PRIIMTI DIEVO DOVANĄ
Lectio divina judesiai
Stephen J. Binz
Būdamas berniukas Jokūbas manė, kad visi pasaulį mato taip, kaip jis. Jis manė, kad visi įsitempę žiūri į klasės priekyje esančią lentą, kurioje rašoma kreida. Bet kai mokydamasis ketvirtoje klasėje išbandė naujus savo draugo akinius, nustebo: pirmą kartą aiškiai matė! Jokūbas suprato, kad ir jam reikia akinių. Tai, ką jis laikė normaliu regėjimu, nebuvo normalu. Išties jam nereikėjo gyventi nuolat prisimerkus!
Galima sakyti, kad Jokūbas išgyveno aha! momentą – netikėtą, naują suvokimą, pakeitusį jo gyvenimą. Visi mes patyrėme tokių akimirkų. Pavyzdžiui, mums pasakė diagnozę, paaiškinančią mūsų kūno simptomus, gavome naujų įžvalgų ilgalaikio iššūkio akivaizdoje ar atradome naują požiūrį į uždavinius, kuriuos daugelį metų mėginome įvykdyti. Staiga viskas įgavo prasmę ir mes galėjome judėti pirmyn, su pasitikėjimu ir viltimi remdamiesi nauja įžvalga.
Tai yra vienas būdas, kaip galime žvelgti į lectio divina. Praktikuodami šį senąjį būdą melstis su Šventuoju Raštu, atrandame, kad Dievas ir mums nori suteikti aha! momentų. Jis nori mums parodyti savo meilę naujaip. Jis nori mums suteikti naujų įžvalgų į tikėjimo tiesas. Jis nori mums padėti atrasti naujus būdus, kaip įveikti iššūkius, metų metus neduodančius ramybės.
Dievo dovanų priėmimas
Lecto divina yra maldos būdas, siekiantis patį mūsų maldos pagrindą – ilgesį, kad Dievas išlietų mumyse savo malonę ir mums save apreikštų. Jei kreipiamės į Šventąjį Raštą su lūkesčiu ir pasitikėjimu, pamatysime, kaip mūsų širdys bus atvertos šioms didžioms Dievo dovanoms, visuomet vedančioms link aha! momentų mūsų gyvenime.
Nėra vieno vienintelio metodo, kaip praktikuoti lectio divina. Tai nėra žingsnis po žingsnio sistema. Iš tiesų dvasiniai ankstyvosios Bažnyčios mokytojai niekada nepasitikėjo pernelyg griežtai apibrėžtais maldos metodais. Jie visuomet stengėsi palikti vietos laisvam atsiliepimui į Dvasios įkvėpimus. Rašydamas apie lectio divina, įtraukiau vadinamuosius penkis judesius. Kiekvienas lectio divina judesys turi savo ritmą ir pobūdį, bet kiekvieną iš jų galima asmeniškai interpretuoti.
Lectio – laukiantis klausymasis
Pirmasis judesys kviečia mus skaityti tekstą su lūkesčiu, tikintis, kad Dievas mums kalbės. Kai Dievas kalba, mes klausomės. Raktas į šį klausymąsi yra ištraukos skaitymas taip, lyg ją girdėtume pirmą kartą. Lectio ragina sukurti erdvės mumyse naujai išminčiai ir įžvalgai, kurias Dievas nori mums suteikti.
Patikimas komentaras Biblijos išnašose gali mums padėti šiame pirmajame judesyje. Žydų rabinai ir Bažnyčios ankstyviausieji teologai parodo mums, kad nėra aiškios skirties tarp Šventojo Rašto studijavimo ir maldingo jo skaitymo. Teksto klausymas, paremtas Bažnyčios aiškinimu ir keletu esminių Biblijos mokslininkų įžvalgų, gali užtikrinti, jog mūsų įžvalgos į tekstą yra teisingos.
Tokiam klausymuisi reikia rūpestingo, įdėmaus skaitymo. Jis kviečia įtraukti protą, vaizduotę, emocijas ir valią. Todėl gali būti naudinga perskaityti ištrauką garsiai, kad įsigyventume į žodžius, įsivaizduotume situaciją, pajustume nuotaiką ir kad tekstas iš proto pajudėtų širdies link. Taip imliai klausydamiesi leidžiame Dievo žodžiui kalbėti mumyse ir atverti mums savo malonę.
Meditatio – žinios prasmės apmąstymas
Šventasis Kryžiaus Jonas kartą pasakė: „Ieškok skaitydamas ir atrasi medituodamas.“ Nors Biblija buvo parašyta prieš daugybę amžių, jos puslapiai vis dar turi prasmę ir žinią mums šiandien. Meditatio kviečia atrasti šią žinią, susiejančią senovinį tekstą su mūsų šiandieniu gyvenimu.
Todėl įdėmiai apmąstome tekstą, laukdami, kol jis mums prakalbės. Kai medituojame Dievo žodį, jis pripildo mūsų mintis ir širdis. Galiausiai imame įkūnyti jo tiesą, gėrį ir grožį.
