ŽODIS tarp mūsų

Meditacijos

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2014
 ››› 
kovas–balandis
 ››› 
Meditacijos

Šeštadienis, kovo 1

Jok 5, 13–20

Daug gali karšta teisiojo malda (Jok 5, 16).

Branduolinis sprogimas būna nepaprastai galingas. Bent kiek jo paveiktas jau niekada nebebūsi toks pats. Dvasine prasme susitikimas su Dievu ne mažiau galingas ir paveikus. Tik, aišku, susitikimo su Dievu poveikis ne griaunantis ir naikinantis, bet kuriantis, stiprinantis, keičiantis. Maldoje susitikdami su Dievu tampame išmintingesni ir labiau mylintys. Bendraudami su Dievu esame Jo malonės keičiami, laisvinami ir mokomi spinduliuoti Jo galybę ir meilę.

Malda – meilingas pokalbis tarp tavęs ir Dievo, meilės mainai tarp Kūrėjo ir Jo vaiko. Malda – tai subtili, švelni ir tyli veikla, tačiau turinti galios nuversti kalnus. Ši galia ima veikti, kai stoji Dievo akivaizdon. Ji gydo tavo dvasią ir kūną. Ji silpnumą paverčia stiprumu, baimę – pasitikėjimu. Ji guodžia sielvartaujančius. Joje supratimą ir atjautą suranda tie, kurie kitur tesulaukė priešiškumo, nesutarimų, ginčų.

Malda pirmiausia keičia besimeldžiančiojo širdį ir gyvenimą, o tada aplinkinius žmones. Ne į kiekvieną maldą atsakoma taip, kaip mes tikimės, bet ji vis tiek keičia mūsų širdis. Ji sutriuškina mūsų gyvenimo tvirtoves, pakeičia tuos dalykus, kuriuos, manėme, neįmanu pakeisti; padaro neskausminga tai, ko manėme niekaip negalėsiantys ištverti. Ji padeda atgailoti ir atleisti, ji neša laisvę ten, kur buvome metų metus save įkalinę.

Kai sužinai, ką Dievas gali nuveikti, nes matei Jį tai nuveikiantį tavyje, kai atgailoji ir atleidi ir kai esi išlaisvinamas, nors nė nesvajojai, jog taip gali būti, tavo malda už kitus žmones savaime sustiprėja ir tampa ir galingesnė, ir karštesnė. Tu trokšti kitiems perduoti tai, ką pats gavai iš Dievo: meilę, išgydymą, išmintį, galybę. Trumpai tariant, paprasta malda tampa nepaprastai galinga, it atominė bomba, nes iš jos veržte veržiasi malonė!

Viešpatie, šaukiuosi Tavęs, skubėk pas mane, kas aš be Tavęs! Gydyk mane, keisk ir apsčiai pripildyk savo meilės, kad galėčiau ją kuo plačiau išspinduliuoti!

Ps 141, 1–3. 8; Mk 10, 13–16


Sekmadienis, kovo 2

Iz 49, 14–15

Aš tavęs niekad neužmiršiu (Iz 49, 15).

Ar atkreipei dėmesį į neprilygstamą mamos gebėjimą mylėti? Kad ir koks sunkus darbas auginti vaikus, mama į jį pasineria visa esybe, visa širdimi. Jai visada rūpi, ar jos vaikams viskas gerai klojasi. Dėl jų ji kasdien šimtus ir tūkstančius kartų pasiaukoja, visiškai pamiršdama save. Ji įvairiapusiškai ugdo vaikus, moko juos bendrauti su Dievu ir kitais žmonėmis. Prireikus mama skuba ginti ir užstoti savo vaikų.

Mama visų mūsų gyvenime tokia svarbi ir nepamainoma, kad pranašas šios dienos pirmajame skaitinyje Dievo meilę atskleidžia kaip Jo motiniškumo pasireiškimą. Kitaip tariant, motinos meilė Izaijo tekste yra Dievo meilės vaizdinys. Esame įpratę mąstyti apie Dievą kaip apie savo dangiškąjį Tėvą. Tad gera prisiminti, kad kiekviena moteris, ypač motina, atspindi Dievo gerumą, meilę ir atsidavimą.

