GERK IŠ VERSMĖS
Šv. Efremas moko, kaip išgirsti Viešpaties balsą Šventajame Rašte
Craig E. Morrison O. Carm.
Parapijoje mokydamas lectio divina dažnai cituoju ketvirtojo amžiaus krikščionių rašytoją, deja, daugumai mūsų beveik nežinomą. Jis yra kilęs iš tos vietos ir netgi iš tos Bažnyčios, kurią daugelis mūsų labai menkai tepažįstame.
Nors šis senovės krikščionių rašytojas mums taip mažai žinomas, jis mus gali daug pamokyti, kaip skaityti Bibliją. Taigi norėčiau jums pristatyti Bažnyčios Tėvą, šventąjį Efremą Sirą. Pirmiausia truputėlį papasakosiu apie krikščioniškąjį pasaulį, kuriame jis gyveno.
Rytų link
Tuojau po pirmųjų Sekminių Evangelija ėmė sklisti po pasaulį, pradedant nuo Jeruzalės. Ji sklido Vakarų link, per vakarų Turkiją ir Graikiją pasiekdama Romą. Prie to prisidėjo veiksmingas apaštalų Pauliaus ir Petro skelbimas. Pirmieji šio krašto nuo Jeruzalės iki Romos krikščionys Evangeliją išgirdo skelbiamą graikų ir kiek vėliau – lotynų kalba.
Evangelija plito ir į Rytus. Ji buvo nešama į dabartinę Siriją, rytų Turkiją ir Iraką iki rytinio Indijos kranto. Tenykštės senosios krikščionių Bažnyčios savo ištakas sieja su apaštalu Tomu. Šiuose kraštuose į rytus nuo Jeruzalės pirmieji krikščionys girdėjo Evangeliją, skelbiamą aramajų kalba, tai yra Jėzaus kalba.
Efremas gimė tokioje aramajiškai kalbančioje krikščionių bendruomenėje jos aukso amžiuje, ketvirtajame šimtmetyje. Ankstyvieji šaltiniai sako jį buvus diakoną ir katechetą, gyvenusį nuosaikiai ir paprastai. Sykiu žinome, kad jis paskutinius dešimt metų praleido senoviniame Edesos mieste (nūdien tai Šanliurfos miestas pietryčių Turkijoje), svarbiame Rytų krikščionybės ir mokslo centre. Išties Efremas buvo pats žymiausias Edesos krikščionis gyventojas, pagarsėjęs savo raštais ir rūpinimusi žmonėmis, kenčiančiais nuo bado, ištikusio Edesą 373 metais.
Poetas teologas
Efremas ilgą laiką buvo gerbiamas kaip šventasis (jo šventė – birželio 9-oji). Dėl jo teologinių įžvalgų popiežius Benediktas XV 1920 m. jį paskelbė Bažnyčios mokytoju. Popiežius gyrė Efremą už įstabų Šventojo Rašto išmanymą ir teigė, kad jis drauge su šventuoju Jeronimu yra du spindintys žiburiai, „vienas apšviečiantis Vakarus, kitas – Rytus“.
Jeronimas rašė lotyniškai, o Efremas savo himnus, homilijas ir Biblijos komentarus – siriškai, aramajų kalbos dialektu. Priešingai nei Jeronimas, Efremas mėgo poetiniais įvaizdžiais išreikšti teologines mintis. Štai kaip jis nusako jaudulį, apėmusį skaitant Bibliją:
Skaitau šios knygos įžangą
ir nesitveriu džiaugsmu.
Jos posmai ir eilutės
ima mane savo glėbin.
Pirmoji panūsta pabučiuot mane
ir įtraukt savo draugėn.
(Himnai apie rojų 5, 3)
Ar ir mes kartkartėmis nesijaučiame panašiai kaip Efremas? Kai Dievo žodis tampa gyvas, ir mes pasijuntame jo apimti ir įtraukti. Juntame džiaugsmą ir troškimą skaityti toliau.
