JĖZUS YRA VISUOSE DIEVO SLĖPINIUOSE
KRISTUS jumyse – garbės viltis
Jei kas nors paprašytų tave vienu sakiniu apibendrinti savo tikėjimą, ką sakytum? Kad Jėzus mirė už mūsų nuodėmes ir prisikėlė? Kad tiki tai, ką išpažįsta ir ko moko Katalikų Bažnyčia? Ar paprasčiausiai tepasakytum: „Dievas yra meilė“?
Visas Evangelijos tiesas suglausti į vieną trumpą sakinį nelengva. Netgi apaštalas Paulius, parašęs daug įstabių laiškų ankstyvosios Bažnyčios bendruomenėms, skelbiamos žinios nesutraukė į vieną teiginį. Atrodo, kad kiekvienas jo rašytas laiškas turi vis kitokį apibendrinamąjį sakinį. Kai kurie laiškai netgi du ar tris!
Šį kartą pagvildenkime vieną iš tokių Pauliaus sakinių. Jis yra ypač jaudinantis ir kupinas vilties. Rašydamas Kolosų tikintiesiems Paulius Evangelijos žinią pavadino paslaptimi, arba slėpiniu, kurį Dievas jam pavedė paskelbti. Ši paslaptis „buvo paslėpta amžiams ir kartoms“ (Kol 1, 26), o dabar apreikšta. Koks tai slėpinys? „Kristus jumyse – garbės viltis“ (Kol 1, 27).
Šis slėpinys, šis didis Dievo apreiškimas, siekia pačią mūsų tikėjimo šerdį. Tai tik keli žodžiai, trumputis sakinys, bet jis sklidinas gilios prasmės. Apie šiuos žodžius galima prirašyti storas knygas, pasakyti gausybę homilijų. Teologai šį sakinį gali narstyti ilgiausiuose veikaluose. Tačiau kad ir koks prasmingas jis yra, juo nusakomos tiesos yra ne tik gilios, bet ir be galo paprastos.
Pirma – tai žinia, kad mūsų tikėjimo šerdis yra nukryžiuotas ir prisikėlęs Kristus.
Antra – kad Kristus, esantis šio slėpinio centras, gyvena mūsų širdyse.
Trečia – kad Kristus, mūsų tikėjimo šerdis ir šio slėpinio esmė, yra mūsų amžinosios garbės Danguje viltis.
O kaip mes galime patirti šiomis tiesomis nusakomą malonę ir palaiminimus? Šiuose straipsneliuose nepateiksime nepaprastų teologinių įžvalgų, veikiau pakalbėsime apie tai, kaip tikint šiuo slėpiniu keičiasi mūsų širdis.
Kristus yra centras
Pasak Pauliaus, pats svarbiausias šio slėpinio žodis yra Kristus. Jis yra mūsų tikėjimo šerdis. Jis vienija ir padaro tvarų mūsų tikėjimą. Visa kūrinija yra sukurta Jame, skirta Jam, nukreipta į Jį ir visa istorija pasiekia pilnatvę Jame.
Prieš aiškindamas Kristaus mumyse, mūsų garbės vilties, slėpinį Paulius atskleidžia, kad Jėzus yra visa ko, ką mes tikime, centras, ašis. Laiško kolosiečiams 1, 15–20 yra Kristui – Visatos Galvai – skirtas himnas. Jame Paulius Jėzų vadina neregimojo Dievo atvaizdu, kūrinijos pirmgimiu. Paulius sako, kad visa buvo sukurta per Jį ir Jam, kad visa Juo laikosi (plg. Kol 1, 15. 16. 17).
Taip Paulius parodo, kad Kristus, miręs ir prisikėlęs už mus, yra Tas, dėl kurio ir kuriam visa yra. Pasak Pauliaus, Jėzus turi galią ne tik sutaikinti mus su Dievu, bet ir nuvesti į Dangų, pripildyti garbės vilties (plg. Kol 1, 27). Paulius norėjo, kad mes suvoktume, jog viso Jėzaus mokymo, visų Jo stebuklų ir išgydymų esmė – Jo troškimas sugrąžinti mus Dievui ir apdovanoti savo dieviškuoju gyvenimu ir meile. Jėzus pažadėjo visada būti su mumis. Mes galime nė truputėlio neabejoti Jo žodžiu (plg. Mt 28, 20).
Didingas slėpinys
Pamėgink įsivaizduoti šį didį slėpinį. Jėzus, amžinasis Dievo Sūnus, atėjo į žemę ir tapo žmogumi, visa kuo į mus panašiu, išskyrus nuodėmę. Amžinasis Dievo Žodis „tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14), – rašo evangelistas Jonas. Jėzus nusižemino – prisiėmė trapų žmogaus kūną. Jis nusižemino tik dėl mūsų. Jėzus buvo nuolankus: Jis džiaugsmingai ištvėrė visą Jam rodomą priešiškumą, nesupratimą ir netgi neapykantą. Ištvėrė dėl mūsų. Jėzus nusižemino, nusižemino iki kryžiaus mirties. Jis mirė dėl mūsų.
