JĖZUS YRA ARČIAU TAVĘS, NEI MANAI
Kristus JUMYSE – garbės viltis
Pasitaikius progai įeik į kepyklėlę ir giliai įkvėpk. Užuosi įstabius įvairiausių rūšių duonos, pyrago, sausainių ir kitokių kepinių kvapus. Bet puikiai žinai, kad kur kas puikiau gardžiuotis tomis skaniomis gėrybėmis, užuot mėgavusis vien jų kvapu.
Panašiai yra ir su vestuvėmis: smagu dalyvauti geriausio draugo vestuvėse, bet kur kas įstabiau pačiam būti jaunavedžiu ar nuotaka.
Tokie sulyginimai mums padės suvokti, kad išmanyti, kas pasakojama Evangelijoje, netolygu pačiam patirti gyvą tavo širdyje veikiančią Šventąją Dvasią. Išties geriausiai pažįstame Kristų kaip Kristų mumyse, o ne kaip istorijos veikėją ar tolimų įvykių dalyvį. Pirmajame straipsnelyje rašėme, kad Jėzus yra kūrinijai skirto Dievo plano slėpinio šerdis. O šiame straipsnelyje pakalbėkime apie Kristaus norą tapti Kristumi tavyje, manyje, kiekviename iš mūsų.
Pasitikrink, ko sieki
Golfo instruktoriai sutartinai teigia, kad norėdamas įmušti kamuoliuką į tolimą taikinį turi žvilgsnį nukreipti ne į jį, o į tašką, esantį maždaug pusmetris tiesiai prieš tave, ir taip smūgiuoti, kad kamuoliukas kirstų šį tašką. Kaip tik taip reikėtų daryti, nes akys mus apgauna, priverčia netiksliai nusitaikyti. Manai, kad nusitaikei tiesiai į taikinį, o iš tikrųjų gali prašauti kone dvidešimt metrų į kairę ar dešinę. Išsyk netgi sunku patikėti, kad nusitaikęs į tiesiai prieš tave esantį tašką pasieksi daug toliau esantį tikslą.
Tas pats principas galioja ir dvasiniame gyvenime. Visa priklauso nuo to, kur nukreipi savo žvilgsnį. Žinome, kad mūsų gyvenimo tikslas – būti pripildytiems Dvasios, o geriausia tai pasiekti nenuleidžiant akių nuo Jėzaus, esančio tiesiog priešais mus, ypač žvelgti į Jo meilę, išlietą mums ant kryžiaus. Per Sekmines žmonėms verte vėrė širdį ne tiek Petro žodžiai apie Dvasią ar dvasinį gyvenimą, kiek jo liudijimas apie Jėzaus mirtį ir prisikėlimą (plg. Apd 2, 36–37). Petras jiems iš tikrųjų norėjo pasakyti: „Žvelkite į Jėzų ir gausite Šventąją Dvasią.“
Tikėjimo lašas
Nesunku atrasti tavyje Kristų. Tam nereikia didvyriško tikėjimo. Ryte pakilusi saulė įspįsta į tavo kambarį. Jos spinduliai įsiskverbia netgi pro mažytį užuolaidų plyšelį ar siaurutį nuleistų žaliuzių tarpelį. Štai taip yra ir su Jėzumi. Jis spinduliuoja savo šviesą ir stipraus, ir silpno tikėjimo žmonėms, Jis stengiasi įspįsti ir į tuos žmones, kurių širdys yra it atlapi langai, ir į tuos, kurių širdys užvertos tvirtomis langinėmis ir užtemdytos tankiomis užuolaidomis.
Kaip truputis raugo gali įrauginti didžiulį tešlos gumulą, taip Jėzus turi galios suminkštinti net pačias kiečiausias širdis. Neturi būti mokslininkas, teologas ar šventasis. Nereikia tau būti nei turtingam, nei patraukliam ar lydimam sėkmės. Tereikia vieno – leisti į tave besiliejančiai šviesai patekti vidun. Visa kita nuveiks pats Jėzus. Argi ne taip viskas vyko Jėzui prie šulinio susitikus samarietę ir paprašius jos duoti atsigerti (plg. Jn 4, 1–42)? Argi ne taip viskas klostėsi Jėzui pakvietus Andriejų ir jo draugą ateiti ir pamatyti (plg. Jn 1, 35–40)?
Jei abejoji, jei tau sunku patikėti, kad Jėzus tave myli, ar manai, jog tavo nuodėmės pernelyg didelės ir baisios, štai ką atmink: kaip saulės spinduliai įlenda pro mažiausią plyšelį, taip ir Jėzus ateis į tavo širdį, jei suteiksi Jam bent menkiausią progą. Jis trokšta kalbėtis su tavimi, kaip kad kalbėjosi su moterimi prie šulinio ir su Andriejumi. Jis trokšta padėti tau atverti langus, kad ateitum ir pamatytum, kas yra Jis ir kaip stipriai Jis tave myli. Jis darbuojasi tavyje net tada, kai to nematai!