Apmąstymas su Efremu
Efremas Bibliją skaito itin dėmesingai ir atsidėjusiai, kartais atrodo, kad jis dėmesį sutelkia netgi į pačias menkiausias smulkmenas. Pavyzdžiui, skaitydamas palyginimą apie gerąjį samarietį jis pastebėjo, kad Jėzus sakė šią istoriją įvykus konkrečioje geografinėje vietoje: „Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas“ (Lk 10, 30).
Ar prisimeni kurį kitą iš Evangelijos palyginimų, vykusių konkrečioje Izraelio vietoje? Į mintį ateina palyginimas apie sėjėją ir sėklą, apie pražuvėlį sūnų, apie turtuolį ir Lozorių, bet visi jie vyko kur kas bendriau nusakytose vietose – lauke, namuose, vartuose. Tik du palyginimus Jėzus susiejo su konkrečia geografine vieta: palyginimą apie gerąjį samarietį ir palyginimą apie fariziejų ir muitininką. Šio palyginimo veiksmas vyksta Jeruzalės šventykloje (plg. Lk 19, 9–14).
Efremas evangelijas veikiausiai mokėjo atmintinai, todėl jam labai įstrigo palyginimo apie gerąjį samarietį aplinka. Kodėl Jėzus pamini vietovę, iš kurios tas žmogus keliauja, ir miestą, į kurį jis vyksta? Ką Jėzus tuo mėgina mums pasakyti?
Detalių svarba
Kelias iš Jeruzalės į Jerichą ėjo per Judėjos kraštą, jis buvo toli nuo samariečių gyvenamų vietų. Tad Efremas padarė išvadą, kad tas žmogus, kurį sumušė plėšikai ir paliko pusgyvį pakelėje, buvo vietinis žydas. Ši įžvalga sustiprina palyginimo metamą iššūkį.
Judėjos keliu keliaujantis samarietis yra nevietinis, pašalietis ir kai kurių netgi nemėgstamas. Prisiminkime, kad Jonas, rašydamas apie Jėzaus pokalbį su samariete prie šulinio (plg. Jn 4, 1–42), atkreipia dėmesį, jog taip elgtis buvo labai neįprasta. Jis pabrėžia socialinį atstumą tarp šių grupių: „Žydai nebendrauja su samariečiais.“ Taigi ganėtinai aišku, jog mokiniai, sugrįžę ir radę savo mokytoją, kalbantį su samariete, buvo labai nustebę (plg. Jn 4, 9. 27). Jėzus peržengė kultūrinę takoskyrą!
Jei gerasis samarietis, pamatęs sužeistą žydą pakelėje, būtų perėjęs į kitą kelio pusę, tai būtų visai pateisinama. Žydų ir samariečių bendruomenes skiria išankstinių nuostatų ir neapykantos pragarmė. Bet samarietis į gulintį žydą pažvelgia ne kaip į priešą, o kaip į bėdoje atsidūrusį brolį. Jis mato, kad jis ir sužeistas žydas turi bendro – trapią žmogystę – ir tai tampa jungiančiu tiltu. Samarietis jį pereina, kad pasirūpintų nelaimėn įpuolusiu savo broliu.
Turėtume pasidomėti, ką gi galvoja sužeistas žydas, kai prie jo prieina šis prašalietis! Regis, jis turėtų vengti bendrauti su samariečiu. Bet tokios skaudžios bėdos ištiktas žydas, atrodo, neteko bet kokios išankstinės nuostatos ar neapykantos. Abu vyrai tampa broliais.
Palyginimo galia
Pastebėdamas lengvai pražiūrimą detalę – „iš Jeruzalės į Jerichą“ – Efremas atskleidžia šį palyginimą, jo žinia iškyla į paviršių ir prasiveržia gyvenimą perkeičianti Evangelijos galia. Tai akimirka, kai, pasak popiežiaus Pranciškaus, Dievas „siunčia savo Dvasią į mūsų širdis, kad taptume Jo vaikai, kad perkeistų mus ir padarytų gebančius savo gyvenimu atsiliepti į Jo meilę“ (Evangelii gaudium, 112).
