsi teisuoliai, kuriems nieko neprikiši, išsijuosę peikiame kitus žmones. Mums būdinga taikyti dvejopą matą – vienokį sau ir kitokį kitiems.

Nepaisant mūsų klaidų, ydų ir polinkio taikyti dvigubą matą, Jėzus visada mūsų ieško, visada mus kviečia, kaip kad kvietė Zachiejų. Jėzus mus myli tokius, kokie esame. Negana to, Jis mus taip stipriai myli, kad nori, jog taptume tokie, kokie būti esame sukurti.

Šiandien melsdamasis prašyk Viešpaties parodyti tau paprastą būdą tapti tokiu žmogumi, kokiu Dievo tau skirta būti. Galbūt tai reiškia būti rūpestingesniam ar dosnesniam, galbūt labiau mylėti savo šeimą ar būt maldingesniam. Jėzus padėjo Zachiejui, Jis pasirengęs padėti ir mums.

Viešpatie, pripildyk mane meilės išmokyk žvelgti į aplinkinius žmones taip, kaip Tu žvelgi į mane.

Išm 11, 22 – 12, 2; Ps 145, 1–2. 8–11. 13–14; 2 Tes 1, 11 – 2, 2


Pirmadienis, lapkričio 4

Rom 11, 29–36

O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! (Rom 11, 33)

Neatšaukiami. Neištiriami. Nesusekami. Šie žodžiai turėtų mus sustabdyti, priversti nustėrti. Ir apaštalą Paulių, apmąstantį Dievo meilę ir gailestingumą, tikriausiai pagavo ir pakylėjo Dievo meilės kelių ir sprendimų didybė ir gelmė. Dievo meilė, Jo gyvenimas pernelyg daug mus pranoksta, tad jie mūsų protui iki galo yra neištiriami ir nesuprantami, Jo veikimo būdo mes negebame galutinai perprasti ar susekti. Kaip Dievo valia mus išganyti yra neatšaukiama, taip Jis pats yra neištiriamas ir nesusekamas. Bet Jis trokšta dalytis su mumis savo gyvenimu, Jis nori mus vis labiau pripildyti!

Veikiai prasidės adventas – Viešpaties Gimimo laukimo metas. O dabar, baigdami liturginius metus, apmąstome Viešpaties didybę, mintijame apie neatšaukiamus Dievo darbus, neatšaukiamas Jo dovanas. Kaip tik dabar tinkamas metas apmąstyti tai, ką Jis veikia mūsų gyvenime, kaip Jis mus kviečia į artimą ryšį su Juo. Sykiu tai yra deramas metas pažvelgti į ateitį, į Viešpaties atėjimą amžinai viešpatauti su meile.

Tad prieš adventą stabtelėkime. Neužmirškime kasdien skirti laiko Viešpačiui. Melskime Jį vis plačiau praskleisti, kas Jis yra ir kokios Jo mintys. Melskime Jį, kad leistų bent truputėlį pažinti Jo išmintį, kad ja galėtume vadovautis pasaulyje, savo gyvenime, šeimoje ir Bažnyčioje. Prašykime Viešpaties mokyti mus dosnumo ir gerumo. Juk tiek daug turime išmokti! Juk tiek daug Jis nori mus pamokyti!

Tačiau tas mūsų stabtelėjimas neturi virsti sustingimu. Dievui patinka kreipti ne tik mūsų mintis, bet ir mūsų darbus. Galbūt Jis jums suteiks kitokią, netikėtą įžvalgą. Galbūt Jis pridės savo mylinčią ranką prie skaudžios jūsų gyvenimo srities. O galgi Jis atsiųs jums kaimyną, kuris taps nauju jūsų draugu, arba žmogų, kuriam galėsite skelbti Gerąją Naujieną. Neištiriama Viešpaties išmintis teįkvepia jus šiandien ir teveda jus naujais atgaivą teikiančiais keliais.