Kai pamatysi vaikutį guodžiančią mamą, prisimink, kad Dievas taip meiliai guodžia mus. Kai pamatysi mamą, kantriai budinčią prie sergančio vaikelio lovos, atmink, kad tavo vardas įrėžtas Dievo delne (plg. Iz 49, 16).

Kai pamatysi mamą, besirūpinančią, ar jos vaikai renkasi teisingą kelią, prisimink Jėzaus žodžius: „Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus tarsi višta savo viščiukus po sparnais“ (Lk 13, 34).

Pamatęs mamą, patariančią vaikui ar jį taisančią, pamąstyk apie psalmininko prašymą Dievui: „Tavo rankos padarė mane – sukūrė; padėk man suvokti, kad reikia mokytis tavo įsakymų“ (Ps 119, 73).

Sunku net įsivaizduoti, koks būtų pasaulis be motinos meilės. Lygiai taip pat sunku įsivaizduoti, kas mums nutiktų be mylinčio Dievo globos. Kas būtų, jei Dievas mūsų nemylėtų, neguostų, nevestų, jei nesiaukotų dėl mūsų? Ar tada turėtume bent lašelį vilties?

Tad mąstydami apie mamą galvokime ir apie Dievą. Džiaukimės mus gaubiančia motiniška Jo meile!

Štai aš, Dieve. Dėkoju Tau, kad esu Tavo vaikas.

Ps 62, 2–3. 6–9; 1 Kor 4, 1–5; Mt 6, 24–34


Pirmadienis, kovo 3

Mk 10, 17–27

Dievui viskas įmanoma (Mk 10, 27).

Turtingasis jaunuolis norėjo visko – Jis troško pasiekti amžinojo gyvenimo pilnatvę ir kartu nestokoti žemiškųjų gėrybių. Visi mes siekiame amžinojo gyvenimo, bet argi dėl jo turėtume visko atsisakyti? Ar kad visiškai priklausytume Kristui, reikėtų atsisakyti namų, automobilio? Ar reikėtų savo drabužius išdalyti, o pinigus atiduoti vargšams? Netgi jei atsakytume į šį klausimą „taip“, viso to atsisakyti ne mūsų jėgoms. Tai įmanu tik Dievui padedant.

Jėzus įspėjo mokinius apie turto keliamą pavojų: „Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo Karalystę“ (Mk 10, 25). Jėzaus žodžiai pribloškė mokinius, mat žydai turtą ir medžiaginę gerovę visada laikė Dievo palankumo ženklu. Tai kodėl jie turėtų atsisakyti turto – regimo Dievo malonės ženklo? Mokiniams veikiausiai atrodė, kad Jėzus iš šio sėkmės lydimo jaunuolio, be kita ko, ištikimai besilaikančio įsakymų, per daug reikalauja.

Jėzui patiko nuoširdus jaunuolio troškimas ir pastangos vykdyti įsakymus (plg. Mk 10, 21), tad pakvietė jį tapti Jo mokiniu. Pakvietė jį visiškai pasikliauti Dievu ir nuo Jo bei Jam visiškai priklausyti, kaip kad vaikas visiškai priklauso nuo savo tėvų. Jėzus žinojo, kad dėl amžinojo gyvenimo perlo verta viską parduoti, kad tik jį įgytum (plg. Mt 13, 45–46), tačiau turtingasis jaunuolis nežinojo, kad šis perlas be galo brangus, ir nesiryžo visko atsisakyti dėl jo.

Atsiliepti į Jėzaus kvietimą būti Jo mokiniu nelengva. Jis prašo iš savo sekėjų viską palikti. Bet tam pasiryžusių laukia didis atlygis. Pasitikintys Juo laimės amžinąjį gyvenimą. Abejojantiems, ar tai įmanoma, Jėzus atsako: „Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma“ (Mk 10, 27). Kristus savo tobulu atsidavimu ir klusnumu Tėvui neįmanoma padarė įmanoma. Tai, ko mes niekaip nebūtume įstengę, Jis įvykdė ant kryžiaus atiduodamas savo gyvybę už mus.

Dangaus Tėve, Tau visa įmanoma, padėk man patikėti visą savo gyvenimą Jėzui. Trokštu pasitikėti Tavimi kaip mažas vaikutis. Trokštu amžinai gyventi su Tavimi.