Bažnyčios ankstyviausieji teologai aiškindami Bibliją manė, jog jų darbas nebus baigtas tol, kol jie neatras teksto prasmės, bylojančios to meto krikščionių situacijai. Mes galime daryti tą patį, gyvendami ištrauka tol, kol ji atsakys į kai kuriuos klausimus, iššūkius bei patyrimus, su kuriais susiduriame šiandien. Pati vaisingiausia meditacija, kai patiriame Dievą kalbant mums asmeniškai.
Oratio – atsakymas malda
Šventajame Rašte gausu istorijų apie žmones, atsiliepusius visa širdimi, kai pajuto Dievo artumą. Prisiminkime Mozę priešais degantį krūmą, Izaiją – Šventykloje, žvejojantį Petrą. Visi jie buvo sukrėsti Dievo žodžio ir atsiliepė maldingai, nuolankiai ir su meile. Taip pat turi nutikti ir mums. Kai klausomės Dievo žodžio širdimi, savaime atsiliepiame malda. Taip lectio divina tampa pokalbiu su Dievu.
Mano asmeninės kasdienės maldos Dievui gali kartotis, pabosti ir tapti neįkvepiančiomis. Bet jei praktikuoju lectio divina, mano malda pripildoma naujų įvaizdžių, naujų žodžių ir naujų įžvalgų. Kadangi pirmiausia klausau man kalbančio Dievo, malda tampa nuoširdžiai spontaniška ir kupina tikro džiaugsmo.
Kai mūsų atsiliepimas tampa Dievo šlovinimu, atgaila už nuodėmes, poreikių išsakymu, dėkingumu už Dievo gerumą, mūsų maldos ims skambėti kaip tikėjimo, vilties ir meilės maldos. Tokias maldas randame Biblijoje. Gal „neskambėsime“ bibliškai, bet jausime tą džiaugsmą ir nuolankumą, kurį jautė Šventojo Rašto veikėjai ir veikėjos.
Contemplatio – tylus ilsėjimasis
Su žmona grįžę iš darbo, kalbamės apie dieną ir išsakome, ką jaučiame vienas kitam. Bet po kurio laiko mes nebeturime ką sakyti. Tiesiog daugiau nebereikia žodžių. Mes paprasčiausiai mėgstame būti drauge. Taip galima suprasti lectio divina judesį, vadinamą contemplatio: oratio yra atsiliepimas žodžių gausa į Dievo žodį, o contemplatio – mūsų bežodė malda Dievo akivaizdoje.
Contemplatio judesys dažniausiai yra tylus ilsėjimasis Dieve nededant jokių pastangų. Mes užbaigiame savo maldas priimdami ir apglėbdami Tą, kuris atvedė mus į šią akimirką. Jausdami Dievo pagalbą, vis labiau suvokiame Jo artumą ir laipsniškai liaujamės mąstyti, paprasčiausiai džiaugiamės Dievo artumu. Miegantis vaikas panašiai ilsisi ant motinos rankų ar vyras su žmona apsikabina bežodėje tyloje.
Šis judesys, rodos, skirtas tik patiems dvasingiausiems iš mūsų. Bet dvasiniai rašytojai apibūdina contemplatio kaip malonę, nepriklausančią nuo mūsų valios. Drauge šie rašytojai mano, jog tokia patirtis yra prieinama visiems tikintiesiems. Jie tai laiko įprasta maldos pakopa kiekvienam atveriančiam širdį.
Operatio – ištikimas liudijimas
Paskiausias lectio divina judesys nėra tas, apie kurį dažnai pagalvojame. Bet jei iš tiesų išgirdome Dievo žodį ir atsiliepėme į jį malda, galime numanyti, jog kažkaip pasikeitėme ir patys. Šventasis Raštas sako, kad Dievo žodis niekada nėra bevaisis, jis visuomet ką nors brandina tų, kurie jį priima, gyvenime (plg. Iz 55, 10–11).
Dievo žodis ne tik patraukia mus į apmąstymą ir maldą, bet ir kreipia link tų žmonių ir situacijų, kuriems reikia Dievo meilės ir artumo. Kiekvienas Biblijos tekstas jį išgirdusiems meta iššūkį veikti atsiliepiant į gautąją malonę. Perskaitę, apmąstę ir meldęsi, esame raginami beveik nejučiomis, savaime klausti: „Ko Dievas manęs prašo?“ arba, pasak psalmininko: „Kuo galiu atsilyginti VIEŠPAČIUI už visa, ko jis dosniai man davė?“ (Ps 116, 12).
Tikriausiai girdėjome apie didžius šventuosius, kurių gyvenimą visiškai perkeitė Šventojo Rašto skaitymas. Bet Šventasis Raštas dažniausiai mus keičia subtiliai ir pamažėl. Šį pasikeitimą labai dažnai greičiau pastebi kiti žmonės, nei mes patys!
Veiksmingas žodis
Kaip sako Jokūbas, kai imame skaityti Šventąjį Raštą asmeniškai, tampame „žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save“ (Jok 1, 22). Dievo žodžio klausymasis veda į Dievo žodžio liudijimą. Tapę žmonėmis, Dievo žodžio palytėtais ir išugdytais, įgyvendiname Dievo sumanymus savo šeimose, bendruomenėse, Bažnyčioje ir pasaulyje. Mūsų aha! akimirka duoda vaisių ne tik mūsų, bet ir visų mus supančių gyvenime.