Viešpatie, trokštu labiau Tave pažinti. Padėk man pažinti Tavo kelius. Mokyk mane, Viešpatie, ir vesk.

Ps 69, 30–31. 33–34. 36; Lk 14, 12–14


Antradienis, lapkričio 5

Rom 12, 5–16

Džiaukitės su besidžiaugiančiais, verkite su verkiančiais (Rom 12, 15).

Šioje įstabioje pastraipoje gausu gerų patarimų, kaip sugyventi su žmonėmis: elgtis vieniems su kitais pagarbiai, būti svetingiems, nedykinėti, nenustoti uolumo, būti ištvermingiems ištikus bėdai. Šios nuorodos atrodo labai reiklios, bet, kaip ir visada, Jėzus mums parodo kelią ir suteikia reikalingą malonę. Prisiminkime, kaip pagarbiai Jis elgdavosi su kiekvienu į Jį besikreipiančiu, nepaisydamas, ar tas žmogus buvo iš visuomenės paribio ar priekabus valdininkas. Netgi pavargęs Jėzus nepamiršdavo pasirūpinti savo sekėjais, pamokyti juos ir stebuklingai pasotinti. Jėzaus meilė lygiai tokia pat uoli kaip nepailstama Tėvo meilė.

Dar svarbiau nei Jėzaus pavyzdys yra Jo buvimas mumyse per Dvasią. Kristus mus taip paveikia, kad mes įstengiame mylėti žmones pranokdami savo prigimtinius polinkius. Jis mums padeda pažinti Jo mintį ir širdį, kad mąstytume ir veiktume išvien su Juo.

Paprastai pastebime, kai kitas žmogus džiaugiasi ar verkia. Jėzus nori, kad įstengtume atpažinti ir tai, kas Jį džiugina ir kas Jo širdį nuliūdina.

Pradėkime nuo to, kas Viešpačiui sukelia sielvartą. Kaip ir šeimininkas šiandienos Evangelijos skaitinyje, Jis nuliūsta, kai mes manome esantys labai užsiėmę ir nepriimame Jo kvietimo į gyvenimo puotą. Jo širdis pasrūva krauju, kai dėl mūsų savanaudiškumo, piktumo, negebėjimo atleisti ar kitokių nuodėmių iškyla kliūtys, trukdančios kitiems žmonėms sugrįžti pas Jį.

O kas Viešpatį nudžiugina? Jis džiaugsmingai suvirpa matydamas net menkiausias mūsų pastangas įveikti savanaudiškumą. Jis nusišypso, kai pagarbiai elgiamės vieni su kitais, ypač su tais, kuriuos tuo metu mums sunku mylėti. Viešpaties širdis šokteli iš džiaugsmo kaskart, kai atleidžiame savo įžeidėjui ar ištiesiame pagalbos ranką kenčiančiam ar atstumtajam. Viešpačiui patinka mūsų linksmumas, viltingumas ir dosnumas. Kitaip tariant, Jėzus nudžiunga, kai vieni kitus mylime taip, kaip Jis myli mus!

Suvienykime savo širdis su Jėzaus širdimi. Jei džiaugsimės ir liūdėsime drauge su Juo, mūsų širdys persimainys. O tada galėsime pakeisti pasaulį!

Jėzau, trokšte trokštu įžengti į Tavo širdį. Leisk man tapti Tavo pasiuntiniu sužeistam pasauliui.

Ps 131, 1–3; Lk 14, 15–24


Trečiadienis, lapkričio 6

Lk 14, 25–33

Kartu su Jėzumi ėjo gausios minios. Atsigręžęs jis tarė žmonėms… (Lk 14, 25)

Įsivaizduok esantis didžiulėje minioje, einančioje su Jėzumi. Daugelis kalbasi, klausinėja, kai kurie juokiasi, kiti kažin ką šaukia, stengdamiesi perrėkti minios šurmulį. Staiga Jėzus sustoja, atsigręžia ir pažvelgia tiesiai į tave. Kodėl? Ką aš padariau? Jėzus prabyla ir visa kita tarsi išnyksta, nutolsta. Jis kalba tiesiog tau.