1 Pt 1, 3–9; Ps 111, 1–2. 5–6. 9–10


Antradienis, kovo 4

Lietuvos globėjas šventasis Kazimieras

Fil 3, 8–14

Šiame skaitinyje apaštalas Paulius, pasakodamas apie savo užsidegimą dėl Kristaus, mums keliais brūkštelėjimais tarsi nupiešia įtaigų šventojo portretą. Tai žmogus, kuris labiau už viską rūpinasi pažinti Kristų. Ne daug sužinoti apie Jį, bet kuo labiau Jį patį pažinti. Anot Pauliaus, prieš Kristaus pažinimo didybę viskas taip nublanksta, kad net galima tai pavadinti „sąšlavomis“ ar dar stipriau „mėšlu“. Taigi Paulius drąsiai sako: „Kas tas mūsų nuosavas teisumas! Geriau išdrįskime stoti prieš Viešpatį tuščiomis rankomis. Pasitikėkime Juo, o ne savo pastangomis ar gebėjimais.“

Pauliui būtent Kristus yra viskas, dėl Jo galima ryžtis visko netekti. Tas beatodairiškas ryžtas – tai širdyje suliepsnojusi Šventosios Dvasios įžiebta šventumo ugnis. Kad ji tikra, o ne apgaulingų aistrų ar karštakošiškumo sukelta, liudija noras iki galo prisiimti Mylimojo dalią – bendrauti Jo kentėjimuose, panašiai kaip Jis numirti. Šventumas – tai visiškas atsidavimas Kristui, noras visa kuo būti į Jį panašiam, gyventi ir mirti panašiai kaip Jis – iš meilės. Tik taip pasiekiamas prisikėlimas.

Apaštalas sako esąs netobulas, besivejąs Jėzų Kristų. „Vis dėlto, broliai, nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs“, – atvirai prisipažįsta Paulius (Fil 3, 13). Taigi šventąjį jis vaizduoja kaip atletą, įtempusį raumenis, bėgantį, atkakliai siekiantį laimikio aukštybėse.

Įsiskaitykime į šį skaitinį kaip į visiems mums tinkančią šventumo siekimo programą. Pirmiausia svarbu nekompromisiškai apsispręsti už Jėzų Kristų. Toliau reikia ne tik nesidairyti į šalis, nepasiduoti pagundoms, viliojančioms nukrypti, bet ir nesumenkinti paties tikslo. Mūsų tikslas yra pats Jėzus Kristus, Jo pažinimas, gyvenimas su Juo. Galiausiai svarbu nemanyti, kad jau baigėme bėgimą, bet nepaliaujamai vytis Kristų, atkakliai bėgti paskui Jį iki mirties.

Šventasis Kazimierai, būk mūsų patarėjas ir globėjas šventumo lenktynėse!

Kun 19, 1–2. 17–19; Ps 15, 2–5 Jn 15, 9–17


Trečiadienis, kovo 5

Pelenų diena

Jl 2, 12–18

Pradedame gavėnią. Keturiasdešimt dienų keliausime per „dykumą“, pasninkaudami, melsdamiesi, dalydami išmaldą. Šios kelionės tikslas – Jėzaus ir mūsų prisikėlimas.

Visi žinome, kad dykuma – tai negyvenama vieta, joje apstu pavojų, sunku pasislėpti nuo karščio ar šalčio, stinga vandens ir maisto. Tad kodėl reikia eiti į dykumą? Pirmiausia iš klusnumo Dievui. Morkaus evangelijoje sakoma, kad būtent Šventoji Dvasia nuvedė Jėzų į dykumą (plg. Mk 1, 12). Taigi Dvasia, o ne kas kitas, paragino Jėzų įžengti į išmėginimų ir pagundų vietą.

Iš kur Jėzus ėmėsi jėgų ištverti karštį ir šaltį, alkį ir troškulį, šėtono gundymus dykumoje? Iš Dievo žodžio. Jis ištvėrė, nes kliovėsi Dievu ir rėmėsi Jo pažadais.

