IŠMĖGINTA TIKRA DRAUGYSTĖ
Palaiminimai išliekantiems ištikimiems išmėginimų metu
Adomas ir Anicetas buvo tikri draugai. Daugelį metų jie drauge dirbo toje pačioje kompanijoje. Adomas buvo apskaitos skyriaus vadovas, o Anicetas vadovavo rinkodaros skyriui. Abu vyrai buvo praktikuojantys katalikai, abu dalyvavo savo parapijos veikloje. Ištaikę minutėlę jie kartu pasimelsdavo ir savo įstaigoje.
Ilgainiui Adomas išgarsėjo, jis buvo visų gerbiamas, už darbą kompanija jį ne kartą apdovanojo, buvo įvertinti ir su juo drauge dirbę žmonės. Aniceto karjera nebuvo tokia įspūdinga, tačiau ir jį žmonės vertino, laikė puikiu specialistu. Ypač jį vertino už puikią kompanijos produktų sklaidą. Gerą jo vardą sustiprino ir draugystė su Adomu.
Nors Adomą bendradarbiai mėgo, kai kurie iš jų, matyt, pavydėdami jam sėkmės, paleido gandus apie jį: neva jis suka kažin kokius nešvarius reikaliukus, švaisto pinigus. Šie beprotiški ir iš piršto laužti kaltinimai paskatino surengti Adomo skyriuje patikrinimą. Paskaloms paplitus, žmonės ėmė šalintis Adomo. Bendradarbiai, baimindamiesi, kad gandai gali turėti tiesos grūdą, niekaip nesiryžo Adomo ginti ar užtarti. Kai kurie netgi visiškai nuo jo nusigręžė rūpindamiesi savo kailiu. Nepagrįstai mesti kaltinimai ir draugų išdavystė Adomą sunkiai prislėgė. Jis jautė, kad ima niekuo nebepasitikėti. Vyras užsisklendė savo kiaute, neteko drąsos, tapo prislėgtas ir ėmė gailėtis savęs. Galiausiai jis pasidavė ir perėjo į kitą kompaniją.
Adomo bėdos Anicetui iškėlė dilemą. Jis žinojo, kad Adomas nekaltas, bet drauge suvokė, kad jei ims ginti draugą, negaus aukštesnių pareigų. Tačiau Anicetas nusprendė likti šalia Adomo ir užtarti jį prieš kitus, nors ir rizikuodamas sužlugdyti savo karjerą. Jam draugystė buvo svarbesnė nei karjera.
Taigi Anicetas nebuvo paaukštintas, bet jis matė, kokią teigiamą įtaką daro draugui jo ištikimybė. Ilgainiui ir iš esmės vien dėl Aniceto ištikimybės ir paramos Adomas atgavo savikliovą ir gebėjo atsistoti ant kojų. Jis niekada nepamiršo Aniceto gerumo. Tiedu vyrai išliko artimi iki šiol.
Dieviškasis draugas ir bendras priešas
Pasakojimas apie lūžius Adomo gyvenime yra pavyzdys, kaip pavydas, paskalos ir gandai gali sužaloti žmogų, suardyti jo santykius. Dėl jų kyla etniniai ir rasiniai nesutarimai, žlunga verslo partnerystės, randasi priešiškumas šeimose… Visi žinome, kokie trapūs ir pažeidžiami gali būti tarpusavio santykiai.
Daugelis iš mūsų patyrė tokių situacijų, kai santykiai buvo tokie įtempti, kad, rodėsi, tuojau nutrūks. Tad numanome, kokios skausmingos tokios situacijos. Tad ar galime būti tikri, kad mūsų draugystė yra tokia stipri ir patvari, jog išlaikys išmėginimų metui atėjus?
Esame krikščionys, tad žinome, kad atsakymas slypi mūsų ryšyje su Jėzumi, pačiu tikriausiu Draugu iš visų, kuriuos turime ar turėsime. Jėzus džiaugiasi visomis mūsų draugystėmis ir apdovanoja mus ir mūsų draugus malonėmis ir palaiminimais. Jėzui patinka mokyti mus, kaip derėtų mylėti vieniems kitus. Jis visada pasirengęs savo malone padėti mums įveikti bet kurią draugystei trukdančią kliūtį. O svarbiausia, kad Jėzus visada yra su mumis. Jis liko mums ištikimas, nors mes skendėjome nuodėmėse (plg. Rom 5, 8–10). Jėzus pažadėjo būti su mumis „per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20).
Mąstant apie draugystę svarbu pripažinti dvasinę plotmę, kuri yra kiekvieno ryšio dalis. Koks galėtų būti aiškesnis Dievo meilės ženklas, nei liudijimas žmonių, paremiančių vienas kitą ir vienas su kitu besidalijančių gyvenimu ir sunkiam, ir geram metui atėjus? Atminkime, ką Jėzus pažadėjo Dvylikai: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 35).