Jis ras tave
Kristus gyvena tavyje! Jis yra tavo širdyje, Jis laukia, kada ateisi pas Jį. Jis nori ugdyti tavo protą ir valią. Jis nori apipilti tave savo meile. Jis trokšta išlaisvinti tave iš nuodėmės ir įgalinti gyventi šventai. Jei nori Jį surasti, reikia tikėjimo, bent lašelyčio tikėjimo. Jei nori Jį rasti, tikėk ir pasitikėk šia tiesa: Manyje gyvena Kristus. Galbūt neįmanu ja patikėti iki galo. Bet to iš pradžių nė nereikia. Pakaks pasakyti Viešpačiui, kad nori Jį surasti, ir Jis ims darbuotis.
Dažnai tokios kliūtys kaip ilgalaikis apmaudas, nepramušamais šarvais virtęs pyktis ir kaltė dėl praeities nuodėmių trukdo surasti Kristų savo širdyje. Šios kliūtys daro įtaką mūsų mąstymo ir veikimo būdui, jos temdo Viešpaties šviesą. Bet netgi šios kliūtys nėra tokios galingos, kad sulaikytų mus nuo Viešpaties, kai stengiamės atsigręžti į Jį.
Kai Jėzui suteikiame bent šiokią tokią galimybę, Jis ja pasinaudoja ir ima darbuotis. Jis žino, kaip įveikti kliūtis ir jas vieną po kitos nugali, vietoj jų širdin įdiegdamas Evangelijos tiesas. Jis išgydo mūsų žaizdas, atleidžia nuodėmes ir parodo, kaip keisti savo mintis ir darbus. Jis lėtai, bet tvirtai išstums visa, kas mums daro neigiamą įtaką.
Prisimink degantį krūmą, kurį Mozė pamatė ant Horebo kalno (plg. Iš 3, 1–5). Nors krūmas tikrai degė, Mozė matė, kad jis nesudega. Krūmą permainė Dievo šviesa ir galia. Kristus gali panašiai permainyti mus. Jis gali mus pakelti. Savo meilės ugnimi Jis gali sudeginti kliūtis mumyse ir pripildyti mus savo artumo šviesos ir šilumos.
Tad kasdieniu tavo tikėjimo šūksniu tetampa šie žodžiai: Manyje gyvena Kristus. Tai nesudėtinga. Nereikia mokslinio tikėjimo išmanymo, nereikia laikyti sunkių egzaminų. Tereikia atviros ir norios širdies, ryžto rasti Viešpatį. O tada Jis ras tave!
Kristus susitinka Kristų
Ar numanai, koks pats įstabiausias stebuklas visoje krikščionybėje? Tai ne koks nors stulbinantis išgijimas. Ir ne šokanti saulė ar koks nors kitas dangiškas ženklas. Ne, pats įstabiausias stebuklas įvyksta kasdien milijonus kartų. Jis vyksta kukliose koplyčiose ir iškilniose katedrose. Tai Eucharistijos stebuklas. Tai stebuklas, kad mes, puolę žmonės, priimame Jėzų, amžinojo Dievo Sūnų. Tai stebuklas, kad Kristus įsiruošia sau namus mumyse, mūsų širdis paversdamas patogia ir svetinga vieta sau, tikram Dievo Sūnui, gyventi.
Kyla pagunda paklausti, kodėl verta priimti Eucharistiją, jei Kristus jau gyvena mūsų širdyse. Vienas atsakymas į šį klausimą galėtų būti toks: priimdami Jėzų duonos ir vyno pavidalais, gauname daugiau, nei jau turime. Gauname apsčiau malonės, taikos, ramybės, daugiau drąsos, galios keistis ir – svarbiausia – daugiau meilės.
Šventasis Raštas sako, kad santuokoje vyras ir žmona tampa vienu kūnu (plg. Pr 2, 24). Drauge gyvendami meilėje jie vis panašiau mąsto ir veikia. Jie taip susivienija, kad galima sakyti, jog gyvena vienas kitame. Žmona visada yra vyro širdyje ir mintyse, o vyras visada yra žmonos širdyje ir mintyse. Mintis, kad pamatys vienas kitą sugrįžę iš darbo ar ilgesnės kelionės, verčia juos laukti ir ilgėtis. O kai būna drauge, jie vėl vienas kitą pripildo. Jie niekada nepailsta būti drauge.
Štai kas vyksta, kai priimi Eucharistiją. Jėzus, esantis tavyje ir visada besistengiantis, kad vis arčiau priartėtum prie Jo, susitinka Jėzų, Gyvąją Duoną, nužengiančią iš Dangaus tavęs pamaitinti, sustiprinti, apgaubti globa ir sykiu tau atleisti (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1416). Štai koks tas įstabusis stebuklas, kurį turime malonę taip dažnai patirti.
Pasitikėkime Jo artumu
Broliai seserys, Kristus gyvena jumyse! Jis nori įžengti į jus dar pilnatviškiau per Eucharistiją. Kad ir kur būtumėte atsidūrę keliaudami tikėjimo kelionę, Jėzus nori ateiti pas jus ir padaryti jus dar panašesnius į Jį. Tad sudėkime savo tikėjimą į Jį. Kartokime: Manyje gyvena Kristus, ir pamatysime, kad Jis įveikia mūsų gyvenimo kliūtis.