Šis Luko pastebėjimas, kad Jėzus sustojo, atsigręžė ir tada prabilo, yra labai aiškus ir apgalvotas. Jėzus norėjo, kad žmonės nesiblaškytų, Jis tikėjosi viso jų dėmesio, juolab kad jis kalbėjo tai, kas esmingai svarbu jų tikėjimui. Tas metas nebuvo tinkamas tuštiems plepalams ar nerūpestingiems pokalbiams. Tai buvo metas, kai reikėjo gaudyte gaudyti kiekvieną žodį. Į atidžiau klausiusių žmonių širdis Jėzaus žodžiai įsigėrė, jas persmelkė ir perkeitė jų gyvenimą.

Jėzus, gyvojo Dievo Sūnus, kasdien kreipiasi į tave! Jis nori suimti rankomis tavo veidą ir tarti: „Pažvelk į mane. Įdėmiai klausykis. Tai svarbu, noriu, kad tai išgirstum ir tuo persiimtum.“ Jėzus prašo tave, užuot narsčius savo mintis ir ketinimus, stengtis įsivaizduoti, kad žvelgi Jam tiesiai į akis. Tai šventa akimirka, kai Jis gali įžengti į tavo širdį ir mintis. Tai šventas laikas, kai Jis gali suteikti tau malonę, be kurios neįstengtum Jo mylėti ir Juo sekti. Tai įstabi proga Jam sutrupinti tavo širdies luobą ir įsismelkti į ją su nenugalima išmintimi ir meile.

Nuo aušros iki sutemų mus blaško visokiausi rūpesčiai, vargina tiek išoriniai, tiek vidiniai blaškymaisi. Įvairiausi tauškalai mus mėgina atitraukti nuo Jėzaus ir kitų žmonių. Tad kokia padrąsinanti žinia, kad Atpirkėjas niekada nepaliauja mėginęs laimėti visą mūsų dėmesį, jog galėtų prabilti tiesiai į mūsų širdis! Jis kasdien atsigręžia į mus, pažvelgia mums į akis ir taria savo meilės, valios ir išganymo žodį. Neleiskime, kad Jo žodis nuskęstų mūsų tauškaluose!

Jėzau, dėkoju, kad pašaukei mane vardu ir prakalbai į mano širdį. Atverk mano ausis, kad išgirsčiau Tave, nepaisant dienos rūpesčių ir sambrūzdžio.

Rom 13, 8–10; Ps 112, 1–2. 4–5. 9


Ketvirtadienis, lapkričio 7

Rom 14, 7–12

Juk Kristus numirė ir atgijo, kad būtų gyvųjų ir mirusiųjų Viešpats (Rom 14, 9).

Technologijų plėtotė atspindi nepaliaujamą žmonijos troškimą valdyti savo aplinką. Oro kondicionavimo sistemos sušvelnina karštį, dėl žemės apdirbimo technikos pagausėja javų derlius, o naujosios komunikacijos padeda susisiekti atokiausių vietovių gyventojams. Nors šis gebėjimas valdyti aplinką teikia daug naudos, sykiu kyla grėsmė, kad jis virs nenumaldomu troškimu visiškai valdyti visas mūsų gyvenimo sritis.

Pavyzdžiui, medicinos technologijos ne tik padeda atgauti sveikatą, bet ir gviešiasi galios valdyti žmogaus mirtingumą. Nors technologijos naujos, pats troškimas yra senas. Paulius apie tai kalba šios dienos pirmajame skaitinyje, primindamas, kad nesame ir niekada nebūsime savo gyvenimo valdovai: „Ar gyvename, Viešpačiui gyvename, ar mirštame, Viešpačiui mirštame. Taigi ar gyvename, ar mirštame, – esame Viešpaties“ (Rom 14, 8). Nors dažnai susierziname, pajutę savo ribotumą, iš tikrųjų mūsų ribotumas yra ir palaiminimas. Dievas nori, kad paliautume bijoję ir iš paskutiniųjų stengęsi suvaldyti savo gyvenimą. Jis trokšta, kad verčiau būtume laisvi gyventi Jam.

