ŽINGSNIS LAISVĖS LINK
Malonė atleisti
Viename šiek tiek mažiau žinomame, bet labai pagaviame palyginime Jėzus pasakoja apie tarną, kurio valdovas jam dovanojo didžiulę skolą. Bet tas pats tarnas apsisukęs nutvėrė savo tarnybos draugą, skolingą jam daug mažesnę sumą. Pričiupęs smaugė šį nelaimėlį, nė nemanydamas būti jam kilniaširdiškai atlaidus. Ir galop įgrūdo jį į skolininkų kalėjimą. Sužinojęs apie tai užsirūstinęs valdovas ir pirmąjį tarną įmetė kalėjiman. Jėzus baigdamas palyginimą sako: „Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“ (Mt 18, 35). Taigi Jėzus duoda suprasti, kad Jis iš mūsų tikisi gailestingumo vienas kitam. Jis mus ragina būti tokius gailestingus, koks Jis yra mums gailestingas.
Paprastai gavėnios metu kalbama apie būtinybę atgailauti. Tačiau šiais metais pažvelkime į kitą atgailos aspektą – atleidimą. Visiems mums ne kartą teko būti įžeistiems, užgautiems, sykiais net pačių artimiausių žmonių. Įžeidimai mumyse palieka gilias, ilgai negyjančias žaizdas, įsispaudžia mūsų atmintyje. Tos žaizdos vis prasiveria ir trukdo mums giedriai mąstyti bei veikti. Štai kodėl taip svarbu gebėti atleisti. Atradę atleidimo malonę leidžiame Dievui mus išlaisvinti iš kaustančių ir slegiančių apmaudo, pykčio, kaltės grandinių. Apmaudas, kartėlis, įsižeidimas mus verčia jaustis nevykėliais ir veda į nuodėmę.
Apie šias tiesas gana lengva kalbėti, bet jomis sunku gyventi. Tad pažvelkime į vienos moters kelionę nuo kartėlio ir pykčio ramybės link.
Išorėje ramybė, o viduje sumaištis
Su Vida visada būdavo smagu. Ji buvo vikri, daili, mėgstanti bendrauti, ištikima draugė ir stropi studentė. Būdama paauglė dalyvavo parapijos jaunimo grupelės veikloje. Mokydamasi aukštojoje mokykloje reguliariai dalyvaudavo Mišiose ir organizuodavo krikščionių studentų susitikimus. Baigusi aukštąją mokyklą gana greitai ištekėjo už studijų draugo Jono ir paniro į naują gyvenimą – žmonos ir būsimos mamytės. Praėjus penkeriems santuokos metams Jonas jau buvo tapęs sėkmės lydimu verslininku, o Vida – mylima mokytoja. Jiedu augino du vaikučius, turėjo šunį ir skoningai įrengtus namus.
Tačiau šios išorinės gerovės žymės tik pridengė pradėjusius rastis sunkumus. Panirę į darbus ir vaikų auginimo rūpesčius jie vargiai surasdavo laiko vienas kitam. Jonas ėmė dirbti viršvalandžius, o pavargusi Vida tuojau užmigdavo suguldžiusi vaikus. Jonui veikiai pabodo vakaroti vienam prie televizoriaus, jis pamažėl ėmė apmaudauti, kad žmona pernelyg pavargusi, jog parodytų jam bent truputėlį dėmesio. Vida savo ruožtu pyko, kad Jonas negeba surasti daugiau laiko vaikams. Jie leido smulkiems nesutarimams tvinkti it pūlinukams ir namuose ėmė įsivyrauti nedarna, negatyvumas. Įtampa vis didėjo, kol Vida susiprato kreiptis pagalbos į profesionalų konsultantą santuokos klausimais.
Kol jiedu vaikščiojo į konsultacijas dėl santuokos, kurį laiką Vidai atrodė, kad padėtis ėmė taisytis, viskas pakrypo kur kas geresne nei anksčiau linkme. Tačiau vieną dieną ji iš Jono išgirdo, kad jis jos jau nebemylįs, kad turi kitą moterį ir norėtų skirtis.
