GYVYBĘ GELBĖJANTIS MAISTAS
Mokytojų žodžiai apie draugystę
Krikščionys visais laikais daug rašė apie draugystės, grindžiamos Kristaus meile, palaiminimus ir iššūkius. Šiame straipsnelyje pateiksime šiek tiek ištraukų, parinktų iš trijų skirtingų laikotarpių iškilių krikščionių raštų. Visų jų raštai yra itin svarbūs kuriuo nors aspektu. Aelredas iš Rivou buvo cistersų abatas dvyliktojo amžiaus Anglijoje. Jis artimai draugavo su šventuoju Bernardu Klerviečiu. Šv. Pranciškus Salezas buvo vyskupas ir dvasinis rašytojas septynioliktojo amžiaus Prancūzijoje. Jo knyga Įvadas į maldingąjį gyvenimą laikoma dvasine klasika. Galiausiai šv. Grigalius Nazianzietis, ketvirtojo amžiaus Konstantinopolio arkivyskupas, savo iškalbingu pamokslavimu sulaikęs arijonybės plitimą. Jį Ortodoksų Bažnyčia gerbia kaip vieną iš trijų šventųjų hierarchų. Šių Jėzaus sekėjų žodžiai tesuteikia kiekvienam iš mūsų kuo didesnį troškimą tokios draugystės, apie kokią jie rašo.
Aelredas iš Rivou. Draugystės palaiminimai
Vargu ar gali rastis laimė tarp žmonių be draugystės. Žmogus lygintinas su žvėrimi, jei jis neturi su kuo pasidžiaugti nelaimėje, nė vieno, kuriam galėtų išlieti savo širdį, užkluptas kokio nors nemalonumo, ar su kuriuo galėtų pasidalyti kokiu nors nepaprastai tauriu ar apšviečiančiu įkvėpimu. „Vargas vienišam žmogui! Juk kai suklumpa, nėra kas jį pakeltų“ (Koh 4, 10). Neturintis draugo yra visiškai vienas.
O kokia laimė, koks saugumas, koks džiaugsmas turėti tą, su kuriuo gali pasikalbėti kaip lygus su lygiu, kaip su antruoju aš, tą, kuriam tau nereikia bijoti prisipažinti savo silpnybių, kuriam gali nerausdamas iš gėdos papasakoti apie savo dvasinio gyvenimo pažangą, patikėti visas savo širdies paslaptis ir išdėstyti visus savo sumanymus! Tad kas gali būti maloniau, kaip susivienyti su kito dvasia, kad du taptų viena, jog paskui nereikėtų bijoti jokio pasigyrimo, baimintis dėl įtarumo, joks vienas kito pataisymas nebūtų skausmingas, joks pagyrimas nebūtų laikomas meilikavimu.
Išmintingas žmogus sako: „Ištikimas draugas – gyvenimo balzamas“ (Sir 6, 16). Tikrai puikūs žodžiai. Jokie gydomieji tepalai nėra stipresni ar veiksmingiau užtraukiantys mūsų žaizdas, atsivėrusias dėl laikinųjų nepriteklių, nei turimas draugas, kuris bet kokią nelaimę pasitinka džiaugsmingai, pasak apaštalo, petys į petį nešdamas kito naštas (plg. Gal 6, 2). Negana to, abudu jiems padarytas skriaudas pakelia lengviau nei draugui. Draugystė padaugina džiaugsmą ir sušvelnina sielvartą dėl bėdų jas padalydama. Taigi geriausias vaistas gyvenime yra draugas…
Draugystę turtuoliai vertina kaip savo garbę, tremtiniai – kaip savo gimtąjį kraštą, vargšai – kaip turtą, ligoniai – kaip vaistus, mirusieji – kaip gyvybę, stiprieji – kaip apdovanojimą. Dėl draugus lydinčių didžių malonių, atminimo, pagarbos, meilingo prisirišimo jų gyvenimas tampa girtinu, o mirtis brangintina. Dar puikiau, nei visi šie svarstymai, kad draugystė yra pakopa, vedanti į tobulumą, slypintį Dievo meilėje ir pažinime, nes būdamas savo bičiulio draugas žmogus tampa Dievo draugu, kaip sako Išganytojas Evangelijoje: „Jau nebevadinu jūsų tarnais <…>. Jus aš draugais vadinu“ (Jn 15, 15).
Aelredas iš Rivou
Dvasinė draugystė, 2, 9–14
Šv. Pranciškus Salezas. Netobulųjų draugystė
Turime įgyvendinti mūsų Išganytojo žodžius, kaip protėviai mus mokė: būkite geri pinigų keitėjai ir bankininkai, t. y. neimkite netikrų pinigų kaip gerų nei prastos kokybės aukso drauge su aukštos prabos, atskirkite tai, kas brangu, nuo to, kas neturi vertės (plg. Jer 15, 19).