Šventoji Dvasia darbuojasi, padėdama mums mylėti, atleisti ir paremti vienas kitą. Tačiau drauge ir piktasis nesnaudžia, sėdamas įtarumo, apmaudo ir nepasitikėjimo sėklas. Jis žino, kad išardydamas draugystę susilpnina Kristaus kūną. Piktasis nutuokia, kad badydamas pirštu į mūsų susiskaldymą ir priešiškumą įtikina žmones krikščionybės neveiksmingumu. „Pažvelk, kokie tie krikščionys siaurapročiai, kokie pritvinkę pykčio, o jau pavyduoliai! Kaip Dievas gali eiti už juos?“ – bamba piktasis. Tačiau dažnai šios dvasinės plotmės nepripažįstame, todėl liekame pažeidžiami. O šėtonas be perstogės mėgina mus supriešinti.
Giedro ir ramaus meto draugai?
Šventasis Raštas moko ir ne sykį teikia draugams tinkamų patarimų. Vieną iš labiausiai stulbinančių pamokymų randame Jobo knygoje. Pasak šios knygos pasakojimo, Jobas buvo ištikimas Dievui žmogus, nuoširdžiai vykdęs įsakymą mylėti Dievą ir savo artimą (plg. Job 1, 8). Šėtonas, nugirdęs apie Jobo ištikimybę, pamėgino Dievą įtikinti, kad Jobas ištikimas tik dėl to, kad jam viskas gerai klojasi: „Argi neaptvėrei iš visų pusių tvora apie jį patį, apie jo namus ir apie viską, ką tik jis turi? Tu palaiminai jo rankų darbą, ir jo galvijai padaugėjo žemėje. Betgi tik ištiesk ranką ir tik paliesk, kas yra jo, tuomet, esu tikras, jis iškeiks tave į akis“ (Job 1, 10–11). Dievas leido šėtonui Joną išbandyti. Šis neteko sveikatos, prarado turtą, gerą vardą, namus, netgi vaikus. Ir vis dėlto „Nepaisydamas visko, Jobas nei nusidėjo, nei Dievui priekaištavo“ (Job 1, 22).
Geriausi Jobo draugai, išgirdę apie jų bičiulį ištikusią nelaimę, atėjo jo paguosti. Išvydę Jobo vargą, jie apstulbę sėdėjo su juo ir tylėjo. Visą savaitę mėgino suvokti neviltį, į kurią pateko Jobas.
Jobas galiausiai nutraukė tylą ėmęs raudoti: Kodėl man tai įvyko? Kodėl man tai įvyko? Į Jobo skausmingą klausimą draugai teatsakė vis karščiau įtikinėdami jį, kad tai Dievas jį baudžia už kokią nors slaptą nuodėmę. Draugų pokalbis su Jobu prasidėjo nuo užuojautos jam, bet pamažėl jis virto ginču, kuriam argumentų pakišdavo subtilūs piktojo šnabždesiai.
Jobo draugai įsivaizdavo Dievą esant rūsčiu teisėju, atlyginančiu žmonėms ir baudžiančiu juos pagal jų elgesį. Jie nesuvokė, kad tarp jų vyksta dvasinis mūšis, nenutuokė, kad Dievas gali taip darbuotis Jobo gyvenime, vesdamas jį į didesnį pasitikėjimą ir atsidavimą. Jobo draugai pasidavė negatyvumui, ėmė teisti, smerkti, net nepagalvodami, kad taip griauna savo draugystę. Galiausiai matome, kad Jobą kaltina ne tik šėtonas. Piktajam pavyko Jobo kaltumu įtikinti netgi jo draugus, ir šie jį ėmė smerkti!
Pasakojimas pasibaigia Dievui apgynus ir išteisinus Jobą, įpareigojus jį melstis už savo draugus. Galbūt taip Dievas Jobui padėjo atleisti jiems už aštrius ir atžarius žodžius, skubotą pasmerkimą. O galbūt taip viskas susiklostė, kad Jobo draugai aiškiau išvystų jų draugystės dvasinę plotmę. Kad ir kokia buvo to priežastis, Jobas, noriai užtardamas savo draugus, parodo esąs ištikimas, nors galbūt draugai tos ištikimybės nė nenusipelnė. Ištikimybė jau pati savaime yra akivaizdus žmogaus dievobaimingumo ženklas.
Draugystė išmėginimų metui atėjus
Ir pasakojimas apie Jobą, ir pasakojimas apie Adomą su Anicetu skatina įdėmiau pažvelgti į savo draugystę. Šie pasakojimai turėtų mums padėti atpažinti, kaip Dvasia mus laimina, ir suvokti, kada piktasis mėgina mumyse pasėti ir sudaiginti nepasitikėjimo, įtarumo ar apmaudo sėklas.
Žinome, kad sunku išsaugoti artimą draugystę, ypač kai vienas iš draugų patiria išmėginimų metą. Taip pat žinome, koks lobis yra laiko išmėginta draugystė. Kaip gera žinoti, kad Dievas yra tokios draugystės dalininkas! Koks palaiminimas jausti, kad Jis nori sustiprinti mūsų meilę vienas kitam, sustiprinti taip, kad mūsų draugystė atspindėtų Jo meilę savo tautai!
