Meditacijos
Pirmadienis, rugsėjo 1
1 Kor 2, 1–5
Kad jūsų tikėjimas remtųsi ne žmonių išmintimi, bet Dievo galybe (1 Kor 2, 5).
Sakoma, jog didžiausia pasaulyje bedugnė yra tarp proto ir širdies. Todėl Paulius, nuvykęs į Korintą, nesiėmė vien mokyti apie Dievą ar kalbėtis moralės klausimais. Jis korintiečiams parodė nukryžiuotą, bet šlovingai prisikėlusį, galingą Kristų. Jis ne tik mokė žmones apie Kristų, bet ir Jį patį jiems parodė. Paulius norėjo nutiesti tiltą per bedugnę tarp proto ir širdies.
Pats Paulius buvo „silpnas, virpantis iš baimės“ (1 Kor 2, 3), bet jo žodžiai buvo veiksmingi, gėrėsi žmonėms į širdis, nes jis rodė asmeninį, nuoširdų santykį, kurį atėjęs mums padovanojo Jėzus. Paulius parodė, kad Jėzus yra daugiau nei didis mokytojas – Jis yra pats mūsų išganymas. Jis ne idėja, o asmuo. Jėzus yra mūsų tikėjimo pamatas. Tikėjimas negali būti grindžiamas vien žmogiškais motyvais, tikrasis tikėjimas iš esmės yra mūsų atsakas į susitikimą su Dievo galybe.
Susitik su Jėzumi asmeniškai, priimk Jį širdimi. Šventasis Raštas tepadeda tau sutikti Viešpatį veidas į veidą. Skaitydamas šiandienos Evangeliją įsivaizduok esąs toje situacijoje. Klausydamiesi Jėzaus ir stebėdamiesi Jo maloningais žodžiais, sinagogos nariai vis tiek negebėjo nutiesti tilto tarp proto ir širdies. Jėzus padarė įspūdį jų protui, galbūt juos kiek ir sujaudino, tačiau jie nemokėjo nepaisyti to, ką apie Jį žinojo: jiems Jis – tai tas pats Jėzus, su kuriuo užaugo, žaidė vaikystėje, kuris užsiėmė dailidės amatu. Tad argi gali Jis būti kuo nors daugiau! Ir kai Jėzus atskleidžia, kas vyksta jų širdyse, šių žmonių palankumas virsta pykčiu.
Jėzui turbūt skaudėjo širdį matant, kad Jo kaimynai negeba Jo priimti. O šiandien Jis to paties klausia mūsų – ar gebėsime pažvelgti skvarbiau, ar pajėgsime suvokti ne vien tai, ką jau žinome apie Jį? Ar leisime Jam, Jėzui (ne Jėzaus idėjai, bet tikram asmeniui), suvirpinti mūsų širdis?
Viešpatie, tikiu, kad esi didesnis, nei manau. Noriu ne būti įtikintas, koks Tu esi, bet pats sutikti Tave ir pažinti. Jėzau, ateik ir būk mano tikėjimo pamatas!
Ps 119, 97–102; Lk 4, 16–30
Antradienis, rugsėjo 2
1 Kor 2, 10–16
Apie tai ir kalbame ne mokytais žmogiškosios išminties žodžiais, bet tais, kurių išmokė Dvasia (1 Kor 2, 13).
Ar kada teko darbuotis viešųjų ryšių srityje? Tikriausiai teko, nors tuo metu taip ir nemanei. Jei kada draugui negirdint jį kam nors rekomendavai, jei kada pagyrei tau patinkantį restoraną, vadinasi, užsiėmei viešaisiais ryšiais. Viešųjų ryšių pagrindas yra strateginis pokalbis, kuris turėtų padėti žmonėms kurį nors asmenį ar kurią nors organizaciją, įstaigą ar įmonę labiau vertinti, tikintis, kad tuomet bus užmegzti ryšiai su tuo asmeniu ar organizacija.
