ATVERIANT KRISTAUS KNYGĄ
Senoji lectio divina praktika
Stephen J. Binz
Mūsų laikus istorikai neabejotinai pavadins „informacijos amžiumi“. Paplitus internetui, išmaniesiems telefonams, planšetiniams kompiuteriams, išpopuliarėjus dvidešimt keturias valandas veikiantiems žinių kanalams, begalei tinklaraščių ir pokalbių svetainių internete, mus bombarduoja patys įvairiausi faktai, klaidinančios žinios, sumišusios su visokiausiomis įžvalgomis ir nuomonėmis. Pasaulis pertekęs žinių, naujų programų ir naujoviškų tikslo siekimo metodų. Dauguma šių dalykų, žinoma, turi gerąją pusę. Tačiau jie gali paskatinti paisyti tik funkcionalumo ir veiksmingumo.
Jei leisimės sugaunami šių informacinio amžiaus spąstų, tapsime niekaip nesibaigiančios analizės vergais. Net ir Bibliją pradėsime laikyti vien protu perprantamu tekstu. Vadovaujantis tokiu požiūriu Šventasis Raštas tebus priemonė asmeninėms problemoms išspręsti ar pamokymų, kaip šiek tiek lengviau gyventi, rinkinys. Toks požiūris taip pat gali paskatinti naudotis Biblija tik kaip įrankiu, patvirtinančiu jau žinomas tikėjimo tiesas, arba kaip deramos moralės taisyklių sąvadu. Perskaitėme ištrauką, sužinojome tai, ko norėjome, ir manome pasiekę tikslą.
Senoji lectio divina, arba šventojo skaitymo, praktika yra visiškai kitokia nei toks funkcinis Šventojo Rašto skaitymas. Ankstyvosios Bažnyčios krikščionys skaitydavo Šventąjį Raštą būtent lectio divina būdu. Užuot mėginę Šventojo Rašto tekstą išgvildenti ir įvaldyti, jie stengdavosi šiuo būdu susitikti su tekstu, o per jį galiausiai susitikti su pačiu Viešpačiu. Lectio divina moko, kad Biblija pirmiausia yra ne naudingos informacijos knyga, bet gyvas Dievo žodis, galintis keisti mūsų gyvenimą. Taigi skaitome Bibliją lectio divina būdu veikiau ne tam, kad įgytume žinių, bet kad būtume perkeisti.
Šiame žurnalo numeryje ketiname aptarti lectio divina. Norėtume į lectio divina praktiką pasigilinti kartu su praėjusių amžių šventaisiais, Šventąjį Raštą skaičiusiais šiuo būdu ir Dievo žodžio klausiusiais lyg jis būtų skirtas jiems asmeniškai. Apmąstydami Šventąjį Raštą leiskite šventajam tekstui atverti jums savo klodus ir prasminius sluoksnius. Dievo žodis teįsiskverbia į jūsų širdis ir teištiria jūsų mintis, baimes, viltis ir svajones. Dievo žodis pamažėl jus vis labiau teperkeičia į Kristaus atvaizdą.
Dievas mums kalba Šventajame Rašte
Lectio divina padeda atrasti, kad Biblija yra paties Dievo apsireiškimas. Per šventuosius puslapius Dievas bendrauja su mumis asmeniškai, bet nebūtinai suteikdamas naujos informacijos. Vatikano II Susirinkimo tėvai tai išreiškė šiais žodžiais: „šventosiose knygose Tėvas, kuris yra danguje, su didžia meile pasitinka savo vaikus ir kalbasi su jais“ (Dei Verbum, 21). Kadangi Dievas apreiškia save mums, visa, kas yra Biblijoje, yra labai asmeniška.
Todėl lectio divina praktika mus moko asmeniškai įsitraukti į šį bendravimą. Kiekvienas mūsų Šventajame Rašte skaitomas žodis, visa tai, ką regime savo vaizduotėje kaip besiskleidžiančias istorijas, mus įtraukia. Taip tampame Šventojo Rašto vyksmo dalyviais, ne vien stebėtojais.
Mokydamiesi lectio divina, atrasite, kaip galima skaityti šventąjį tekstą jį apmąstant, stabtelint ties kiekvienu puslapiu, leidžiant, kad žodžiai įsismelktų giliai į širdį. Tai vyksta klausant „širdies ausimis“ (Šv. Benedikto regula).
Kristaus knyga
Klausymasis širdies ausimis mums padeda atrasti lectio divina raktą, kad Jėzus yra Šventojo Rašto esmė ir tikslas.
Pats Jėzus mokė savo mokinius, jog visa Izraelio istorija nurodo į Jo atėjimą. Ar prisimenate, kad Jis pasirodė dviem mokiniams kelyje į Emausą Velykų rytą? Jų kelionėje drauge „jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta“ (Lk 24, 27).
Ir mums Jėzus kalba ir aiškina, kai praktikuojame lectio divina. Jis nori parodyti mums, kaip Jo mirtis ir prisikėlimas nušvietė hebrajų Šventuosius Raštus ir suteikė jiems naują prasmę. Tik drauge Senasis ir Naujasis Testamentas išreiškia visą Dievo Apreiškimo pilnatvę. Pasak šv. Augustino, „Naujasis slypi Senajame, o Senasis atsiskleidžia Naujajame.“ Būtent maldingai skaitydami imame matyti, kaip šios dvi Biblijos dalys, paimtos drauge, suteikia pilnatviškesnį ir gyvesnį Jėzaus paveikslą.
