ŽODIS tarp mūsų

ŠVENTASIS JONAS BOSCO – PALAIMINIMŲ ŽMOGUS

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2015
 ››› 
sausis–vasaris
 ››› 
Straipsnis 4

Bert Ghezzi

Bažnyčia švenčia jaunimo apaštalo, visame pasaulyje garsaus šventojo kunigo Jono Bosco gimimo dviejų šimtų metų (1815–2015) jubiliejų. Liturgijoje šį šventąjį minime sausio 31-ąją. Tad pažvelkime, kaip galėtume sekti Jono Bosco pavyzdžiu.

Pradėjęs Galilėjoje savo tarnystę Jėzus skelbė prisiartinus Dievo Karalystę ir ragino žmones atgailauti ir įtikėti Gerąją Naujieną. Jėzus skelbė, kad Jo Tėvas veikia per Jį atkurdamas pasaulyje darną. Jėzus gydė ligonius, išvarinėjo demonus, maitino išalkusius ir atleisdavo nuodėmes nusidėjėliams. Jis kvietė vyrus ir moteris tapti Jo mokiniais ir tęsti Jo darbą Karalystės labui.

Kalno pamoksle Jėzus mokė, kaip turėtų gyventi Jo mokiniai. Šį pamokslą Jis pradėjo palaiminimais (plg. Mt 5, 3–10) – tikrojo mokinio gyvenimo paveikslu. Ir mes, dabartiniai Jėzaus mokiniai, esame šaukiami gyventi Jo nusakytaisiais palaiminimais.

Kaip galime juos įgyvendinti? Gyventi palaiminimais sekant itin nuodugniai juos savo gyvenime įgyvendinusio šventojo pavyzdžiu. Mano nuomone, toks pavyzdys galėtų būti šventasis Jonas Bosco (1815–1888). Šis didis šventasis skleidė Gerąją Dievo Karalystės Naujieną judriame Turino mieste, Italijoje. Pažvelkime į jo gyvenimą, kad pasimokytume, kaip galima gyventi palaiminimais.

Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą

Norėdami geriau suprasti šį palaiminimą, pamėginkime jį perfrazuoti. „Palaiminti tiesiaširdžiai.“ Čia Jėzus moko, kaip svarbu Jam ir Jo darbui teikti pirmenybę gyvenime. Jonas Bosco pasirinko visa kur teikti pirmenybę Viešpačiui būdamas devynerių metų, po jį aplankiusio nesutramdomų vaikų regėjimo. Jis apsisprendė tapti kunigu ir atsidėti jaunuolių globai. Savo apsisprendimą tuojau įgyvendino susidraugaudamas su kitais berniukais ir mokydamas juos apie Viešpatį ir krikščioniškąjį gyvenimą. Vėliau, būdamas kunigas, prisiėmė globoti tūkstančius benamių vaikų, suteikė jiems pastogę, juos lavino ir drauge paveikiai evangelizavo. Tai buvo taip paveiku, kad kai kurie iš jo auklėtinių patys tapo šventaisiais.

Kad ir kokiais laikais ar kad ir kokiomis aplinkybėmis gyventume, nė neabejokime, kad Jėzus yra kai ką mums numatęs. Jis pasirengęs dėl mūsų nuveikti ne ką mažiau, nei dėl Jono Bosco. Jis niekada nepaliauja mūsų kvietęs ir, jei Jo klausiame, parodys mums, kaip ir kur galime panaudoti savo dovanas tarnaudami Jam ir Jo žmonėms. Kaip ir šventajam Jonui Bosco, Jėzus suteiks mums visa, ko reikia, kad išgirstume Jo kvietimą, apsispręstume jį rinktis ir galiausiai atsilieptume į jį.