Pirmame šiandienos skaitinyje Paulius patvirtina, kad esame pašaukti užsiimti viešaisiais ryšiais. Mūsų užduotis – įtraukti žmones į pokalbį, kuris padėtų jiems labiau pamilti Dievą ir priimti Jį į savo gyvenimą. Per gyvenimą sutinkame labai daug žmonių – kai kuriuos gerai pažįstame, kitus susitinkame tik prabėgomis. Kai kurie žino tiesą apie Dievą ir Jo meilę žmonijai, o kitų samprata miglota ar netgi klaidinga. Vieni jaučiasi esą nutolę nuo Dievo, kiti neigia Jo buvimą. Taigi tenka išmokti pasirinkti žodžius ir veiksmus, kad jie tiktų bendraujant su tuo ar anuo žmogumi. Kaip geri viešųjų ryšių specialistai turime būti lankstūs ir kūrybingi.
Nesijaudink, jei tau atrodo, kad toks darbas tinkamesnis turinčiam patirtį žmogui. Paulius ragina nepasitikėti vien žmogiškaisiais gebėjimais, nes jų paprasčiausiai nepakanka. Net ir gabiausias Evangelijos skelbėjas negali patraukti žmogaus Viešpaties link vien tik savo pastangomis, reikia bendradarbiauti su Šventąja Dvasia. Ji tekreipia pokalbius tinkama linkme, teduoda patarimų, kaip sukurti ryšį su kiekvienu kalbinamu žmogumi.
Tereikia trupučio praktikos, kad išmoktum viena ausimi klausytis pašnekovo, kita – Šventosios Dvasios. Kokie to žmogaus poreikiai? Ką jis ar ji mano apie Dievą? Kaip galiu jam ar jai parodyti Dievo meilę? Šventoji Dvasia nori atsakyti į šiuos mūsų klausimus.
Tobulink viešųjų ryšių įgūdžius. Nustebsi, kad Šventoji Dvasia dažnai padiktuos mintį, pakeisiančią kieno nors gyvenimą.
Šventoji Dvasia, kalbėk per mane, kad kiti Tave labiau pažintų!
Ps 145, 8–14; Lk 4, 31–37
Trečiadienis, rugsėjo 3
1 Kor 3, 1–9
…o Dievas augino (1 Kor 3, 7).
Koks tas augimas? Priklauso nuo to, apie ką kalbame: apie pensijų fondus, miesto plėtrą, piktžoles darže ar anūkus. O kur dar dvasinis augimas, kurį apskritai sunku pamatuoti!
Tikėjimo sėkla, mumyse pasėta per Krikšto sakramentą, laistoma visą gyvenimą. Ją laisto šeima ir draugai, kunigai ir vienuoliai, šventųjų, gyvenusių prieš mus, istorijos. Tačiau kaip atrodo augimas?
Viena vertus, jis gali atrodyti kaip gyvatė, besinerianti iš savo odos, nes dvasiškai augdami nusimetame senus įpročius, veiksmus, mintis, troškimus ar net santykius. Galbūt išsinėrę iš jų jaučiamės nemaloniai, tarsi nuogi. Galbūt liūdime dėl to, ką palikome praeityje, ar bijome to, kas dar laukia. Tačiau patirties naujumas toks gaivinantis ir įkvepiantis, jis atneša viltį ir Dievo pripildytą ateitį.
Augimą galima palyginti su permainomis, kurias tylioje tamsoje glūdėdamas kokone patiria vikšras prieš tapdamas drugeliu. Šventoji Dvasia, veikianti giliai širdyje, pakeičia mus į nuostabų Viešpaties akimis kūrinį. Tam reikia kantrybės ir nuolankumo, galbūt net kiek tylesnio gyvenimo, kuriame mažiau veikimo ir pripažinimo. Tokios akimirkos yra būtinos.
Augimas panašus ir į nepastebimą medžio stiebimąsi aukštyn, į jo ėjimą tvirtyn, kai kasdienybėje būni ištikimas žodžiams, įsakymams ir gyvenimui, kurį tau nurodo Viešpats.
Kad ir koks būtų tavo augimas, net neabejok, kad tai ir šaknų tvirtėjimas bei skverbimasis gilyn, šaknijimasis Viešpatyje. Stipriomis, sveikomis šaknimis dar labiau įaugame į Dievo gyvenimą.