Juo labiau stengiamės valdyti savo gyvenimą, juo dažniau panūstame valdyti ir aplinkinius žmones. Paulius apie tai kalba klausdamas: „Tai kaipgi tu smerki savo brolį?! arba kodėl niekini savo brolį? Juk visi turėsime stoti prieš Dievo teismą“ (Rom 14, 10). Lengva vertinti žmones pagal savo turimus jų atžvilgiu lūkesčius, tarsi tikrai žinotume, ką Dievas jiems yra sumanęs. O Paulius primena, kad kiekvienas iš mūsų išvys teisiantį Dievą. Tad geriausia atsakomybę teisti ir vertinti kitus palikti Jam.

Be to, tai yra išlaisvinanti žinia! Kaip Jėzaus mirtis ir prisikėlimas išlaisvina mus iš baimės dėl savo gyvybės, taip išlaisvina ir iš poreikio priekaištauti ar meilikauti artimiesiems ar draugams, kad jie darytų tai, ką, mūsų nuomone, turėtų, netgi, kai kalbama apie jų tikėjimą. Galiausiai tai Viešpaties, ne mūsų, reikalas atversti žmones.

Jėzus kviečia visus mus Jam patikėti gyvenimą, gyventi be nerimo ir smerkimo, idant drauge džiautumės Dievo gerumu mums.

Viešpatie, Tu tikrai esi visos visatos Valdovas. Pavedu Tau savo gyvenimą.

Ps 27, 1. 4. 13–14; Lk 15, 1–10


Penktadienis, lapkričio 8

Rom 15, 14–21

Aš pats, mano broliai, esu tikras, kad esate kupini gerumo (Rom 15, 14).

Ar kada nors iš arti matėte milžinišką sekvoją? Tai pats didžiausias, seniausias ir sparčiausiai augantis medis. Sekvojos gali išaugti net iki dvidešimt šešių aukštų pastato aukščio. Prisiartinus prie sekvojos tiesiog užvaldo šio medžio didybė ir galybė.

O ar žinojote, kad tokie milžiniški medžiai išauga iš sėklelės, dydžiu teprilygstančios avižiniam dribsniui? Bet ne kiekviena sudygusi sėkla išauga į tokį aukštai iškilusį galiūną. Pavyzdžiui, vienos šimto metų senumo sekvojos kamienas tesiekė pusės dolerio monetos skersmenį! Kodėl kai kurios sekvojos užauga tokios milžiniškos, o kitos taip ir lieka nykštukės?

Viena tokio skirtingumo priežastis – aplinka, kurioje auga sekvojos. Medžiai turi gauti jiems reikalingų medžiagų ir saulės šviesos, tada jie augdami pasiekia įspūdingą aukštį. Jeigu aplinka medžiui palanki, dviejų tūkstančių metų amžiaus medis bus netgi tvirtesnis nei kur kas jaunesnis.

Kita paslaptis – ugnis. Mokslininkai mėgino apsaugoti senąsias sekvojas nuo ugnies, bet pamatė, kad medžiams atsitiktiniai nedideli gaisrai netgi naudingi, nes padeda visiškai atsiverti jų sėkloms ir išnaikina miško paklotės augaliją, trukdančią sekvojų sėkloms įsišaknyti ir augti.

Šiandienos pirmajame skaitinyje Paulius romiečiams sako, kad Dievas juos pripildė gerumo, pažinimo ir mokėjimo padėti vieni kitiems šventumo kelionėje. Pasak Pauliaus, jų sėkla išaugs, jei jie puoselės tinkamą tarpusavio elgesį. Kitur jis sako, kad net išmėginimų ugnis gali padėti augti (plg. Rom 5, 1–5).