Vida buvo priblokšta. Linksma, optimistiška, mėgstanti bendrauti moteris tapo prislėgta, kankinama niūrių minčių vieniša motina. Jai trūko vyro ir stigo pinigų tiek vaikų, tiek savo reikmėms. Ji jautėsi sugniuždyta, pamesta likimo valiai. Jos mintis ir jausmus persmelkė neapykanta Jonui.
Tačiau tuo nesibaigia Vidos istorija. Laikui bėgant ji ėmė kabintis į gyvenimą, stengėsi jį atnaujinti. Vida surado stiprybės išsivaduoti iš ją apėmusių kaltės, gėdos ir nevykėliškumo jausmų ir eiti priekin. Ji netgi įstengė atleisti Jonui už tai, ką jis jai padarė, ir išsilaisvino iš ją deginusios neapykantos ir kankinusio įsižeidimo. Praėjus porai metų ji netgi įstengė susitikti su Jonu, pasakyti, kad linki jam gero, ir pakviesti jį pabendrauti su vaikais.
Kaip Vida įstengė įveikti savo skausmą ir dovanoti savo buvusiam vyrui? Jei nūdien jos to paklaustume, ji atsakytų, kad tai buvo Dievo malonė. Kartu su šia moterimi apmąstykime kelią, vedantį į išgydymą ir atleidimą, kad suvoktume, jog ir mes galime atrasti tokią pačią laisvę.
Žingsniai laisvės link
Pirmiausia turime žinoti: kad ir kokia būtų mūsų situacija, Dievas yra maloningas ir mylintis. Jis visada su mumis, visada trokšta mums teikti savo malonę ir stiprybę, kurių mums reikia kelionei atleidimo link.
Nors kiekviena situacija yra vis kitokia ir kiekvienas žmogus nepakartojamas, apskritai paėmus, reikia žengti keturis žingsnius laisvės ir atleidimo keliu. Juos žengti mums padeda Dievas.
Pirmas žingsnis. Pripažink tave žeidžiančią situaciją, užuot nuo jos bėgęs arba ją paslėpęs tamsiausiuose atminties užkaboriuose.
Antras žingsnis. Kalbėk apie savo skausmą, įvardyk jį sau, pasipasakok apie jį draugui ar draugei. Atsiverk, kad Dievas galėtų tave išgydyti.
Trečias žingsnis. Įsisąmonink ir visada atmink: kad ir kas atsitiktų, Dievas tave besąlygiškai myli.
Ketvirtas žingsnis. Kai jautiesi pasirengęs, tark atleidimo žodį tave įžeidusiam žmogui.
Neužsisklęsk!
Kaip matome, atleidimas neateina išsyk. Jeigu mus smarkiai įžeidė, be galo sunku imti ir tuojau atleisti. Turi būti išgydyta mūsų atmintis, bent jau būti apgydyta, kad galėtume blaiviai žvelgti į mus įskaudinusią situaciją. Kol skausmingos situacijos nenukreipiame teisinga linkme, kol skaudūs prisiminimai tiesiog tvyro mūsų atmintyje, daug sunkiau atleisti.
Kartais sau sakome: „Jeigu stengsiuosi negalvoti apie tą skausmingą patirtį, ji manęs ir nežeis.“ Tačiau juo labiau užsklendžiame savo skaudulius, juo smarkiau jie iškyla, juo daugiau juos nugrūdame į atminties užkaborius, juo labiau jie išsiplėtoja, suveši. Skaudulių saugykla vis didėja, o mes vis labiau grumbame, tampame atšiaurūs – imame negebėti pasitikėti žmonėmis, nenorime vaduotis iš to vaduotis, nes bijome vėl būti sužeisti. Tenkinamės paviršutiniškais ryšiais ir prarandame progas džiaugtis, būti laisviems ir saugiems, visa tai, kas kyla iš artimos draugystės ar visavertės santuokos.