Prašyk Viešpaties, kad padėtų tau augti. Kiekvienąkart priimdamas Komuniją prašyk tavyje esančio Kristaus tave maitinti. Prašyk Jo nurodyti tinkamą kasdienos kryptį ar suteikti gebėjimą naujai pamatyti Jo meilę. Per adoraciją Jėzus teatveria tau akis, kaip atvėrė apaštalams kelyje į Emausą. Teleidžia Jis tau vis giliau įsišaknyti Jo meilėje ir žodyje.
Tėve, dėkoju už pasodintą manyje tikėjimą. Subrandink mane savyje.
Ps 33, 12–15. 20–21; Lk 4, 38–44
Ketvirtadienis, rugsėjo 4
Lk 5, 1–11
Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui (Lk 5, 4).
Jei kada matei ežere plaukiančią motorinę valtį, turbūt pastebėjai, kad ji retai kada juda palengva. Dažniausiai ji lekia vandeniu dideliu greičiu arba juda tolygiai, iš paskos tempdama vandens slidininką. Vairuojant motorinę valtį norisi aprėpti kuo didesnę teritoriją. O priimant Dievo Apreiškimą viskas vyksta priešingai. Jėzus neprašo tavęs kuo greičiau apiplaukti kuo didesnį plotą. Jis nori, kad nuleistum inkarą. Nėra reikalo kuo skubiau atplaukti į kitą ežero pusę. Reikia tiesiog tyliai sėdėti ir būti pasirengusiam priimti tai, ką Jis nori tau duoti.
Jėzaus paprašytas irtis į gilumą, Petras turėjo apsispęsti, ar viską mesti ir keliauti namo, ar iš naujo irtis ir dar šiek tiek palaukti. Jis ištraukė milžinišką valksmą, nes paklausė Jėzaus žodžių. Tačiau dar didesnis laimikis, kad Petras suprato, jog Jėzus nėra paprastas žmogus. Jis pamatė šventąjį, kurio žodžiai turi galią. Jis išvydo žmogų, kuriuo verta sekti, tokį, kuris praturtina ne tik medžiagiškai, bet ir dvasiškai. Petras užmetė tinklus į Dievo meilės gilumą ir buvo apdovanotas taip, kaip net neįsivaizdavo.
O kaip tu gali užmesti tinklus į gilumą? Būna akimirkų, kai Jėzus prašo pasilikti su Juo ilgiau, kad galėtum paragauti Jo meilės, galios ir tiesos. Galbūt Jis prašo antrą, trečią ar ketvirtą kartą pažvelgti į sekmadienio Evangelijos ištrauką. Neskubėk, sustok, palauk. Galbūt visą savaitę mąstysi apie vienų vienintelę ištraukos eilutę. Ir gerai. Elkis kaip Petras, tyliai sėdintis savo valtyje ir laukiantis stebuklo. Užmesk tinklus į gilumą, nes tavo Išganytojas yra suruošęs tau nuostabų laimikį. Nepaisyk jokių prieštaravimų ir stabtelk. Pažinti Jėzų, girdėti Jo balsą, priimti Jo gyvenimą – tai didelės malonės, kurių sulauks kiekvienas, užmetęs tinklus į gilumą.
Dėkoju, Viešpatie, kad kvieti pasilikti Tavo artumoje. Padėk man užmesti tinklus kuo giliau, kad nepraleisčiau nė vienos Tavo dovanos.
1 Kor 3, 18–23; Ps 24, 1–6
Penktadienis, rugsėjo 5
1 Kor 4, 1–5
Man mažai rūpi, ką jūs ar žmonių teismas spręstų apie mane (1 Kor 4, 3).
Anoniminiai alkoholikai išpopuliarino šį pasakymą: „Man nesvarbu, ką apie mane mano kiti.“ Tai priminimas, kad kitų žmonių nuomonė neturėtų valdyti mūsų gyvenimo. Kai žmonės apie mus kalba ką nors negražaus, tai labiau atskleidžia, kokie yra jie patys, o ne mes. Ir, priešingai, ką mes sakome apie kitus, atspindi, kokie mes esame. Tačiau svarbiausias asmuo, kuriam turime patikti, yra Dievas. Jei visi taip manytų, gyventume tikrai taikingame pasaulyje.