Tai, kas tinka Jėzui, tinka ir mums. Šventoji Dvasia ir mus ragina jau nuo šiandien eiti į dykumą. Ji nori, kad mes atitrūktume nuo namų patogumų ir viso to, kas mus atskiria nuo Dievo – nuodėmės ir moralinio trapumo bei silpnumo. Tačiau į dykumą keliaujame ne vieni. Pati Dvasia ateis padėti mums, apimtiems silpnumo (plg. Rom 8, 26). Ji mus drąsins išmėginimų metui atėjus (plg. 1 Kor 10, 13).

Žinoma, mes turime atlikti tai, kas nuo mūsų priklauso. Turime kovoti šauniąją tikėjimo kovą (plg. 1 Tim 6, 12). Taigi šią gavėnią neužmirškime pasninko ir kasdienės maldos, persmelktos Dievo žodžio. Būk dosnus vargšams. Atvira širdimi sugrįžk pas Viešpatį, ir Jis tave palaimins.

Tebūna ši gavėnia – atvirumo Dievo malonei metas. „Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!“ (2 Kor 6, 2). Prašykime Dievą suteikti mums malonės, meilės, išminties ir stiprybės, kad nesukluptume ties mūsų laukiančiais išmėginimais. Jei esame atviri, nebūsime apvilti!

Viešpatie, leisk man suvokti, kad Tu esi ir dykynėje. Padėk man įveikti nuodėmę, atskiriančią mane nuo Tavęs, kad galėčiau džiaugtis drauge su Tavimi Velykų dieną.

Ps 51, 3–6. 12–14. 17; 2 Kor 5, 20 – 6, 2; Mt 6, 1–6. 16–18


Ketvirtadienis, kovo 6

Ps 1, 1–6

Pirmojoje psalmėje ypač gausu biblinių įvaizdžių. Jais atskleidžiami du skirtingi keliai – gyvenimo kelias ir mirties kelias (plg. Ps 1, 1–6). Tikinčiam žmogui reikia apsispręsti – būti klusniam Dievo įsakymams ar nepaisyti Viešpaties Mokymo. Pasirinkę vieną ar kitą kelią, sulaukia savo pasirinkimo padarinių. Nusprendusiems eiti teisumo keliu žadama gyvenimo pilnuma, o maištautojams prieš Dievą gresia mirtis ir pražūtis.

Psalmininkas gyvenimo kelią vaizduoja kaip medį, pasodintą prie tekančio vandens. Toks medis veda gausius vaisius. Biblijos simbolikoje vanduo reiškia gyvybę ir išganymą. Šv. Augustinas, aiškindamas psalmes, rašė, kad vanduo simbolizuoja Kristų, „tapusį žmogumi mūsų išganymo dėlei. O žmogus – tai netoli srūvančio vandens pasodintas medis.“ Ir pats Kristus turėjo save galvoje kalbėdamas apie amžinojo gyvenimo šaltinį – gyvąjį vandenį (plg. Jn 4, 10–14).

O nedorėlio kelias lyginamas su vėjo blaškomais pelais. Senovės Palestinoje iškultus javus vėtydavo, paleisdavo pavėjui, kad ore atsiskirtų pelai, o žemėn kristų sunkūs subrendę grūdai.

Ankstyvojoje Bažnyčioje ruošiant žmones Krikštui mokydavo, koks yra Gyvenimo kelias ir koks Mirties kelias. Ankstyvuosiuose krikščionių raštuose – Didachėje (I.1–5) ir Barnabo laiške (18–20) tikintieji buvo raginami verčiau rinktis gyvenimą nei mirtį, šviesą nei tamsą. Gyvenimo ir šviesos kelias apėmė meilę Dievui ir artimui, Dievo įsakymų laikymąsi, buvimą maloniam su kitais. Mirties kelias – tai klampojimas po savanaudiškų troškimų, nedorybės ir geidulių pelkę.

Kristus primygtinai ragino eiti gyvenimo keliu, tai yra sekti Juo, išdrįsus atsižadėti savo gyvenimo (plg. Lk 9, 23). Išsižadėti yra sunku, netgi skausminga, bet taip subrandinsime gausų derlių. Pakartoto Įstatymo knygoje mokoma: „Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi, mylėdami VIEŠPATĮ, savo Dievą, jo balso klausydami ir jam atsiduodami. Nes tai reiškia tau gyvenimą – ilgą gyvenimą“ (Įst 30, 19–20).