Kristaus slėpinys – kad Dievo valios nutarimu Jo Sūnus tapo vienu iš mūsų, idant mus išgelbėtų, nors ir esame nusidėjėliai. Dievui nebuvo būtina elgtis būtent taip, bet Jis pats nusprendė išgelbėti mus pačiu asmeniškiausiu būdu. Tad amžinasis Dievo Sūnus tapo tikru žmogumi drauge likdamas tikras Dievas. Jis gimė ne garbėje, bet skurde. Antrasis Švenčiausiosios Trejybės Asmuo, Amžinasis (plg. Dan 7, 9), įžengė į mūsų pasaulį kaip bejėgis kūdikis, visiškai priklausomas nuo kitų, negalintis išgyventi be kitų žmonių rūpinimosi. Visos kūrinijos galva ir centras tapo skausmų vyru, žmonių niekinamu, laikomu tiesiog nieku (plg. Iz 53, 3).
Kelias minutes pamąstyk apie šį didingą ir nuolankų Dievo sumanymą. Pamąstyk apie meilę ir atsidavimą, paskatinusius Jėzų prisiimti žmogiškąjį kūną. Šio slėpinio didybė teperveria tavo širdį, kad drauge su Marija, iš angelo sužinojusia šį Dievo sumanymą, galėtum ištarti šiuos nuostabos ir pagarbos kupinus žodžius: „Kaip tai įvyks?“ (Lk 1, 34).
Visa iš meilės
Ar prisimeni, ką angelai giedojo pirmųjų Kalėdų dieną? „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2, 14). Būdami nuo pat sukūrimo akimirkos palaiminti tobulu pažinimu angelai suvokė, kokia svarbi valanda atėjo. Dievo sumanymas tampa tikrove žmogaus vaizduotę pranokstančiu būdu.
Jėzui įsikūnijus žemę pasiekė daugybė palaiminimų – džiaugsmo, išganymo, gailestingumo, vilties ir atpirkimo palaiminimai. Angelai žinojo, kas Jėzus yra, dar tada, kai Jis nebuvo padaręs nė vieno stebuklo ir nepasakęs nė vieno palyginimo. Jie tiesiog neabejotinai žinojo, kad Jis – Dievo Sūnus. Jie taip pat suvokė, kokie mes esame brangūs Dievui.
Nė vienas iš mūsų gyvendamas šiame pasaulyje neturi tokios pažinimo galios kaip angelai. Tad Įsikūnijimas yra ir liks mūsų tikėjimo slėpinys. Tačiau vis tiek galime suvokti, jog tai, kad Jėzus atėjo pas mus kaip žmogus, yra begalinės meilės veiksmas. Mes galime nutuokti, koks yra Dievas – Jis atsisakė Dangaus garbės, kad ateitų mūsų išgelbėti. Iš meilės mums Jėzus pasirinko tapti mažesnis negu angelai (plg. Žyd 2, 9). Iš meilės mums Jis mirė ant kryžiaus. Iš meilės mums prisikėlęs iš mirusiųjų atvėrė Dangaus vartus. Vėlgi iš meilės mums Jis sugrįš laikų pabaigoje atsivesti mūsų į dangiškuosius namus.
Jis yra jūsų pusėje
Ir dabar, sėdėdamas Tėvo dešinėje, Jėzus yra tikras Dievas ir tikras žmogus. Jėzus yra akivaizdžiai dieviškas ir sykiu pilnatviškai žmogiškas. Ir nors Jis yra tikras žmogus, Jis yra ir tikras Dievas. Jėzus visiems amžiams lieka kaulas mūsų kaulų ir kūnas mūsų kūno.
Jis pats patyrė tai, ką patiriame ar patirsime mes – visus mūsų džiaugsmus ir skausmus, visas mūsų viltis ir visus nuovylius, pasisekimus ir nesėkmes. Likdamas viskuo, išskyrus nuodėmę, į mus panašus, Jėzus visada yra Bažnyčiai atlapi vartai į viltį, paguodos upė netekusiems drąsos ir prislėgtiems, kelias pas Tėvą Jo ieškantiems. Jis yra didis mūsų vyriausiasis kunigas, vienintelis Tarpininkas tarp Dievo ir žmonių (plg. 1 Tim 2, 5).
Ar numanai, ką tai reiškia? Kad Jėzus yra mūsų pusėje. Jis kasdien mums sako: „Esu su tavimi. Esu tavo širdyje. Noriu tau padėti. Noriu tave sklidinai pripildyti garbės vilties.“
Priimkime slėpinį
Psalmininkas klausė: „kas yra žmogus, kad jį atsimeni, kas yra mirtingasis, kad juo rūpiniesi?“ (Ps 8, 5). Kodėl mus – tokius savarankiškus, tokius nepastovius ir tokius silpnus kilus pagundoms – Dievas taip labai brangina? Ir netgi atsiuntė savo Sūnų mūsų atpirkti. Jėzus Kristus yra Dievo sumanymo slėpinio šerdis. Jis niekada mūsų neišduos. Visada bus „Kristus jumyse – garbės viltis“ (Kol 1, 27).