Dvasia, įžengusi į Efremo širdį, jį perkeitė ir įkvėpė perduoti Evangelijos galią šiandienos žmonėms. Dabar Efremas mums padeda, kad ta pati Dvasia galėtų įžengti į mūsų širdis ir mus keisti, kai skaitome Dievo žodį.
Koks tas perkeitimas? Paminėsiu vienintelį pavyzdį iš šių laikų. Pažvelkime, kokie visą gyvenimą trunkančio Evangelijos apmąstymo padariniai paties popiežiaus Pranciškaus gyvenime. Ką tik išrinktas jis susirūpino, kad šveicarų gvardiečiams teks stovėti prie jo durų pernakt. Švęsdamas savo gimtadienį vaišino benamius. Nukeliavo į Lampedūzą Italijoje, kad asmeniškai sutiktų nelegalius imigrantus, pabėgusius iš savo krašto dėl karo ir skurdo. Kaip gerasis samarietis popiežius kerta nematomas sienas, kurias pasistatėme savo pasaulyje, jis drąsina ir mus jas įveikti.
Realistinis raminantis patarimas
Efremas itin rūpestingai skaitė Šventąjį Raštą. Kai kurie iš mūsų pagalvos: „Aš taip negebėčiau. Juk labai sunku pastebėti kiekvieną smulkmeną.“ Tokį skundą dažnai girdžiu iš godžių Biblijos skaitytojų. Veikiausiai jį girdėjo ir Efremas. Rašydamas evangelijų komentarus jis įterpė padrąsinimo žodį, kuris toks taiklus, kad tinka ir nūdien, kaip ketvirtajame amžiuje.
Efremas pradeda klausdamas Dievo: „Kas gebės iki galo perprasti bent vieno Tavo žodžio gelmes?“ Šis klausimas mums primena, kad bet kuri Biblijos vieta yra tokia gili ir galinga, jog mes niekada jos nesuvoksime iki paties galo. Biblija yra kaip versmė. Pasak Efremo, „Paliekame daugiau nei išgeriame, kaip ištroškę žmonės, geriantys iš versmės.“ Kad ir kiek sugersime prasmės iš konkrečios Biblijos pastraipos, tai nebus vienintelė jos prasmė. Naujos įžvalgos, naujos reikšmės vis veržiasi paviršiun. Paika manyti, kad įstengsime versmę išgerti iki dugno!
Tad Efremas baigia taip: „Džiaukis tuo, ką išgėrei, nesiskųsdamas, kad tiek daug dar liko. Tai, ką išgėrei, yra tavo dalis, o tai, kas liko, yra tavo paveldas.“ Kitaip tariant, tai, ką išgeri, gauni šiandienai, o rytoj visada tavęs laukia dar daugiau.
Aš primenu šį naudingą šventojo Efremo patarimą išgirdęs dejuojančius žmones, kad jie ne viską suprato ar gebėjo priimti iš kurios nors Evangelijos pastraipos, tarkim, apie gerąjį samarietį. Tikiuosi, kad Efremo išmintis pasitarnaus ir tau.
Skaityk tekstą kuo akyliausiai. Įsidėmėk visas detales ir smulkmenas. O tada džiaukis Dvasios teikiamomis įžvalgomis. Džiaukis, kad ši pastraipa gali tave keisti būtent dabar, šią akimirką! Nesijaudink dėl viso to, ko dar nepastebėjai, neatradai ar nesupratai. Nesijaudink, kad tavo interpretacija „neteisinga“. Troškimas stipriau mylėti ir suprasti Dievo žodį tave vis sugrąžins prie jo. Ir Dievas kaskart vis daugiau tau atvers ir parodys.