Viešpatie, trokštu būti girdomas Gyvuoju vandeniu, kad žaliuočiau kaip medis, augantis prie tekančio vandens, kad laikui atėjus subrandinčiau Tau patinkančių vaisių.

Įst 30, 15–20; Lk 9, 22–25


Penktadienis, kovo 7

Mt 9, 14–15

Ateis dienos, kai jaunikis iš jų bus atimtas, ir tada jie pasninkaus (Mt 9, 15).

Kodėl turėtume pasninkauti? Ar Jėzus, Jaunikis, iš tikrųjų nuo mūsų atimtas? Ar Jis nėra su mumis Švenčiausiajame Sakramente? Ar Jis negyvena mūsų širdyse? Ar neturime džiaugtis, kad Jėzus mus atpirko?

Žinoma, Jėzus yra su mumis. Mes, be abejonės, esame atpirkti. Bet, kaip Paulius rašė, „dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu“ (1 Kor 13, 12). Jėzus yra su mumis, bet mes Jo dar aiškiai nepažįstame, sunkiai atskiriame Jo balsą. Pasaulio triukšmas, sužeista mūsų prigimtis, ribotas tikėjimas vis trukdo pasiekti tai, ko trokštame.

Mes pasninkaujame ne dėl to, kad esame nuodėmingi. Veikiau pasninkaujame todėl, kad norime regėti Jėzų. Pasninkaujame, kad nugręžtume žvilgsnį nuo savęs ir savo patogumų ir atkreiptume akis į Tą Vienintelį, kuris gali išpildyti mūsų viltis ir troškimus. Kai tik atsisakome savęs – skanaus maisto, pasisėdėjimo priešais televizorių, papildomo miego, – primename sau, kad gyvenimas apima ne tik mus ir mūsų patogumus. Sykiu taip sau primename, kad pasaulio siūloma laimė ir pasitenkinimas nėra būtent tai, ko mums iš tiesų reikia.

Pasninkaudami iš visos širdies ieškome Jėzaus, tad tikrai turėtume Jį rasti (plg. Jer 29, 13). Pasninkaudami mėginame pakilti virš kūno geidulių ir pasaulio siūlomų išsiblaškymų ir siekti kai ko kilnesnio ir didesnio. Jėzus mokė nebūti niauriems, kai pasninkaujame, nes mūsų pasninkas iš tikrųjų reiškia laukimą, o ne liūdesį. Mes ieškome Mylimojo. Laukiame Jaunikio, kuris be galo mus myli. Tad su viltimi ir pasitikėjimu priimkime Jėzaus kvietimą: „Kelkis, mano meile, mano gražioji, eikš!“ (Gg 2, 10).

Viešpatie Jėzau, tikiu, kad esi su manimi, bet mano regėjimą temdo tiek daug debesų: mano svajonių ir troškimų. O Dvasia, padėk man pakylėti savo širdį, kad galėčiau Tave atrasti. Viešpatie, noriu būti kupinas Tavo meilės! Žinau, o Dieve, kad Tu nepaniekinsi sugrudusios ir atgailaujančios širdies!

Iz 58, 1–9; Ps 51, 3–6. 18–19


Šeštadienis, kovo 8

Lk 5, 27–32

Sek paskui mane! (Lk 5, 27)

Tarnaudamas valdžiai Levis tikriausiai mėgavosi gana patogiu gyvenimu. Tačiau išgirdęs pamokslaujantį Jėzų noriai atsisakė senojo gyvenimo ir tapo Jo sekėju.

Iš pažiūros atrodo, kad Levis iš patogaus ir aprūpinto, bet įvairiausių suvaržymų ir tautiečių paniekos kartinamo gyvenimo perėjo prie paprastesnės, taigi ir lengvesnės gyvensenos. Tačiau Levio laukė nauji sunkumai. Kai kurie fariziejai, išgirdę, kad jis ruošia pietus Jėzaus garbei, pasipiktino. Jie priekaištavo, kad Jėzui nedera leisti laiko su tokiais žmonėmis kaip Levis ir jo pasileidę draugai. Fariziejų manymu, dvasinis vadovas, dalyvaujantis tokiuose susibūrimuose, ne tik pats susiteršia, bet ir kitus suteršia.