Korinto tikintiesiems Paulius kalba labai panašiai. Jie ginčijasi dėl mokymo, vieną apaštalą mėgsta labiau nei kitą ir galiausiai tarpusavyje susipriešina. O Paulius nenori, kad jų tikėjimas remtųsi asmenybių žavumu ir patrauklumu. Jis – tiesiog pasiuntinys, pašauktas dalytis Gerąja Naujiena. Jie negali jo ar kitų apaštalų skirstyti į svarbesnius ir mažiau svarbius. Jei Paulius gyventų šiandien, tikriausiai pasakytų: „Ne aš svarbus, o Jėzus.“
Negalvokime, kad nuomonės nesvarbios. Juk visiems mums kažkas patinka ar nepatinka. Galbūt mūsų nuomonė nesutampa su bendradarbio, politiko ar šeimos nario. Mums gali nepatikti, kaip dirba ministerija, arba gali patikti vienas ar kitas kunigas. Tai nieko blogo tol, kol mūsų nuomonė nepastato sienos tarp mūsų ir manančių priešingai. Nepamirškime, kad gailestingoji meilė yra svarbiausias dalykas, nes ji artimiausia Dievo širdžiai dorybė.
Jei tave blaško kitų žodžiai ar veiksmai, skirk minutę laiko Jėzui. Prisimink, kad Jis mirė ne tik už tave, bet ir už tuos, su kuriais nesutinki, ir kad Jis myli kiekvieną žmogų besąlygine meile. Prašyk, kad ši meilė dar giliau prasiskverbtų į tavo širdį. Viešpaties malonė tepadeda visus žmones, net ir tuos, su kuriais nesutari, matyti kaip Jo sūnus ir dukras, tavo brolius ir seseris. Jėzaus meilė sugriovė viduryje stovinčią pertvarą (plg. Ef 2, 14). Tikrai esame viena Kristuje!
Viešpatie, yra daug žmonių, su kurių nuomone nesutinku. Padėk man matyti daugiau, ne tik šiuos skirtumus, ir atrasti darną Tavo meilės galioje!
Ps 37, 3–6. 27–28. 39–40; Lk 5, 33–39
Šeštadienis, rugsėjo 6
Lk 6, 1–5
Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats (Lk 6, 5).
Ar žinojai, jog šabą sugalvojo Dievas? Dievas Mozei davė trečiąjį įsakymą: „Atmink ir švęsk šabo dieną“ (Iš 20, 8). Šabo dieną Izraelis turėjo nedirbti ir ilsėtis, kaip kad Dievas po šešių kūrimo dienų ilsėjosi septintą dieną. Deja, užuot ilsėjęsi, žmonės suprato šabą kaip taisyklių rinkinį, tvarkantį žmonių veiksmus, nusakantį, ką jie gali ir ko negali daryti. Tiems, kurie šitaip mąstė, Dievo meilė ir Jo troškimas dalytis poilsiu su savo tauta užėmė antrą vietą, o įstatymo apeigos atsidūrė pirmoje vietoje.
Jėzus suprato, koks iš tiesų turėjo būti šabas. Štai kodėl fariziejai kaltino Jėzų šabo nesilaikymu. Šiandienos Evangelijoje Jis sako fariziejams: „Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats“ (Lk 6, 5). Jėzus aiškina, jog šabas buvo sukurtas žmogui, o ne atvirkščiai. Dievas nori laiminti mus šią dieną ir padėti mums artėti prie Jo, o ne įkalinti mus. Katekizme rašoma: „Kupinas užuojautos, Kristus pripažįsta, kad šabo dieną leistina gera, o ne bloga, gelbėti gyvybę, o ne žudyti. Šabas yra gailestingojo Viešpaties ir Dievo garbės diena“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2173).
Kuo laikome sekmadienius? Ar dejuojame, kad turime eiti į Mišias? Ar laikome tai ypatinga proga pagarbinti Dievą ir leisti Jam išlieti savo malones ant mūsų? Gera priminti sau, kad ryt Mišiose gausime malonės ir išminties įveikti rūpesčius ir iššūkius, mus slėgusius visą savaitę. Tačiau sykiu gera atsiminti ir tai, jog sekmadieninė prievolė mums leidžia drauge su broliais bei seserimis Kristuje priimti brangiausią Jėzaus Kūną ir Kraują, teikiantį palaimą ir atgaivą.
