VIENOS ŠEIMOS NARIAI
Atgailodami mokomės atleisti
Apžvelgėme žingsnius, padedančius pasiruošti atleisti mus įžeidusiems žmonėms. O dabar pasižiūrėkime, kodėl Jėzus prašo mus atleisti. Taip pat pakalbėkime apie Sutaikinimo sakramentą ir kaip sąžinės tyrimas bei nuodėmių išpažinimas padeda mums atleisti kitiems.
Vaikai pagal Jo paveikslą
Jau sakėme, kad kunigas Andrius Vidos prašė pamėginti atleisti savo buvusiam vyrui Jonui už jo netikusį elgesį su ja ir jų vaikais. Iš pradžių Vida priešinosi. Kaip ji gali atleisti vyrui, išardžiusiam jų santuoką, svetimavusiam ir galiausiai metusiam ją ir vaikus? Kunigas Andrius nurodė dvi esmines priežastis, dėl kurių atleidimas toks svarbus.
Iš pradžių jis priminė Vidai Jėzaus žodžius, kad jei atleisime kitiems jų nusižengimus, tai ir mums Dievas juos atleis (plg. Mt 6, 14). Toliau kunigas Vidai aiškino, kad mes privalome atleisti, nes visi esame Dievo vaikai. Tai sunku priimti, ypač prisimenant tą, kuris mus tyčia, sąmoningai sužeidė. Bet žiūrint Dievo akimis atleisti yra prasminga. Juk Jis kiekvieną iš mūsų sukūrė ir visus mus myli kaip Tėvas.
Šventajame Rašte skaitome, kad Dievas mus sukūrė pagal savo paveikslą ir panašumą (plg. Pr 1, 26). Jokie kiti kūriniai žemėje nėra taip apdovanoti. Net apie angelus Danguje nesakoma, kad jie sukurti pagal Dievo paveikslą! Tad kiekvienas iš mūsų užima ypatingą vietą Dievo plane ir, žinoma, ypatingą vietą Jo širdyje. Mes esame Jo vaikai, ir Jis mus be galo myli ir brangina. Katalikų Bažnyčios katekizme rašoma: „Iš visų regimų kūrinių vien žmogus įstengia pažinti ir mylėti savo Kūrėją; <…> jis vienas yra pašauktas pažinimu ir meile dalyvauti Dievo gyvenime“ (356). Taigi visi esame apdovanoti malone kalbėtis su Dievu ir girdėti Jo balsą.
Vienos šeimos nariai
Atleisdami kuriam nors žmogui, naudojamės šia didžia malone kalbėtis, bendrauti su Dievu. Tą žmogų patikime dangiškajam mūsų visų Tėvui, vildamiesi, kad jis atras Viešpatį ir labiau į Jį atsigręš. Mes patvirtiname, kad tas žmogus vertas atleidimo jau vien todėl, kad yra Tėvo mylimasis.
Į kai kuriuos žmones sunku žvelgti kaip į mūsų brolius bei seseris, ypač į žmones, darančius bjaurius dalykus. Sunku suvokti, kad cheminį ginklą valdantis diktatorius yra tos pačios mūsų šeimos narys. Sunku kaip brolį priimti darbdavį, darbuotojus laikantį savo nuosavybe. Sunku kaip brolį priimti studentą, kuris savo universitete šaudė žmones. Bet Dievas tokius žmones priima ir jais rūpinasi. Jis verkia dėl tokių žmonių lygiai taip pat, kaip aprauda jų nusikaltimų aukas. Jis myli juos taip pat stipriai, kaip ir tave. Jis kenčia dėl to, ką jie padarė, bet taip pat kenčia ir dėl tamsybių, kuriose skendi jų širdys. Juk jose skendėdami jie ir padarė visas tas baisybes. Mums sunku tai suvokti, bet mūsų Tėvas trokšte trokšta jiems atleisti, Jis veržiasi jiems dovanoti jų kaltes, kad tik jie atsigręžtų atgailodami į Jį.
Ar sutinki, kad visi mes esame Dievo šeimos nariai? Ar gali žengti žingsnelį, nesilaikyti įsikibęs savo apmaudo, įsižeidimo ir neatleidimo paprasčiausiai todėl, kad visi mes esame Dievo vaikai?
Apsisprendimas atleisti
Sėdėdamas drauge su Vida bažnyčioje kunigas Andrius papašė jos nurimti širdyje ir pamėginti įsivaizduoti Jėzų, sėdintį šalia jos. Po kelių akimirkų Vida tarė: „Matau Jį man šypsantį. Matau, kad Jis labai stipriai mane myli, nepaisant mano ydų ir nusižengimų. Jis mane myli, nes mane sukūrė.“ Tada kunigas Andrius paklausė: „O Joną? Kaip į jį žiūri Jėzus?“ Vida atsakė: „Spėju, kad Jis taip pat stipriai myli ir Joną. Jis nori parodyti jam savo meilę, kaip nori ją atskleisti man.“
Tada visa ėmė keistis. Vida pamatė platesnį vaizdą ir tai padėjo jai išsivaduoti iš pykčio. Ji pamatė, kad nors Dievui nepatinka tai, ką Jonas jai padarė, bet Jis vis tiek myli jį ir trokšta jam padėti. Lygiai taip pat Dievas myli ją ir trokšta jai pagelbėti.
