TERESĖ AVILIETĖ – SLIBINŲ NUGALĖTOJA
humoru trykštanti šventoji teišmoko mus įveikti visas kliūtis
Leopold Glueckert O. Carm.
Šventoji Teresė Avilietė viena iš žemiškiausių mistikių Bažnyčios istorijoje. Ji mokėjo su Šventąja Dvasia pakilti iki dangaus, bet niekada nepamiršdavo kojomis remtis į žemę. Ši gilių dvasinių įžvalgų turinti moteris maldą nusakė kaip nuoširdų draugų dalijimąsi, arba pokalbį. Užuot pateikusi maldos apibrėžimą, ji mokė gyvenimo nuostatos. Ji atrado, kad mums tereikia uoliai ieškoti Viešpaties, o Jis padarys viską, kad priartėtume prie Jo.
Kai Teresė pasiekė šį savo gyvenimo tarpsnį, visos kitos problemos jai nublanko. Ji gebėjo kartu su apaštalu Pauliumi sakyti: „Aš visa galiu tame [Kristuje], kuris mane stiprina“ (Fil 4, 13). Toks paprastas, bet pasitikėjimo kupinas požiūris padėjo jai nugalėti dvasinį slibiną, vieną iš galingiausių ir dažniausių dvasinių kliūčių. Tad pažvelkime, kaip Teresės pavyzdys ir mokymas gali padėti mums įveikti kai kuriuos slibinus, grasančius mūsų dvasiniam gyvenimui.
Niūrumo slibinas
Teresė dvasinį gyvenimą laikė laime, kuklumu ir laisve, o ne naštomis, kurias pakeliantys pasieks tam tikrą dvasinę viršenybę. „Teapsaugo Dievas mus nuo niūrių šventųjų“, – sakydavo ji. Ir pati nepaprastai paveikiai gyveno šiuo šūkiu. Pavyzdžiui, per vieną iš pirmųjų susitikimų su Kryžiaus Jonu ji atkreipė dėmesį, kad jis mažo ūgio. Šypsodamasi tarė prašiusi Dievo atsiųsti porą gerų brolių į pagalbą, o Jis atsiuntė „vieną brolį su puse“.
Žinoma ir istorija apie nevykusį persikėlimą per srūvantį vandenį raitai ant asilėno. Šis, matyt, turėjo savų sumetimų ir Teresę nusviedė tiesiai į mauruotą vandenį. Ji Jėzui pasiskundė: „Nenuostabu, kad tiek nedaug draugų turi, jei taip elgiesi su jais!“ Šis populiarus pasakojimas (galbūt tokio nuotykio Teresė ir nepatyrė) atskleidžia šventosios požiūrį. Ji niekada nelaikė savęs itin reikšminga ir svarbia. Kiekvienoje situacijoje gebėdavo pajuokauti.
Teresė neturėjo nė lašo puikybės, jai nebuvo būdinga pernelyg save vertinti ar pabrėžti savo svarbą, nelabai jai rūpėjo ir formalumai. Dainuodama ir šokdama Teresė stengdavosi pagyvinti seserų bendruomenę, neleisti įsigalėti šaltumui, susvetimėjimui. O puikybę ir savimaną ji pamindavo po kojų reikalaudama, kad visos, pradedant ja pačia, dirbtų vienuolyne visus, taigi ir rankų, darbus. Ji mokė, kad Dievą galime taip pat lengvai atrasti „tarp puodų ir keptuvių“, kaip ir suklaupę melstis.
Viena iš didžiausių Teresės duotųjų dovanų Bažnyčiai yra gyvumas, linksmumas. Ji mus mokė džiaugtis Dievu ir Jo dovanotuoju gyvenimu. Iš Teresės raštų ir pavyzdžio galime išmokti juoktis ir smagiai pasišaipyti netgi iš savo pastangų patikti Viešpačiui ir Jį geriau pažinti. Tad Teresė temoko tave, kaip gaminti valgyti, pjauti veją, perrengti kūdikį, kasdien eiti į darbą vis šviesesne ir laimingesne širdimi. Teparodo tau, kad vienuolinis gyvenimas – kaip ir bet kokia kasdienybė – neturi būti našta. Jis turėtų tapti džiaugsmo ir laisvės šaltiniu!