Taigi nenustok laukęs ir tikėjęsis! Mišių metu tikėk, jog tu, mylimas Dievo sūnus ar duktė, esi viena su Kristaus kūnu. Eik Komunijos prašydamas Jėzų atskleisti tau save taip, kaip tau labiausiai reikia. Leiskis Jo laiminamas ir atgaivinamas prieš ateinančią savaitę!
Jėzau, nekantraudamas laukiu, kad galėčiau Tave pagarbinti ir kūnu bei dvasia pailsėti. Žinau, kad Tu trokšti, jog tai rytoj patirčiau. Ačiū Tau už šabo poilsį!
1 Kor 4, 6–15; Ps 145, 17–21
Sekmadienis, rugsėjo 7
Rom 13, 8–10
Mylėk savo artimą kaip save patį (Rom 13, 9).
Ar kada nors atkreipei dėmesį, kad paliepimus, kuriuos girdime dažniausiai, mums sunkiausia įvykdyti? Paimkime kaip pavyzdį šiandienos antrąjį skaitinį. Mes visi susiduriame su žmonėmis, bandančiais mūsų kantrybę ar mus labai erzinančiais. Tokiais atvejais pasaulis įnirtingai ragina į gyvenimą žvelgti pro egoistinę prizmę. Bet kartu visą laiką giliai savyje jaučiame Jėzų, kviečiantį mylėti vienam kitą, net aukotis dėl kitų.
Tai reiklus kvietimas. Sekdami Kristumi, turėtume patys stengtis tarnauti, o ne norėti, kad mums tarnautų (plg. Mt 20, 28). Kristus prašo mus pokylyje sėstis į „paskutinę vietą“ (Lk 14, 9). Jis net perspėja, kad jei stengsimės būti pirmi, būsime paskutiniai, o jei paskutiniai – tada būsime pirmieji (plg. Mt 20, 16).
Šiandienos skaitiniuose Dievas kviečia save šiek tiek paanalizuoti. Kaip pastaruoju metu tau sekėsi mylėti savo artimą kaip save patį? Gal kaip nors įskaudinai kitą žmogų? Gal neapgynei savo draugo, nes pabijojai kitų kritikos ar pašaipos? O galbūt ką nors neteisingai vertinai? Kuo nors savanaudiškai pasinaudojai? Arba atsisakei padėti draugui, kuriam tavęs reikėjo, vien dėl to, kad tau tai kėlė nepatogumų?
Žinoma, tai nemalonūs klausimai. Tačiau neužmiršk, kad Dievas pažįsta tavo širdį. Jis žino, kad labai nori daryti gera, nors kartais ir nepasiseka. Jis taip pat žino, kad tavyje gyvena Jo Dvasia, teikianti dieviškos stiprybės ir keičianti tai, kas atrodo neįmanoma. Todėl nebijok Jam atsiverti ir prašyti Jo pagalbos. Atsimink – Dievas yra meilė – dosni ir begalinė. Leiskis Jo mylimas ir suprasi vis labiau mylintis kitus.
Dangiškasis Tėve, atleisk man, kad pirmiausia rūpinuosi savimi. Jėzau, išvaduok mane iš savanaudiškumo. Šventoji Dvasia, išmokyk mane iš tiesų mylėti. Tėve, suvienyk savo vaikus!
Ez 33, 7–9; Ps 95, 1–2. 6–9; Mt 18, 15–20
Pirmadienis, rugsėjo 8
Švč. Mergelės Marijos Gimimas
Mt 1, 1–16. 18–23
Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų (Mt 1, 23).
Tūkstančius metų Dievas savo tautai žadėjo atsiųsti gelbėtoją, tą, kuris „ganys savo kaimenę“ ir kurio didybė „pasieks žemės pakraščius“ (Mch 5, 3). Ištisos žydų kartos laukė ir tikėjo, kad Dievo pažadas išsipildys. Marijos gimimas žymi prasidėjus pažado išsipildymo laiką – štai kodėl jis toks svarbus.