O ką daro Jėzus? Irgi prisideda prie fariziejų užgauliojimų? Juk Jėzus palygina Levį ir jo draugus su ligoniais, kuriems reikia gydytojo. Ką sakytum, jeigu kas nors apie tave taip šnekėtų? Ar nepagalvotum, kad toks palyginimas gana įžeidus? O gal tartum sau: „Negi aš esu viena bėda ir nelaimė? Na, jei Jėzus nori būti su manimi ir mano draugais, tai Jo reikalas.“

Levis – dabar mes jį vadiname šventuoju Matu – neįsižeidė. Nepaisant stebėjimosi, nesupratimo, užgaulių, jis pasiliko su Jėzumi ir tapo vienu iš dvylikos apaštalų. Tai tarsi jo nuolankumo ir atsidavimo vainikas.

Popiežius Pranciškus viename interviu Bažnyčią pavadino lauko ligonine tikintiesiems, taigi visiems mums. Sunku priimti tiesą, kad visi esame ligoniai, kad visiems mums reikia pagalbos. Apie šią tiesą kalbame visą gavėnią. Apie ją byloja kryžius. Pasak apaštalo Pauliaus: „Kristus Jėzus atėjo į pasaulį gelbėti nusidėjėlių, kurių pirmasis esu aš“ (1 Tim 1, 15). Jeigu pripažįstame šiuos Pauliaus žodžius tinkant ir mums, jau žengėme žingsnį Levio nuolankumo ir atsidavimo link. O nuolankumas atvers mums vartus į tokį patį džiaugsmą, kokį patyrė ir Matas, ir Paulius. Būdami nuolankūs būsime ramūs ir laisvi. Tapę nuolankūs tikrai patirsime Velykų džiaugsmą!

Viešpatie, aš taip dažnai ir visokiausiais būdais bandydavau Tau pasakyti, kad man Tavęs nereikia, bet Tu žinai, kas išties slypi mano širdyje. Viešpatie, man reikia Tavęs! Ateik ir atnešk savo gailestingumo vaistą, kad pažinčiau Tavo malonę ir artumą!

Iz 58, 9–14; Ps 86, 1–6


Sekmadienis, kovo 9

Mt 4, 1–11

Jei tu Dievo Sūnus (Mt 4, 3)

Įsivaizduok Jėzų, apkabinantį tave ir sakantį: „Tu esi mano didžiausias lobis!“ Tikriausiai sėdėtum nustėręs iš nuostabos, netekęs žado. Gavėnios metu Jėzus ne kartą šiuos žodžius tau pasakys. Kaip? Kai melsiesi, skaitysi Šventąjį Raštą. Gavėnios skaitiniuose pabrėžiama mūsų nelygstama vertė Dievo akimis, mūsų, kaip Jo norėtų kūrinių, kilnumas bei orumas ir įstabi tiesa, kad mes esame Jėzaus mylimi broliai bei seserys.

Šiandienos Evangelijoje skaitome, kad Šėtonas mėgino priversti Jėzų suabejoti, kas Jis esąs. „Jei tu Dievo Sūnus…“ Piktasis žinojo, kad jei Jėzus ims abejoti savo Tėvo meile ir išmintimi, Jis neįvykdys Dievo valios, Tėvo Jam patikėto plano, dėl kurio Jis ir atėjo į žemę. Tačiau Jėzus žinojo, kas Jis esąs, tvirtai laikėsi Dievo žodžio ir nenusigręžė nuo Tėvo.

Dievas nori, kad ir mes taip tvirtai laikytumės tiesos, kaip jos laikėsi Jėzus. Jis trokšta tave įtikinti, kad priklausai tik Jam. Jis trokšta, kad vis geriau suvoktum, jog Jis yra Tau visiškai atsidavęs. Žinomos tiesos. Bet piktasis be perstogės mėgina jas išmušti mums iš po kojų, nes jos – mūsų pamatas Kristuje. Tad Šėtonas nepailsdamas mėgina atimti mums drąsą, sutrukdyti melstis, paspęsti baimės spąstus ar įkalinti mus silpnume.