Kai viskas yra pasakyta ir padaryta, atleidimas yra pasirinkimas. Tai valios aktas, o ne jausmais, arba emocijomis, grindžiamas veiksmas. Reikia apsispręsti ištarti šiuos žodžius: „Atleidžiu tau už įžeidimą ir neteisingą elgesį su manimi.“ Kartais vien to užtenka ir jau esame laisvi. Bet kartais, ypač kai mūsų žaizdos labai gilios, senos, reikia daugiau laiko, didesnės kantrybės ir labiau pasitikėti Viešpačiu. Tokiais atvejais verta sakyti: „atleidžiu“, netgi jei nesijaučiame iki galo atleidžiantys. Kaskart, kai sakai: „atleidžiu“, žengi žingsniuką Viešpaties link, o Viešpats irgi žengia arčiau tavęs.
Štai tai ir nutiko Vidai. Ji pamatė, kad tardama žodį „atleidžiu“, nors ir jausdama savyje pasipriešinimą, ji gydo savo sužeistą širdį ir padeda jai keliauti ten, kur ji pajėgs Jonui atleisti iki galo ir visiems laikams. Atleidimo žodžius kartais turime sakyti ir sakyti, diena iš dienos. Tačiau kaskart, kai juos ištariame, Dvasia vis apsčiau išlieja mums savo malonės ir vis daugiau padeda tais žodžiais gyventi.
Tėve, atleisk man
Kunigas Andrius padrąsino Vidą pažvelgti į savo širdį ir melsti Dievą atleisti jai už tai, kad leido savyje keroti neapykantai, apmaudui, piktumui Jono atžvilgiu. Iš pradžių Vidai atrodė keista, kad kunigas jos situaciją tarsi apvertė aukštyn kojomis, kad ragino ją atgailauti. Juk ji buvo auka, nukentėjusi pusė. Tad ji prieštaravo: „Juk jis man nusikalto, mane įžeidė. Iš visų jėgų stengiausi išlaikyti mūsų santykius. Kodėl turėčiau atgailauti?“
Ilgainiui Vida suprato, kad ji neturi jokios teisės užsispyrusiai pykti ant Jono ir laikytis įsikibusi savo įsižeidimo, nes Jėzus pasigailėjo ir jos, ir Jono. Jėzus numirė ir už ją, ir už Joną. Tad kas ji tokia, kad galėtų neatleisti? Vida suprato turinti prieiti Išpažinties. Ji ėmė matyti, kad Dievas ją myli tokią, kokia ji yra, ir kad Jis atjaučia jos kančias. Taip pat ėmė suvokti, kad tik Dievas ją gali išlaisvinti iš kartėlio, pykčio, apmaudo ir savigailos gniaužtų. Vida praregėjusi pamatė, kad negali gyventi kaip pirma, nes iki šio praregėjimo ji tepajėgė linkėti blogo Jonui, trokšti, kad jis kentėtų taip stipriai, kaip ir ji. Štai kodėl ji nuskubėjo Išpažinties. Ji troško būti laisva ir nenorėjo laikytis užsikorusi pykčio Jonui. Juk ji jam jau atleido. Kodėl ji turėtų trokšti vėl įsiskaudinti, vėl pykti?
Dievas nori, kad visi mes atgailautume už bet kokį apmaudą ar piktumą kitų žmonių atžvilgiu. Apmaudavimas, neapykanta, piktumas yra tikros nuodėmės, juk netgi mintyse nekęsdami, linkėdami blogo nusidedame, nors mūsų mintys ir nukreiptos į tuos žmones, kurie mus įžeidė, su mumis blogai pasielgė. Tokios mintys ir emocijos gali užtemdyti kitais atžvilgiais gerus santykius ir mūsų ryšį su Viešpačiu. Pasak šventosios Teresės Avilietės, tokios mintys yra kaip degutas, padengiantis įstabaus grožio krištolą. Mūsų apmaudas ir neapykanta trukdo Dievo meilės spinduliams įspįsti ir neleidžia krištolui taip vaiskiai suspindėti, kaip Dievas norėjo, kad jis spindėtų.
Priėmusi Sutaikinimo sakramentą Vida galiausiai pasijuto galinti visiškai atleisti Jonui ir toliau gyventi savo gyvenimą. Ji pasirinko gailestingumą vietoj teisimo ir smerkimo. Dievas ją palaimino už tai. Šiandien Vida vis dar vieniša mama, jai vis dar sunku apmokėti visas mėnesio sąskaitas. Bet jei paklausite jos, kaip ji jaučiasi, ji atsakys vienu žodžiu: laisva! Ji vėl tapo draugiška, bendraujanti. Ji kasdien neperžiūrinėja savo senų nuoskaudų sąrašų. Vida verčiau stengiasi naujai kurti savo gyvenimą ir suteikti tai, kas geriausia, savo vaikams. Dievas ją išlaisvino iš neatleidimo naštos. Jis gali išlaisvinti ir tave.
Tėve, padėk man atleisti!
Popiežius Pranciškus jau ne kartą ragino vyskupus ir kunigus būti tikriems jiems patikėtų žmonių ganytojais. Tad kodėl šią gavėnią nesuteikus progos pažįstamam kunigui pabūti tavo ganytoju? Rengdamasis gavėnios išpažinčiai, susirašyk žmones, kuriems turi atleisti: tėvams, sutuoktiniui, vaikams, draugams, bendradarbiui, kaimynams ir t. t.
Atėjęs išpažinties, išvardyk kunigui visus tuos žmones. Paprašyk jo padėti tau išsivaduoti iš sužeidimų ir jiems atleisti. Išpažink bet kokią jų atžvilgiu kurstomą neapykantą, piktumą. Prisimink, gal jiems linkėjai blogo. Paprašyk kunigo melstis drauge su tavimi, kad Dievas atsiųstų tau malonę sekti Jėzumi ir sakyti: „Tėve, atleisk jiems.“