Bažnyčia Marijos gimimą švenčia nuo VI amžiaus, ne tik norėdama pagerbti ją kaip Dievo Motiną, bet ir trokšdama parodyti, jog jos gimimas yra nepakartojamas išganymo istorijos įvykis. Vatikano II Susirinkimas teigia: „Galiausiai su ja, prakilniąja Siono dukterimi, ilgai laukus pažado išsipildymo, ateina laikų pilnatvė ir prasideda nauja išganymo santvarka“ (Lumen gentium, 55).
Ši iškilmė mums liudija, kad Dievas laikosi savo pažado. Juozapas ir Marija tai žinojo. Angelas Gabrielius pranešė Marijai išties pribloškiančią žinią, kad ji, būdama mergelė, pagimdys Dievo Sūnų! Ji nežinojo, kaip tai įvyks, tačiau tikėjo. Juozapas, per sapną sužinojęs, jog Marijos kūdikis yra iš Šventosios Dvasios, taip pat pasitikėjo Dievo žodžiu ir, vedamas tikėjimo, vedė Mariją. Ir nei vienas, nei kitas nenusivylė.
Ši diena – tai puiki proga džiaugtis Dievo ištikimybe ir meile, švęsti šios meilės pergalę Mergelės Marijos asmenyje. Meilę regime kiekviename jos gyvenimo tarpsnyje. Tad norime ją pagerbti už tai, jog apsireiškimo metu ištarė angelui „taip“. Šis „taip“ buvo daugel metų trukusio nuolankaus atvirumo Viešpačiui viršūnė. Už tuos metus turime dėkoti Viešpačiui ir džiaugtis.
Ši diena – tai ir proga atkartoti Marijos „taip“ mūsų gyvenime. Tai diena, kai turime pasakyti Dievui, jog iš visų jėgų stengiamės sekti Marijos pavyzdžiu. Nors nesame be nuodėmės, Kristus vis tiek mumyse gyvena. Garbinkime Jį klausydami Jo Motinos patarimo: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5).
Viešpatie, suteik malonę tikėti, kad išpildysi visus savo pažadus mano gyvenime. Marija, melski už mane, kad pasitikėčiau Viešpačiu, kaip tu pasitikėjai.
Mch 5, 1–4; Ps 13, 6
Antradienis, rugsėjo 9
1 Kor 6, 1–11
Ar nežinote? (1 Kor 6, 3)
Išbaręs korintiečius už nedorumą, apaštalas Paulius peikia ir tikinčiųjų tarpusavio teisinius santykius. Korintiečiai, prisidengdami tuo, kad jie Kristuje „mirė įstatymui“, nepaliovė nuodėmiauti. Užuot savo ginčus ir nesutarimus sprendę kaip broliai ir seserys Kristuje, jie išeities ieškojo teisinėje Romos imperijos sistemoje. Taigi Paulius jų tris kartus klausia „ar nežinote?“, norėdamas pabrėžti skirtumą tarp tikros krikščionybės, ženklinamos Šventosios Dvasios artumo, ir jų gyvenimo.
Šis klausimas tinka ir mums. Ar žinome, kad Evangelija yra „Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam“ (Rom 1, 16)? Ar žinome, kad esame „nuplauti, pašventinti, nuteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia“ (1 Kor 6, 11)? Ar žinome, kad galime atsižadėti senojo žmogaus ir „apsivilkti nauju žmogumi, sukurtu pagal Dievą“ (Ef 4, 24)?
Praradus Evangelijos galios suvokimą, žemyn ritasi ne tik mūsų pačių gyvenimas, mes taip pat blogai veikiame ir kitus. Viena blogybė eina po kitos, kol imame stebėtis, kodėl viskas taip prastai klojasi. Paulius korintiečiams priminė, kad jie priklauso Kristui. Taip, jie buvo nuplauti, išteisinti bei pašventinti, tai yra paskirti Dievui. Tačiau norėdami susivienyti su Kristumi, jie turėjo sau taikyti aukštesnius kriterijus.