O kaip tu? Ar išaugsi į vešlią sekvoją, giliai įleidusią šaknis į maistingą žemę ir savo šakomis geriančią saulės spindulius? Ar taip ir liksi mažutis, turėjęs įvairių galimybių, bet dauguma jų taip ir nepasinaudojęs? Šiandien melsdamasis prašyk Viešpatį parodyti visas tavo turimas dovanas. Jo šviesa tenušviečia tave, Jo gyvasis vanduo tepagirdo tave. Leisk Jam išdeginti visas tave gožiančias piktžoles. Juk Tu esi gerumo kupinas! Tad atsigręžk į Viešpatį ir leisk Jo gerumui augti ir tarpti.

Viešpatie, Tu man suteikei daug gerumo ir pažinimo. Padėk juos atpažinti. Padėk man naudoti tas dovanas, kad išaugčiau į tokį žmogų, kokį mane Tu nori matyti.

Ps 98, 1–4; Lk 16, 1–8


Šeštadienis, lapkričio 9

Laterano bazilikos pašventinimas

Ps 46, 2–3. 5–6. 8–9

Su mumis Galybių VIEŠPATS, Jokūbo Dievas – mūsų tvirtovė! (Ps 46, 8)

Bažnyčios pastatas yra simbolis, akmenyje iškaltas, medyje išskaptuotas, iš plytų sumūrytas simbolis, nurodantis dvasinę tikrovę. Kai kurios bažnyčios atspindi Viešpaties stiprybę ir didybę, kitos – Jo nuolankumo ir švelnumo vaizdiniai. Šiandien minime ypatingos bažnyčios – Laterano arkibazilikos, Romos vyskupo katedros, – pašventinimą.

Romoje esanti Šv. Jono bazilika stovi anksčiau Laterano šeimai priklausiusioje žemėje. Nuo šios šeimos pavardės ir kilęs jos pavadinimas. Laterano šeimos nuosavybė atiteko imperatoriui Konstantinui, o jis IV amžiuje po Kristaus atsivertęs į krikščionybę Laterano rūmus padovanojo Romos vyskupui. Rūmai buvo pritaikyti bažnyčiai. 324 m. lapkričio 9 d. ji buvo pašventinta kaip Romos vyskupo – popiežiaus katedra. Būtent todėl ji laikoma visų katalikų bažnyčių motina.

Laterano bazilikos architektūra, skulptūros ir paveikslai simbolizuoja popiežiaus vienybę tiek su jo tiesiogine kaimene Romoje, tiek su viso pasaulio krikščionimis, esančiais bendrystėje su juo. Taigi mes šią šventę švenčiame ne kaip pašaliniai stebėtojai, bet kaip vieno kūno nariai, kaip broliai ir seserys, suvienyti Dvasios ir pašaukti į šventumą.

Tai atskleidžia ir įrašas, esantis virš krikštyklos, sujungtos su šia didinga bažnyčia: „Niekas neskiria vienos versmės, vienos Dvasios ir vieno tikėjimo atgimdytų ir padarytų viena.“ Kiekvienas yra priimtas! Kiekvienas jai priklauso! Visi yra lygūs – popiežius ir elgeta, kenčiantys sopulius ir jų nepatyrę. Visi esame viena šeima, kurią draugėn surinko mūsų vienas dangiškasis Tėvas!

Šiandien melsk Šventąją Dvasią leisti tau geriau suvokti, kokia tavo vieta Kristaus kūne. Melski Ją padėti tau pamatyti save ne tik kaip pavienį žmogų, siekiantį amžinojo gyvenimo, bet ir kaip plačios šeimos narį. Juk nesame vieni savo kelionėje! Mus supa broliai ir seserys, galintys mums padėti. Beje, ir mes jiems galime padėti. Taip vieni kitiems pagelbėdami keliaujame į mūsų Tėvo namus.

