IŠLAIKYKIME GYVĄ TIKĖJIMO LIEPSNĄ
Iššūkiai Šventosios Žemės krikščionims
Sami El-Yousef
„Kodėl atsivertei į krikščionybę?“ Manęs dažnai to klausia, kai atvykstu į Jungtines Valstijas ar Europą, ir šis klausimas mane prajuokina. Nors mano arabiškas vardas gali būti laikomas musulmonišku, iš tikrųjų jis yra žydiškos kilmės, o aš esu ir visą gyvenimą buvau krikščionis. Išties priklausau vienai iš trylikos pačių seniausių krikščionių šeimų Jeruzalėje.
Prieš kelis šimtmečius Jeruzalės graikų ortodoksų patriarchas nusprendė pažymėti, kad mes jau daug amžių gyvename Šventajame Mieste. Jis Šventojo Kapo bažnyčioje paliepė pastatyti trylika vėliavų – ant kiekvienos iš jų užrašytas vienos šeimos vardas. Tai šeimos, gyvenančios vietose, kuriose Jėzus mirė ir prisikėlė iš numirusių. Kartą per metus, Didįjį šeštadienį, kiekvienos šeimos atstovas neša savo šeimos vėliavą Šventosios Ugnies procesijoje. Jau apytikriai keturiasdešimt metų man tenka garbė nešti tokią vėliavą.
Žmonių prisigrūdusioje tamsoje skendinčioje bažnyčioje tris kartus apeiname koplytėlę, žyminčią Kristaus palaidojimo vietą. Tada patriarchas įžengia į kapą ir čia vienas meldžiasi, kol įsižiebia Šventoji Ugnis – mes, ortodoksai, tikime, kad ji įsižiebia stebuklingai. Nuo šios liepsnos uždegamos laukiančiųjų minioje žvakės ir veik akimirksniu visa bažnyčia suspindi prisikėlimo šviesa. Tą akimirką jaučiuosi atnaujintas ir pasirengęs sutikti daugybę iššūkių, kasdien tenkančių arabų krikščionims Šventojoje Žemėje.
Sudėtinga istorija
Jeruzalė daugelį kartų ėjo iš rankų į rankas, bet čionai giliai šaknis suleidusios Palestinos krikščionių šeimos ir toliau Jeruzalę laiko savo namais. Šį atkaklų ryžtą ir sykiu istorijos klampumą atspindi kad ir mano šeimos gimimo liudijimai. Štai mano senelio gimimo liudijimą išdavė turkų valdžia. Jis gimė 1890-aisiais, Jeruzalę tuo metu valdė Osmanų imperija. Mano tėvo gimimo liudijime parašyta „Palestinos valdžia – Britų mandatas“. Jis gimė 1921-aisiais, kai Palestinoje šeimininkavo britai. Mano gimimo liudijimas išduotas 1960-aisiais, tuo metu valdžiusios Jordanijos Hašimitų Karalystės vardu. Mano keturiems vaikams gimimo liudijimus išdavė Izraelio valstybė. Visi mes gimėme tame pačiame rajone, senajame Jeruzalės mieste!
Gaila, kad krikščionių čionai sparčiai mažėja. Jie pastaraisiais metais tiesiog tirpsta. 1948-aisiais, susikūrus Izraelio valstybei, kai mano tėvas dar buvo jaunas, krikščionys sudarė 8 procentus Palestinos gyventojų. Šiandien toje pačioje teritorijoje mūsų tėra šiek tiek mažiau nei 1,7 procento. Apie 48 tūkstančius krikščionių gyvena Vakarų Krante, 2 tūkstančiai Gazos ruože ir 158 tūkstančiai Izraelyje. Taigi tėra 200 tūkstančių krikščionių iš maždaug dvylikos milijonų gyventojų. Jei būtume išlaikę 8 procentus krikščionių nuo bendro gyventojų skaičiaus, šiandien Izraelyje ir Palestinoje gyventų beveik milijonas krikščionių.
Liūdna, kad nesibaigiantys karai, maištai, prievarta ir pasipriešinimas jai nuo 1940-ųjų privertė daugybę krikščionių emigruoti. Likusiųjų gyvenimas labai sunkus, jiems kyla įvairiausi iššūkiai, priklausomai nuo vietos, kurioje jie gyvena.
Galybė įvairiausių iššūkių
Ir Gazoje, ir Vakarų Krante praktiškai visi krikščionys yra arabai, jie gyvena kaip mažuma musulmoniškoje visuomenėje. Tai kelia ypatingų sunkumų mažutei Gazos Bažnyčiai|. Mat Gazą kontroliuoja islamistinė politinė partija Hamas. Ypač didelio iššūkio akivaizdoje atsiduria jauni krikščionys, studijuojantys Gazos universitetuose. Čia nėra religinės pakantos, todėl studentai krikščionys dažnai verčiami mokytis Korano ištraukų, studijuoti šariatą ir laikyti baigiamuosius egzaminus Kalėdų dieną. Studentės merginos, neprisiderinančios prie konservatyvių musulmoniškų normų, pavyzdžiui, neapsirišusios galvos skara, yra išvaromos iš užsiėmimų.
Šie studentai neturi lėšų studijuoti užsienyje. Jie taip pat negali įgyti išsilavinimo nei Vakarų Krante, nei Izraelyje. 2007 m. Izraelio valstybė uždraudė Gazos gyventojams nuo šešiolikos iki trisdešimt penkerių metų amžiaus įžengti į tuos regionus. Jie laikomi galimais teroristais, grėsme saugumui. Nors Gaza apibūdinama kaip kalėjimas po atviru dangumi, šie jauni drąsūs krikščionys ir toliau nepaliauja vylęsi geresnio gyvenimo ir kad neteisingumas galų gale pasibaigs.