Įtarumo slibinas
Teresės laikų Ispanijoje buvo priimta moterims laikytis atokiai nuo religinių reikalų, šiukštu juose nesireikšti ir nemokyti dvasinių dalykų. Bet ko kito, nei pripažinto „eksperto“, mokymas apie dvasingumą ar asmeninę maldą buvo laikomas labai įtartinu, o juo labiau jei to mokė moteris. Dvasininkai ir teologai griežtai saugojo šių dalykų monopolį. Jie baiminosi, kad pernelyg smarkiai pabrėžiant religinę patirtį, nesusietą su nusistovėjusiu pamaldumu ir sakramentais, galima nuslysti į subjektyvią ir individualizuotą tariamos mistikos formą.
Teresė suvokė, kad vienintelis saugus būdas vienuolei moteriai pasidalyti savo įžvalgomis apie maldą ar požiūriu į ją – dėtis, kad ji nepasako apie ją nieko naujo. Tad puikiausiuose savo raštuose Teresė, norėdama save apsaugoti, dažnai įterpia save menkinančių frazių: „Aš esu vargšė moteriškė, nieko apie tai neišmananti.“ Ji netgi saugosi tiesiai pasakyti, kad pasakoja apie savo patyrimą, o ne šiaip kalba apie maldą ir dvasingumą ar perpasakoja, ką girdėjusi.
Pirmąją Teresės autobiografiją konfiskavo Inkvizicija ir niekada jai nesugrąžino, nes buvo manoma, kad joje esama kai kurių neapgalvotų teiginių ar pamokymų. Tad nuodėmklausio paprašyta parašyti kitą pasakojimą apie savo gyvenimą, Teresė rašo dar apdairiau: „Pažįstu žmogų, kuris…“ Ji atrado, kad nuolankumas ir kuklumas, ypač kai sumaniai pritaikomas, išsklaido žmonių abejones. Teresė juto, kad jai pačiai geriau pasitraukti į šešėlį ir leisti sušvisti tiesai, kurios ji moko.
Ji matė, kad įtarios širdies niekas geriau nesuminkština kaip paprastumas ir nuolankumas. Jei imsi abejoti savo dvasine patirtimi, pasinaudok Teresės pavyzdžiu. Sakyk sau: „Iš visų jėgų stengiuosi suprasti. Galbūt nesu patyręs teologas, bet jaučiu, kad tai Jėzus man suteikė ramybę, tai Jis mane veda.“ Ir jei kas nors abejoja tavimi ar menkina tavo tikėjimą, visada gali rasti būdą nuolankiai atsiliepti, bet parodydamas, kad malda tau labai padėjo kasdieniame gyvenime. Atsimink Jėzaus žodžius: „Jūs pažinsite juos iš vaisių“ (Mt 7, 16). Kas gali pasipriešinti romios širdies ir perkeisto gyvenimo vaisiams!
Nusiminimo slibinas
Paskutiniais Teresės gyvenimo metais ir ypač jai mirus gerai apie save manantys vyresnieji vėl užkrovė religines praktikas, kurioms būdingas pesimistinis požiūris į pasaulį ir žmogų. Daugelis iš tų praktikų turėjo mažai ką bendro su karmelitiškuoju skaidraus ir laimingo gyvenimo Dievo artumoje idealu. Teresė pabrėždavo, kad paprastumas geriausiai laiduoja, jog Šventoji Dvasia veiks bendruomenėje. Ji sakydavo, kad mes meldžiamės taip, kaip gyvename, o gyvename taip, kaip meldžiamės.