Dievas nenori, kad taip gyventume. Jėzus mus ragina mylėti vieniems kitus, atleisti ir kuo taikingiau bei ramiau vieniems kitus priimti, nepaisant mūsų skirtingumo. Pasaulis galbūt patars mums nepaisyti skausmo, gėlos, užsigrūdinti, neva būti narsiems. Pasak pasaulio, išgyventas skausmas mus tik sustiprina, padaro ištvermingesnius. Tačiau neskubėkime klausyti šio patarimo, nes jei mūsų žaizdos gilios, jei esame stipriai sužeisti, jos ir toliau peršės, kol nesurasime būdo atleisti.
Tad pamėginkime atverti tuos skaudulių požemius. Prisiminkime juos, kad galėtume su jais dorotis.
Gyvenimo paveikslai
Pamėgink įsivaizduoti savo gyvenimą kaip didžiulį paveikslų ciklą, prasidedantį tavo gimimu ir tebesitęsiantį iki pat šios dienos. Gerai įsižiūrėk į savo gyvenimo paveikslus. Pirmiausia į tuos, kuriuose vaizduojamos teigiamos tavo patirtys, džiugūs įvykiai. Pavyzdžiui, šeimos atostogos, pirmasis darbas, sutuoktuvių diena, smagūs pasibuvimai su draugais, pirmojo vaiko gimimas ir taip toliau.
O dabar pažvelk į skausmingas situacijas: netekai brangaus žmogaus, tave labai įžeidė artimas žmogus arba tas, kuriuo itin pasitikėjai, patyrei pažeminimą, praradai darbą, padarei didelę klaidą, išgyvenai didžiulę nesėkmę, buvai nesuprastas, apšmeižtas.
Tačiau būk atsargus. Prisimindamas skaudžias situacijas, keldamas iš atminties saugyklų vis naujus skaudulius, rizikuoji panirti į skausmingų prisiminimų jūrą. Tad visada atmink, kad Šventoji Dvasia yra su tavimi. Melsk Ją, kad sušvelnintų tų prisiminimų keliamą skausmą. Prašyk Ją išlaisvinti, kad tie atsiminimai nūdien tavęs taip smarkiai nežeistų ir neskaudintų.
„Kaip jis galėjo?“
Taip buvo Vidai. Jos gydymas prasidėjo, kai ji ėmė paisyti savo skausmo, kai atsigręžė į tai, kas joje giliai glūdėjo. Ji pati sau įvardydavo savo skausmą, kai kada apie jį papasakodavo savo mamai. Vida sakydavo: „Nekenčiu Jono už tai, ką jis man padarė. Iš visų jėgų stengiausi būti gera žmona ir motina. Kaip jis galėjo taip pasielgti? Kaip galėjo mane išduoti? Kas dabar bus tėvas mūsų vaikams? Kaip jie supras, koks turi būti tėvas?“
Vida net kelias savaites diena iš dienos prisimindavo ir išpasakodavo tai, kaip ji jaučiasi, kas ją sužeidė iki sielos gelmių. Be to, kaskart taip darydama ji melsdavosi. Atsiversdavo savo mėgstamiausią 23-ąją psalmę ir kartodavo jos žodžius: „VIEŠPATS yra mano Ganytojas, – man nieko netrūksta.“ Ji stengdavosi, kad psalmės žodžiai įsigertų į jos protą ir širdį. Vėliau atsivertusi maldos dienoraštį užsirašydavo kelis sakinius, apibūdinančius jos jausmus tą dieną. Per tas kelias atsivėrimo ir išsisakymo savaites ji pastebėjo, kad pamažėl blėsta nevilties, pykčio ir skausmo jausmai, tvenkęsi, kai ji tas mintis ir jausmus laikė užgniaužusi. Vida pasijuto laisvėjanti, galinti lengviau atsikvėpti.
Kviesk Dievą
Pirmi du žingsniai – pripažinti situaciją, neneigti jos ir įvardyti bei išsakyti skausmą – yra esmingi, kad gebėtume atleisti. Jie gali atrodyti kaip paprasčiausi psichologiniai metodai, bet kai šaukiamės Dievo, kviečiame Jį į atleidimo kelią, kaip kad elgėsi Vida, ima vykti nauji ir galingi dalykai. Auga tikėjimas, atrandame Dievo paguodą. O svarbiausia – priartėjame prie atleidimo ir tikrosios laisvės.