Vakarų Krante situacija yra šiek tiek geresnė. Nors įvesta kvotų sistema, Palestiniečių valdžia leidžia krikščionims turėti savo atstovus visose valdžios pakopose. Pavyzdžiui, Betliejuje, kur krikščionių padėtis buvo tvirta, mero pareigos patikimos krikščioniui, taip pat krikščionims atitenka dauguma miesto tarybos narių vietų. Taip pat kiekvienoje Palestiniečių valdžios vyriausybėje vienas ar du kabineto nariai būna krikščionys. Šiuo metu krikščionys eina įtakingas finansų ministro ir turizmo bei kultūros ministro pareigas.
Vakarų Kranto pareigūnai ir politiniai vadovai dažnai išreiškia dėkingumą krikščionims už sambūvį ir indėlį statydinant visuomenę. Tačiau palestiniečių visuomenėje kyla politinis islamas ir tai sukelia įtampą įvairiuose miestuose bei rajonuose.
Ekonominė padėtis – labai prasta. Paskutiniais Pasaulio banko duomenimis, tai, kad Izraelis kontroliuoja milžinišką Vakarų Kranto atkarpą, Palestinos ekonomikai atsieina 3,4 milijardo dolerių per metus, t. y. 35 procentus jos bendrojo vidaus produkto. Izraelio įvesti keliavimo apribojimai irgi smukdo verslą, tad nedarbo lygis yra aukštas. Tokiomis sąlygomis pastovi ir perspektyvi padėtis praktiškai neįmanoma. Kiekvienas žmogus Vakarų Krante – krikščionis ar musulmonas – patiria šiuos sunkumus ir kenčia dėl jų pasekmių.
Pačiame Izraelyje yra šiek tiek krikščionių imigrantų iš Rytų Europos ir kitur, taip pat yra ir šiek tiek žydų krikščionių. Tačiau diduma krikščionių Izraelyje yra arabai. Bet palestiniečiai krikščionys vėlgi yra mažuma, palyginti su Izraelyje gyvenančia musulmonų arabų dauguma. O kadangi Izraelis save laiko žydų valstybe, tai palestiniečiai krikščionys yra mažuma mažumoje.
Kaip visi arabai Izraelio valstybėje, jie yra antrarūšiai piliečiai. Arabams varžoma galimybė gauti valdišką tarnybą, aukštesnįjį išsilavinimą ir įgyti didesnių finansinių išteklių. Arabų miestai ir kaimai Izraelyje menkiau aptarnaujami nei žydų bendruomenės. Struktūrinė diskriminacija yra čionykštės visuomenės sąrangos dalis.
Mes turime misiją
Kasmet, Velykoms artėjant, senosios Jeruzalės arabų krikščionių šeimos ima tartis, kas joms atstovaus švenčiant Didįjį šeštadienį. Pastaraisiais metais daugybė krikščionių paliko Šventąją Žemę, tad man tenka su liūdesiu pripažinti, jog išrinkti atstovus, kuriems teks ši brangi pareiga ir garbė, visai nesunku. Suaugusiųjų, pajėgiančių nešti sunkią vėliavą, teliko tik saujelė.
Nepaisant sunkumų, mes džiaugiamės mums tekusia malone gyventi ten, kur Jėzus vaikščiojo, mokė, kur Jis kentėjo, mirė ir prisikėlė iš mirusiųjų. Mes didžiuojamės galėdami kurti savo visuomenę ir skleisti krikščioniškąsias vertybes atsidavusiai tarnaudami per savo įsteigtas institucijas. Vien Palestinoje jų yra 261: tai mokyklos, kolegijos, pašaukimų ugdymo centrai, universitetas, ligoninės ir klinikos, našlaičių namai ir senelių globos namai, jaunimo centrai, aplinkos apsauga besirūpinančios įstaigos, sporto ir kultūros veiklą skatinančios tarnybos.
Visos šios institucijos tarnauja kiekvienam, nesvarbu, kokia to žmogaus religija ar tautybė. Ar gali būti padėtas geresnis abipusės pagarbos ir dialogo pagrindas, nei musulmonams, žydams ir krikščionims vaikams drauge augant ir mokantis toje pačioje klasėje? O kaip geriau šalinti tarpusavio sugyvenimo kliūtis, jei ne tarnaujant skirtingų tikėjimų žmonėms ligoninėse, veiklos centruose ir kitur, kur jie gali susitikti ir pasidalyti savo gyvenimu? Štai koks mūsų gyvenimo Šventojoje Žemėje grožis – būti taikdariais, atliepiančiais į esmines žmogaus reikmes ir padedančiais statydinti mūsų visuomenę.
Mes branginame visų mūsų krikščionių brolių bei seserų pasaulyje paramą – ne tik dosnią paramą pinigais, bet ir maldą, apsilankymus ir moralinį palaikymą. Jeigu dar nesilankėte Šventojoje Žemėje, apsilankykite! Pavaikščiokite ten, kur vaikščiojo mūsų Mokytojas. Pasimelskite senosiose šventose vietose. Ir nepamirškite pakalbėti su mumis, gyvaisiais akmenimis. Patirkite krikščionybę ten, kur visa prasidėjo, ir būkite mūsų garbės dalininkai.
Sami El-Yousef gyvena Jeruzalėje. Jis yra Katalikų Artimųjų Rytų socialinio aprūpinimo asociacijos regioninis direktorius. Tai popiežiškoji įstaiga, teikianti humanitarinę ir pastoracinę pagalbą Vidurio Rytų, Šiaurės Rytų Afrikos, Indijos ir Rytų Europos Bažnyčioms ir žmonėms (www.cnewa.org).