Lygiai taip pat aišku, kad kai mus paliečia Dvasios apreikšta Evangelija, ima dėtis nuostabūs ir stebuklingi dalykai. Mes pasitikime, kad prisikėlimo galia veikia mumyse ir kiekviename tikinčiajame. Vien ši tiesa gali mus taip perkeisti, kad tai taptų pastebima ir aplinkiniams. Mes atrandame dangiškąją perspektyvą, tampame džiugūs net bėdų spaudžiami, tampame dosnūs, išsivaduojame iš pavydo ir imame atleisti taip, kaip Jėzus mums atleidžia. Šventųjų gyvenimo laisvė ir jėga dažnai siejama su jų pasitikėjimu Dievu ir atvirumu Šventajai Dvasiai. Evangelija dovanoja gyvenimo apstumą, o ne tik šio to prideda į senąjį gyvenimą. Tad kelkime širdis į Viešpatį ir prašykime dar labiau apreikšti visa, kas yra mūsų Kristuje.
Dėkoju Tau, Tėve, už Evangelijos galios, perkeitimo ir laisvės nuo nuodėmės apreiškimą. Suteik man malonę gyventi Evangelijos apstumu ir nenuklysti nuo Tavo pažadų.
Ps 149, 1–6. 9; Lk 6, 12–19
Trečiadienis, rugsėjo 10
1 Kor 7, 25–31
Gera žmogui būti tokiam (1 Kor 7, 26).
Kodėl raginimas melstis „už pašaukimus“ dažnai suprantamas kaip prašymas melstis už tam tikrus pašaukimus, t. y. už pašaukimus į kunigystę ir vienuolystę? Kodėl našliai, išsiskyrę, nesusituokę katalikai dažnai jaučiasi lyg neturintys pašaukimo, kodėl jie patiria dvasinį netikrumą? Kodėl krikščioniška santuoka neretai laikoma ne didžiu pašaukimu, o veikiau pasirinkimu tiems, kurie neįstengia gyventi pašvęstojo gyvenimo? Tai sunkūs klausimai. Ankstyvaisiais amžiais Bažnyčia nepaprastai gerbė vienuolinį gyvenimo būdą. Tačiau pasauliečiai ir krikščioniškoji santuoka, deja, buvo palikti tarsi nuošalėje. Todėl tokios kaip šiandienio skaitinio ištraukos dažnai būdavo aiškinamos teigiant, jog pašvęstasis celibatinis gyvenimas yra vienintelė galimybė gyventi atsidavus Dievui. Net šventieji, pavyzdžiui Ambraziejus, santuoką vadino Dievo duotu, bet menkesniu pašaukimu, kai „tarytum nuleidžiame ir užmerkiame akis, žvelgusias į Dievo Karalystę, lyg snaustume būdami čia, pasaulyje, ir neregėtume dieviškųjų dalykų“.
Katalikiškoji tradicija skaistumą dėl Dangaus Karalystės vadina trumpesniu, statesniu keliu vienybės su Dievu link (plg. Mt 19, 12). Tačiau Vatikano II Susirinkimas teigia, jog yra vienas, visuotinis pašaukimas į šventumą: „visi Kristaus tikintieji, kad ir kokia būtų jų užimama vieta ar luomas, šaukiami siekti krikščioniškojo gyvenimo pilnatvės ir meilės tobulybės“ (Lumen gentium, 40). Kiekvieno žmogaus pašaukimas yra jam skirta Dievo dovana (plg. 1 Kor 7, 7–19). Svarbiausia, ar paklūstame Dievui gyvendami savo pašaukimu.
Jei esi pašauktas į pašvęstąjį gyvenimą – gyvenk šia dovana! Pasauliui reikia liudijimo apie anapusinio gyvenimo tikrumą. Jei esi susituokęs – priimk šį pašaukimą! Mylėdamas savo sutuoktinį ir rūpindamasis šeima tampi tikėjimo didvyriu. Jei esi nesusituokęs, atmink, jog esi Dievo mylimas ir nuostabus Jo Karalystės statydinimo įrankis. Kad ir kas būtum, kad ir kur būtum, leisk šaknis į savo pašaukimą ir žydėk Dievo dovanojamu šventumu.
Jėzau, priimu dabartinį savo gyvenimą ir visas jo aplinkybes kaip dovaną. Padėk man džiaugtis savo pašaukimu suprantant, kad tai kelias į didesnę vienybę su Tavimi.
Ps 45, 11–12. 14–15. 16–17; Lk 6, 20–26