Tėve, dėkoju Tau už tokią didelę šeimą. Mokyk mus dalytis Tavo meile ir malone.

Ez 47, 1–2. 8–9. 12; 1 Kor 3, 9–11. 16–17; Jn 2, 13–22


Sekmadienis, lapkričio 10

Lk 20, 27–38

Juk Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jam gyvena (Lk 20, 38).

Evangelijose nemažai pasakojimų, kaip Jėzaus priešai Jam spendė žabangus, užuot tikėję Juo. Ypač akivaizdžios tokios pinklės dvidešimtajame Luko evangelijos skyriuje. Iš pradžių kai kurie fariziejai suabejojo Jėzaus galia apvalyti Šventyklą ir mokyti joje (plg. Lk 20, 1–8). Vėliau jie pasiuntė šnipus išklausti Jėzaus apie tai, ar valia mokėti ciesoriui mokesčius (plg. Lk 20, 20–26).

Po šių dviejų epizodų šiandienos Evangelijos skaitinyje pasakojama, kaip sadukiejai Jėzų mėgino įvilioti į pinkles. Jie sukurpė istoriją apie moterį, ištekėjusią ir tapusią našle net septynis kartus. Tačiau iš tikrųjų jiems nerūpėjo Jėzaus požiūris į santuoką. Jie tiesiog tenorėjo išgauti iš Jėzaus sutikimą, jog po mirties nėra prisikėlimo. O Jėzus šį pokalbį pakyli į kitą plotmę: apie skirtumą tarp šio pasaulio ir ano pasaulio (plg. Lk 20, 34–35).

Šis pasaulis – nuostabus ir geras Dievo kūrinys, tačiau jį temdo nuodėmės ir gundymų šešėliai. Šventasis Raštas tai vadina dabartiniu blogu amžiumi (plg. Gal 1, 4), veikiamu šėtono, šio pasaulio kunigaikščio (plg. Jn 12, 31). Jis priešpriešinamas ateinančiam anam pasauliui, tai yra pačiam Dangui.

Taigi Evangelija moko, kad Jėzus mus išlaisvino iš šio pasaulio šešėlių, bet mūsų laisvė yra glaudžiai susieta su mūsų pasirinkimais. Piktasis vis šmižinėja, tykodamas mus įvilioti į savo spendžiamas žabangas. Dievas mus nori nuo jų apsaugoti ir moko priešintis šėtonui, kad jis bėgtų šalin nuo mūsų (plg. Jok 4, 7). Jėzus mokė, kad prisikėlimas po mirties išties yra ir kad tie, kurie pasirodys verti dalyvauti aname pasaulyje, galiausiai prisikels. Tad neapsikvailinkime kaip Jėzaus priešai, mėgę Jį mokyti, kas yra teisinga ir kas neteisinga. Verčiau atsiverkime Jo žodžiui ir Jo darbams mūsų gyvenime. Taip geriausia gyventi šiame pasaulyje laukiant naujojo pasaulio.

Jėzau, Tu mus išlaisvinai. Padėk man gyvenant šiame pasaulyje nenuleisti žvilgsnio nuo ateinančio pasaulio.

2 Mak 7, 1–2. 9–14; Ps 17, 1. 5–6. 8. 15; 2 Tes 2, 16 – 3, 5


Mieli „ŽODŽIO tarp mūsų“ skaitytojai!
×

Naujasis LIEPOS–RUGPJŪČIO numeris jau knygynuose ir parapijose.

Prenumerata internetu : prenumeruok.lt

Jei esate prenumeratorius ir dėl pandemijos Jūsų šalyje žurnalas Jūsų nepasiekia, rašykite mums , atsiųsime PDF.

Dėkojame už Jūsų aukas ir pastangas, kad Dievo žodis pasiektų vis daugiau širdžių! Tebūna mūsų vasara laistoma gyvuoju vandeniu!