Nepaisant stipraus maldos gyvenimo, Teresė buvo įsitikinusi, kad ji ir jos sekėjai atidavė savo gyvenimą Bažnyčios tarnystei. Ji niekada nemanė, kad maldos gyvenimas trukdo būti veikliai Bažnyčiai ar sulaiko nuo tarnystės jai. Nėra vietos tokiam niūriam požiūriui! Ji įsidėmėjo Jėzaus mokymą, kad žiburio nevalia slėpti. Kad ir kokia blausi jo šviesa, reikia jį iškelti, jog apšviestų žmones. Štai kodėl Teresė drąsino brolius karštai pamokslauti ir rašyti, štai kodėl rėmė misijų Afrikoje ir Amerikoje planus. Ji tikėjo, kad jos dvasiniai vaikai gyvens gerai, atsidavę meilei ir tarnystei, ir drauge jie gerai melsis. Tarnaus, nes gerai melsis, o melsis, nes gerai tarnaus.
Teresei teko priešintis jos laikais gajai nuomonei, kad moterų bendruomenės nepajėgios tvarkytis pačios. Ji turėjo išdrįsti paprieštarauti tiems vyresniesiems, kurie manė, kad moterų vienuolijos negali tvarkyti savo išteklių, pasirinkti nuodėmklausių ir kapelionų ar išsirinkti vyresniųjų. Perdėtas pesimizmas ir blogio baimė slypėjo už įsitikinimo, kad moterys nesusitvarkys savo reikalų. Įdomu, kad Teresės reforma prasidėjo kaip eksperimentinė moterų bendruomenė ir tik vėliau į ją įsitraukė vyrai. Be to, daugiausia nesutarimų ir politinių rietenų, apkartinusių jos darbą, kilo iš brolių, o ne iš seserų. Tikriausiai Teresė sunkiai atsidustų dėl savo dvasinių vaikų sukvailiojimo.
Nusiminimo, arba pesimizmo, slibinas į mūsų širdis gali įsiskverbti, kai mąstome apie savo šeimą. „Ar mano vaikai susitaikys su Viešpačiu? Ar mano vyras su manimi kada nors paliaus pyktis? Kaip galiu būti laimingas, kai mane užgulė tokios ligos, kai taip stinga pinigų?“ Žinoma, tai sunkūs klausimai. Neturime jų nutylėti. Bet drauge derėtų atminti Teresės patarimą ieškoti Viešpaties. Jis turi sumanymų mūsų gyvenimui. Jis mus mato ir myli, netgi gyvenimo audrų užkluptus.
Jei savo viltį sudėsime į mumyse gyvenantį Kristų, įveiksime bet kokius iššūkius. Be to, jei iš visų jėgų stengsimės persiimti viltinga nuostata, įgausime jėgų padėti savo šeimos nariams pakylėti savo širdis.
Stipri priešininkė
Teresė Avilietė buvo reformuotoja ir dvasinė mokytoja, niekada neatsitraukdavusi prireikus apginti svarbias vertybes. Ji nebijojo susikauti su bet kokiu „slibinu“. Teresei puikiai sekėsi kovoti, ji laikyta beveik neįveikiama priešininke. Sėkminga Teresės kova aiškintina jos pagarba priešininkui. Net įnirtingiausiose kautynėse slibiną žudiką ji stengdavosi įveikti su mylinčio Dievo šypsena. Šilta mylinčio Dievo šypsena Teresę sklidinai pripildydavo meilės.
Tad ir tu eik susiremti su savo gyvenimo slibinais! Apsiginkluok pasitikėjimu Kristumi. Pasiimk nuolankumo skydą ir gero humoro kardą. Kad ir kokie iššūkiai tau kiltų, atmink, kad Jėzus tau šypsosi. Jis džiaugiasi tavo tikėjimu, nors ir manai, kad jis labai silpnas. Tad leisk Jam padėti tau gyventi laisvam, laimingam, ramiam ir taikiam.