MEILĖ GIMDO MEILĘ
Kodėl Žodis tapo kūnu?
Ar atsimeni pirmojo tavo vaikučio gimimą? Tikriausiai tave užliejo tokia meilė, jog, rodės, kad gali viską padaryti, kad tik apgintum ir apsaugotum tą gležną mažutį kūdikį, kurį Dievas tau patikėjo. Pakako pamatyti taikiai miegantį vaikelį ir užliedavo iki tol niekada nepatirtos meilės banga – tai tavo vaikelis. Tu nieko daugiau nenori, kaip tik jį mylėti ir pajusti jo meilę tau.
Kad ir kokia stipri ir viską keičianti tėvų meilė vaikams, ji tėra šešėlis, palyginti su Dievo, mūsų dangiškojo Tėvo, meile mums. Jis mus sukūrė iš nieko. Jis sukūrė visą sudėtingą ir gražų pasaulį, kad jame gyventume, pasaulį, atspindintį Jo garbę ir meilę. Jis davė mums vieniems kitus, kad bendraudami atspindėtume Jo meilę, gailestingumą, atjautą ir teisingumą. Jis pažadėjo, kad bus su mumis visados, iki laikų pabaigos.
Diena iš dienos mums Dievas lieja nesuskaičiuojamus palaiminimus per pasaulio grožį, per mūsų draugus ir šeimas. Jis lieja savo malones, nes mus myli ir nori, kad ir mes savo ruožtu Jį mylėtume.
Milžiniškas žingsnis
Ši sąveika tarp Dievo meilės mums ir Jo troškimo, kad ir mes mylėtume, akivaizdi visame Šventajame Rašte. Jis pašaukė Abraomą tapti visos tautos tėvu, sudarydamas sandorą su juo. Pasakojime apie išėjimą matome, kad Dievas išlaisvino savo tautą iš vergijos, jog ji galėtų Jį laisvai mylėti ir Jam tarnauti. Per pranašus Dievas apreiškė savo sprendimą susigrąžinti savo aikštinguosius vaikus. Dievas ne kartą atskleidė, kad be galo trokšta patraukti žmones savęsp. Per ženklus ir stebuklus, per kunigus ir pranašus, per karalius ir ganytojus Jis apreikšdavo savo atjautą ir meilę.
Tada, daugelio nuostabai, Dievas žengė milžinišką žingsnį. Jis ne tik darė stebuklus ir ne tik kalbėjo per pranašus. Jis prisiėmė tikrą žmogaus kūną ir tapo vienu iš mūsų – viskuo į mus panašus, išskyrus nuodėmę. Jėzus Kristus, amžinasis Dievo Žodis, tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų. Stebuklingu kūdikio gimimu prakartėlėje Dievas visam pasauliui tarė: „Nieko nepagailėjau, netgi savo Sūnaus, kad su jumis būčiau meilės bendrystėje.“
Tad šį adventą žvelgdami į ėdžiose gulintį kūdikėlį Jėzų atminkime, kad šis kūdikis yra pati didžiausia mūsų gauta dovana. Ir parodykime Jėzui savo dėkingumą Jį garbindami ir patikėdami Jam pačius didžiausius širdies troškimus, pačią nuoširdžiausią meilę.
Džiaugsmas ir auka
Švęsdami Mišias mes skelbiame Viešpaties mirtį ir išpažįstame Jo prisikėlimą laukdami Jo ateinant (plg. Eucharistijos malda). Dievui sakome, kokie esame dėkingi, kad Jėzus mirė už mus, jog išgelbėtų mus iš nuodėmės. Bet Velykų stebuklas suaugęs su Kalėdų stebuklu, kai Jėzus „dėl mūsų, žmonių, nužengė iš dangaus. Šventosios Dvasios veikimu priėmė kūną iš Mergelės Marijos ir tapo žmogumi“ (Nikėjos–Konstantinopolio tikėjimo išpažinimas).
Velykų esmė – pasiaukojama Jėzaus mirtis ir prisikėlimo džiaugsmas. Bet ir Kalėdos apima ir auką, ir džiaugsmą. Džiaugsmą, nes gimė Kristus! Šis didis džiaugsmingas įvykis turi milžinišką kainą: Dievo Sūnus paliko dangaus garbę ir įžengė į nuodėmės ir mirties temdomą pasaulį. Tam tikra prasme Jėzaus gimimas buvo lygiai tokia pati didžiulė auka, kaip ir Jo mirtis. Pažvelkime į kai kuriuos šios aukos aspektus.
Žmogaus kūnas. Jėzus tapo žmogumi, kaip ir mes. Jis prisiėmė žmogiškąjį kūną, gimė kaip bejėgis kūdikis, visiškai priklausomas nuo Marijos ir Juozapo. Laikui bėgant Jo kūnas natūraliai kito, kaip ir kiekvieno žmogaus. Jis turėjo žmogiškas jusles, kaip ir kiekvienas žmogus juto alkį, skausmą, troškulį, nuovargį… Jo, kaip ir kiekvieno žmogaus, kūnas augo ir senėjo, jis galėjo nusilpti ar sustiprėti, Jo kūnas buvo ribotas, kaip ir kiekvieno mirtingojo kūnas. Visa tai tapo prikišamai akivaizdu, kai iškankintas ir nukryžiuotas Jėzaus kūnas galiausiai išleido savo gyvastį ir Jis mirė.