Atsisakiusiems Jį priimti Jėzus tarė: „Jeigu jūs tikėtumėte Moze, tai tikėtumėte ir manimi, nes jis rašė apie mane“ (Jn 5, 46). Galiausiai tie, kurie Juo įtikėjo, atpažino Jo artumą per Raštus. Kadangi mes esame tikintieji ir kadangi Šventoji Dvasia veikia mumyse, skaitydami kiekvieną šventųjų Raštų puslapį galime įžvelgti Kristų. Dvyliktajame amžiuje Hugonas Viktoriškis rašė: „Visas Šventasis Raštas yra viena knyga ir ta knyga yra Kristus, nes visas Šventasis Raštas kalba apie Kristų ir visas Šventasis Raštas yra pripildytas Kristaus.“
Lectio divina veikiau yra ne knygos aiškinimas, o Asmens ieškojimas. Lectio divina veikiau yra ne intelekto pratybos, o aistringas Jėzaus ieškojimas. Lectio divina šerdis yra susitikimas su Jėzumi.
Prieitis, ne metodas
Lectio divina pirmiausia yra santykis su Šventuoju Raštu, o ne kokio nors metodo taikymas. Tai yra būdas priartėti prie Biblijos tikint, kad Dievas nori atsiskleisti per savo žodį.
Toliau pateikiu kelias gaires, apibendrinančias lectio divina ir nurodančias tradiciją, esančią anapus šios šventosios praktikos. Nuolat prie jų grįžkite ir pažiūrėkite, ar jų laikotės. Jei taip, jūs jau praktikuojate lectio divina!
Per lectio divina užsimezga pokalbis tarp skaitančiojo Šventąjį Raštą ir Dievo. Maldingam skaitytojui Rašto skaitymas ir apmąstymas yra Dievo klausymasis. Atidžiai klausęsis Dievo, vėliau jis atsiliepia į Jo balsą malda. Šv. Jeronimas (IV a.) paaiškina: „Skaitydamas Šventąjį Raštą, jis klausosi Dievo, melsdamasis Viešpačiui – kalbasi su Juo.“ Šis švelnus judėjimas tarp Dievo klausymosi ir atsako maldoje yra pagrindinis lectio divina aspektas.
Lectio divina yra asmeninis susitikimas su Dievu per Šventąjį Raštą. Biblijos tekstas nėra informacinis žinynas ar dogmų bei moralės sąvadas. Jis veikiau yra vartai, vedantys pas Dievą. Per įkvėptą Šventąjį Raštą susitinkame Dievą – mylintį mus ir trokštantį tokio pat atsako. Šis susitikimas su Dievu yra bendrystė, daug kuo panaši į bendrystę Eucharistijoje. Gyvasis žodis yra Dievo artumas, Dievas įkvėptame žodyje gyvena.
Lectio divina tikslas – iš širdies į širdį plaukiantis pokalbis su Dievu. Biblijoje širdis laikoma pačia žmogaus esme, ta vieta, iš kurios kyla giliausias ilgesys, paskatos, sprendimai, atsiminimai ir troškimai. Per lectio divina maldingas skaitytojas stengiasi visa širdimi atsiliepti į Dievo žodį. Šv. Grigalius Didysis (VI a.) skaitantįjį Šventąjį Raštą ragino: „Išmok pažinti Dievo širdį per Jo žodžius.“ Per lectio divina gali subręsti nepaprastai gili ir artima bendrystė su Dievu.
Lectio divina veda į kontempliaciją ir veikimą. Tikrai meilei būdingas supratimas be žodžių. Per maldingą skaitymą bendravimas su Dievu eina vis gilyn ir tampa meilės tyla. Be to, tikra meilė visada išreiškiama veiksmu. Ilgainiui žodžių nebepakanka, ir meilė atsiskleidžia veiksmais, kilusiais iš perkeistos širdies. Lectio divina tikrumą atpažįstame iš jo vaisių – veiklių kontempliuotojų.
Mokydamiesi skaityti Šventąjį Raštą turėkime šias gaires omenyje. Atminkime, kad galime klausyti Dvasios balso lygiai taip pat, kaip Dievo tauta klausė šių žodžių tūkstančius metų. Iš tiesų taip mes vienijamės su senąja Bažnyčia, su dykumų ir vienuolynų tėvais ir motinomis, su visais visų amžių šventaisiais ir dvasiniais mokytojais. Tai įvyksta, nes šis senasis skaitymo būdas yra skirtas visiems, o ne vien žinovams.
Tam tikra prasme lectio divina nėra visiškai naujas dalykas. Toks skaitymo būdas buvo paplitęs tūkstančius metų. Tačiau net ir būdamas toks senas metodas lectio divina gali ką nors naujo pasiūlyti per žodžius, kurie „kas rytą <…> nauji“ (Rd 3, 23). Kaskart, kai praktikuojame lectio divina, galime gauti naujų įžvalgų iš Viešpaties. Galime patirti Dievo meilę naujai ir gaiviai. Galime patirti, kad esame nauji kūriniai, tokie, kokių Dievas nori. Dievas mumyse gali sukurti begalę dalykų, kai skaitome Jo žodį šiuo būdu.
Galiausiai lectio divina yra nuostatos klausimas. Mes praktikuojame lectio divina, kai kreipiamės į Dievo žodį atvėrę širdis Jam, kuris trokšta kalbėti per šiuos įkvėptus tekstus. Jei imamės skaityti Šventąjį Raštą tikėdamiesi, trokšdami giliai klausyti bei pasiruošę sutikti Viešpatį, nebūsime nuvilti!