Tikrai vargu ar yra bent vienas, neturintis kokio nors netobulumo. Kodėl turėtume nesirinkdami priimti draugo dėmes ir netobulumus kartu su jo draugyste? Žinoma, turime jį mylėti, nepaisydami jo netobulumo. Bet neprivalome nei mylėti, nei priimti jo netobulumo, nes draugystė reikalauja keitimosi ir bendravimo tuo, kas gera, o ne tuo, kas bloga. Sijojantys Tacho upės smėlį atskiria jame rastas aukso smiltis ir jas pasiima, o smėlį palieka upės krante. Taip ir bendraujantys su geru draugu turi atskirti netobulumų smėlį ir neleisti jam įsiskverbti į jų dvasią…
Vyrai, žmonos, vaikai, draugai didžiai gerbia savo draugus, tėvus, sutuoktinius ir sutuoktines. Matome, kad taip jie išsiugdo ir tūkstantį peiktinų savybių ar polinkėlių draugiškai nuolaidžiaudami ar mėgdžiodami savo bičiulius. Taip neturėtų būti, nes kiekvienas turi ganėtinai savo blogų polinkių, nereikia jų nė perimti iš kitų. To draugystė nereikalauja, priešingai, ji mus įpareigoja vienas kitam padėti išsivaduoti iš visokiausių netobulumų. Neabejotinai privalome švelniai pakęsti draugo netobulumus, jų nepalaikydami ir juo labiau jais nepersiimdami.
Kalbu tik apie netobulumus. Draugo nuodėmių neturėtume nei pakęsti, nei skatinti. Paliegusi ir bloga draugystė, kuri mato žūvantį draugą ir jam nepadeda.
Tikra ir gyva draugystė negali tverti tarp nuodėmių. Sakoma, kad salamandra užgesina ugnį, kurioje gyvena, o draugystėje įsikūrusi nuodėmė ją sugriauna. Jei tai tik atsitiktinė nuodėmė, draugystė ją pataisydama priverčia bėgti. Bet jei nuodėmė pasilieka ir įsitaiso, draugystė tuojau pražūna, nes ją palaikyti gali tik tikra dorybė. Tad turėtume daug mažiau nusidėti norėdami išsaugoti draugystę!
Šv. Pranciškus Salezas
Įvadas į maldingąjį gyvenimą, 3 dalis, 22 skyrius
Šv. Grigalius Nazianzietis. Turime būti krikščionys drauge
Bazilijus ir aš gyvenome Atėnuose. Ir kai mokslo troškimas mus buvo nubloškęs į skirtingus kraštus it vieno šaltinio vandenis, trykštančius į skirtingas puses, tarsi susitarę, iš tiesų Dievo paraginti, mes vėl susitikome toje pačioje vietoje.
Tuo metu jau ne aš vienas gerbiau savo didįjį Bazilijų, pastebėjęs jo elgesio rimtumą, kalbos brandą ir išmintį. Tai daryti raginau ir kitus, kuriems jis buvo dar nepažįstamas. Ir vos tik žmones pasiekdavo garsas ir kalbos apie jį, jis iškart pelnydavo jų pagarbą.
Taip užsimezgė mūsų draugystė; taip įsižiebė bičiulystės ugnelė; taip mus abu sužeidė meilė. Kai ilgainiui abu vienas kitam prisipažinome turį tą patį troškimą – siekti filosofijos mokslo, – tada jau iš tiesų tapome nepakeičiamais draugais, dalijomės ta pačia pastoge, duona, norais, tais pačiais siekiais, kasdien vis karščiau ir tvirčiau vienydami savo troškimus.
Rodėsi, kad abiejų siela viena, gyvenanti dviejuose kūnuose. Be abejo, neverta tikėti sakančiais, neva visa yra visame kame, tačiau mūsų atveju, matyt, reikia patikėti, kad kiekvienas iš mudviejų buvome vienas kitame.
Mudu turėjome vieną tikslą ir rūpestį – siekti dorybės, gyventi būsimųjų dalykų viltimi ir jiems taip pasiruošti, jog tenai nukeliautume dar nepasitraukę iš šio gyvenimo. Turėdami tokį tikslą, jo link kreipėme visą savo gyvenimą ir savo veiksmus, tai Dievo vedami jo įsakymo keliu, tai patys vienas kitą drąsindami siekti dorybės; ir, nors taip tvirtindamas galiu pasirodyti išpuikėlis, mudu vienas kitam buvome teisingasis pavyzdys, pagal kurį atskiriama, kas yra gera, o kas bloga.
Daugelis be savo vardo turi tarsi antrą vardą, kurį paveldi iš tėvų arba patys gauna dėl tam tikrų gyvenimo įvykių ar savybių. Mums tai nėra svarbu, mums didis dalykas ir didis vardas – būti ir vadintis krikščionimis.
Šv. Grigalius Nazianzietis
Kalba Bazilijaus Didžiojo garbei, 43