Pagundų varginamas sek Jėzaus pavyzdžiu ir remkis Dievo žodžiu. Esi Dievo vaikas, atgimęs iš nenykstančios Jo žodžio sėklos (plg. 1 Pt 1, 23). Esi išrinktosios tautos narys, karališkosios kunigystės dalininkas, priklausai šventajai tautai (plg. 1 Pt 2, 9). Esi prikeltas su Jėzumi (plg. Ef 2, 5) ir išlaisvintas iš nuodėmės ir mirties įstatymo (plg. Rom 8, 2). Tavo dangiškasis Tėvas iš savo turtų gausos Kristuje Jėzuje šlovingai patenkins visas tavo reikmes (plg. Fil 4, 19).

Tikėk Dievo pažadais. Pamatysi – piktasis tikrai spruks šalin!

Dėkoju, Viešpatie, kad laikai mane savuoju!

Pr 2, 7–9; 3, 1–7; Ps 51, 3–4. 5–6. 12–13. 17


Pirmadienis, kovo 10

Kun 19, 1–2. 11–18

Mylėsi savo artimą kaip save patį (Kun 19, 18).

Visi žinome, ką Jėzus vadina didžiaisiais įsakymais: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. <…> Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 22, 37–39). Nors šiuodu įsakymus puikiai žinome, kartais jie atrodo migloti, nežinome, kaip jų reikėtų laikytis.

Kunigų knygoje, kurioje jie pirmą sykį paskelbiami, pateikiama daug nuodugnių nurodymų, kaip derėtų šiuos įsakymus vykdyti. Nevogti, neapgaudinėti, nesukčiauti. Neišnaudoti vargšo. Neniekinti bejėgių, nekenkti jiems. Neatsisakyti padėti. Užuot pykus ir kerštavus, pamokyti artimą ir leisti jam pasukti Viešpaties keliu.

Jėzus yra konkretus. Kartais sakome, kad sunku mylėti Mesiją, nes Jis neregimas ir gyvena Danguje. Jis mums atrodo tolimas, visiškai kitoks nei kasdien sutinkami žmonės.

Ar tikrai taip yra? Jei norime išvysti Jėzų, pažvelkime į vargšo, išalkusiojo, benamio, ligonio ar kalinio akis. Arba paprasčiausiai pažiūrėkime kenčiančiam draugui ar šeimos nariui į akis. Įsiklausykime, ką tas žmogus sako, arba, ko nesako. Pabūkime su juo, kad atrastume Jėzų. Ir elkimės su juo taip, kaip dera elgtis su Viešpačiu.

Na, tokia užduotis gali pasirodyti neįveikiama, ypač pamąsčius apie savo ribotumą. Negi aš galiu iš tiesų mylėti tą žmogų? Atsakymą rasime Dievo žodyje izraelitams: „aš esu VIEŠPATS“ (Kun 19, 18). Tai aš žiūriu šio benamio akimis, tai aš stoviu alkanas ir apdriskęs, nors tu matai suvargusią moterį, tai aš kenčiu dėl žaizdų, nors prieš tave sergantis vaikas. Visi jie yra mano mažiausieji broliai. Kai tu žvelgi į juos, matai mane. Kai jiems tarnauji, tarnauji man. Kai juos myli, myli mane.

Palaimintoji Motina Teresė iš Kalkutos sakydavo, kad tai didžiulė malonė rūpintis vargšų vargšais, nes jie teikia tiek daug progų susitikti Jėzų. O kad visi atrastume šią malonę tarnaudami vargšams, gyvenantiems tarp mūsų, netgi vargšams mūsų šeimose!

Jėzau, atverk mano akis, kad regėdamas savo artimą matyčiau ir mylėčiau Tave jame.

Ps 19, 8–10. 15; Mt 25, 31–46


Mieli „ŽODŽIO tarp mūsų“ skaitytojai!
×

Naujasis 2022 m. GEGUŽĖS–BIRŽELIO numeris jau knygynuose ir parapijose.

Prenumerata internetu: prenumeruok.lt.

Jei nespėjote užsiprenumeruoti nuo Nr. 3 (gegužės–birželio), bet labai norėtumėte skaityti Nr. 3, paaukokite, rašykite mums , ir atsiųsime PDF.

Dėkojame už Jūsų aukas ir pastangas, kad Dievo žodis pasiektų vis daugiau širdžių! Dievo žodis teišsklaido mūsų nerimą!