Taip, Jėzus atsimainė. Taip, Jis ėjo vandeniu. Tikrų tikriausiai Jis prisikėlė iš mirusiųjų. Aišku, tam tikromis progomis Jėzus sutraukydavo žmogiškojo kūno pančius. Bet Jo kasdienė patirtis buvo labai daug kuo panaši į mūsų.
Žmogiškosios emocijos. Jėzus įstabiai ir jaudinančiai atskleidė savo dieviškumą ir žmogiškumą. Jis parodė, ką Dievas išties jaučia, bet parodė kaip žmogus. Jis pasigailėjo raupsais sergančio žmogaus (plg. Mk 1, 41), Jam pagailo sielvartaujančios našlės (plg. Lk 7, 13), dviejų neregių (plg. Mt 20, 34) ir išalkusios minios (plg. Mt 8, 2). Jis supyko ant kai kurių Izraelio religijos vadovų (plg. Mk 3, 5), „užsirūstino“ ant savo mokinių (plg. Mk 10, 14). Jėzus labai liūdėjo dėl Jo laukiančios mirties (plg. Mk 14, 34). Jis susigraudinęs verkė dėl savo bičiulio Lozoriaus mirties (plg. Jn 11, 33–35), su meile žvelgdavo į žmones (plg. Mk 10, 21).
Žmogiškasis intelektas. Šventajame Rašte sakoma, kad Jėzus „augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“ (Lk 2, 52). Čia įžengiame į didį Jo visiško žmogiškumo slėpinį. Katalikų Bažnyčios katekizmas moko, kad Jėzus, tapęs žmogumi, sutiko „net teirautis to, ką žmogui įmanoma sužinoti tik iš patirties“ (KBK, 472). Jis prisiėmė apribojimus, kylančius iš gimimo tam tikroje vietoje tam tikru laiku. Dėl savo žmogystės Jis negalėjo visko iki galo žinoti. Ši tiesa mums aiškiausiai atsiveria, kai mąstome apie Jėzaus kūdikystę, vaikystę. Bet drauge Jis buvo amžinasis Dievo Sūnus, žinojęs viską, ką Jam reikėjo žinoti, kad įvykdytų savo dieviškąją misiją.
Žmogiškoji valia. Šventasis Raštas atskleidžia dar ir kitą paradoksą. Viena vertus, Jėzus sako: „aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė“ (Jn 6, 38). Jis netgi sako Tėvui: „ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“ (Mt 26, 39). Jėzus visada tobulai paklusdavo Dievo valiai. Bet drauge Jis turėjo savo žmogiškąją valią palenkti savo Tėvo valiai ir kartais tai būdavo sunku ir skausminga (plg. Žyd 5, 7).
Visa buvo išganyta
Kodėl verta apmąstyti, kad Jėzus buvo tikras žmogus ir drauge tikras Dievas? Verta, nes savo gelmėje visi ilgimės būti arti Dievo. O kai mąstome apie Jėzų, priartėjame prie Jo. Labiau suvokiame Jo auką, ir ji sujaudina mūsų širdis. Matydami, kad Jis labai mus myli, savo ruožtu ir mes Jį labiau pamilstame ir ištikimiau Juo sekame.
Jėzus, palikęs savo vietą danguje, prisiėmė žmogaus kūną, kad išgelbėtų mūsų puolusius mirtingus kūnus. Jis prisiėmė žmogiškąsias emocijas, kad atpirktų mūsų puolusius jausmus ir išmokytų mus mylėti. Jis prisiėmė žmogiškąją valią, kad sustiprintų mūsų puolusią valią ir išmokytų ją rinktis gyvenimą, o ne mirtį. Jėzus tapo tikru žmogumi, kad atpirktų kiekvieną mūsų esybės narelį, visa tai, kuo esame. Pasak šventojo Grigaliaus Nazianziečio, to, ko Jis neprisiėmė, to neišgydė.
Jei Jėzus būtų buvęs ne tikras žmogus, bet Dievas, apsigyvenęs žmogaus kūne, Jis nebūtų pažinęs mūsų džiaugsmų, baimių, silpnumo, pagundų, sunkumų ir pergalių. Jis nebūtų svarstęs, ką derėtų rinktis, ir nebūtų galėjęs apmąstyti sprendimų, nes visada būtų tiksliai žinojęs, ką bet kokiomis aplinkybėmis dera sakyti ar daryti. Jis nebūtų patyręs, kaip sunku atsispirti pagundai ar kokia skaudi širdgėla, netekus mylimo žmogaus. Netgi Jo kančia ant kryžiaus būtų reiškusi daug mažiau nei dabar. Jis tapo tikru žmogumi, prisiėmė visą mūsų žmogystę. Ir kaip tik todėl Jėzus gebėjo mus išgelbėti – išgelbėti kiekvieną mūsų esybės narelį, išgelbėti mūsų dvasią, sielą ir kūną!
Meilė gimdo meilę
Per Kalėdų Mišias išgirsime šią gerai žinomą Jono evangelijos eilutę: „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14). Šie žodžiai neturėtų likti neišgirsti. Jei adventą apmąstysime, ką Jėzui reiškė prisiimti žmogaus kūną, pamažu mus apims troškimas garbinti Jėzų ir Jam dėkoti už tai, ką Jis dėl mūsų paaukojo. Mus taip pat apims meilė dangiškajam Tėvui, Tam, kuris mus sukūrė, palaiko ir kurio meilė mums yra beribė.