Palaiminti liūdintys, nes jie bus paguosti… Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo

Jonas Bosco mums rodo, kaip šiedu palaiminimai veikia drauge. Mokiniai liūdi dėl nepakeliamai sunkių vargšų gyvenimo sąlygų ir yra gailestingi vargstantiems. Gailėdamas jaunųjų Turino valkatų, benamių, jaudindamasis dėl sunkių jų gyvenimo sąlygų, Jonas Bosco pradėjo rengti sekmadienio susitikimus. Jų metu berniukai žaisdavo, keliaudavo pėsčiomis, iškylaudavo, o drauge išgirsdavo jiems naudingų pamokymų. Savo sumanymą būsimas šventasis pavadino oratorija. Nuo 1841-ųjų, per penkerius metus, oratorijoje kas savaitę apsilankydavo po keturis šimtus benamių paauglių. Juos patraukdavo Bosco prigimtas draugiškumas, linksmumas, būdo smagumas. Jis liūdėjo dėl kitų sunkumų ir bėdų, bet dėl šio liūdesio nepasidarė niūrus ar sugižęs. Jono Bosco rodoma meilė sujaudindavo daugumą berniukų ir ne vieną iš jų paskatino keisti savo gyvenimą.

Nereikia toli ieškoti, norint atrasti žmonių, kuriems reikia patirti Dievo gailestingumą. Jie yra šalia mūsų, mūsų šeimose ir kaimynystėje, parapijose ir darbovietėse. Kai kurie iš jų yra vieniši ar bėdų prislėgti, kai kurie stokoja būtiniausių dalykų. Ar pastebi juos? Ar jų kančios tave jaudina? Ar mąstai ir meldiesi, kad galėtum jiems nešti gailestingumą?

Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo, nes jie bus pasotinti

Savo pastangomis šventumo nepasieksime. Tik Dievas gali mus padaryti šventus. Tačiau šventaisiais netapsime to nealkdami ir netrokšdami, nesidarbuodami, kad kiti būtų išlaisvinti iš juos kamuojančio blogio.

Viešpats atsiliepė į Jono Bosco troškimą teisumo. Bosco savo ruožtu atsidėjęs gelbėjo iš medžiaginio ir dvasinio skurdo berniukus, juos globojo ir ugdė. Jis puikiai suprato, kad vaikus gali pasotinti tik Dievas, todėl juo kreipė į Kristų ir Bažnyčią. Jis tai darė švelniai, su meile, jokiu būdu ne jėga. Niekada nereikalavo, kad vaikai eitų išpažinties, bet jo užkrečiamas gerumas patraukdavo paauglius prie klausyklos. Ir per Mišias jis niekada netikrindavo, ar jie priimdavo Komuniją. Jis su jais bendraudavo taip, kaip Tėvas bendrauja su mumis, – švelniai ir maloningai.

Dievas ir mums padarys tai, ką padarė Jonui Bosco. Jei stengiamės vykdyti Jo valią melsdamiesi, mokydamiesi ir tarnaudami, Jis padarys mus šventais. Jis per mūsų liudijimą ir žodžius kitiems žmonėms paskleis savo meilę ir maloningumą.

Palaiminti beturčiai dvasia, nes jų yra Dangaus Karalystė

Aiškindamiesi, ką reiškia šis palaiminimas, prisiminkime, kad Jėzus prisakė savo mokiniams visada ir dėl visko kliautis Dievu. Absoliutus pasitikėjimas Dievu – išskirtinis Jono Bosco gyvenimo bruožas. Tik tikėdamas jis sumąsto, kaip pamaitinti, apgyvendinti, lavinti ir evangelizuoti tūkstančius paauglių ir jaunuolių. Kartą, kai jis norėjo pastatydinti erdvesnę bažnyčią vaikų labui, kolega perspėjo: „Taigi subankrutuosim!“ Bet kunigas Bosco nusijuokęs atsakė: „Argi ką nors pradėjom turėdami pinigų kišenėse?“

Ir savo auklėtinius jis mokė gyventi tikėjimu. Galbūt todėl keturiasdešimt vaikinų drąsiai apsisprendė savanoriškai kelis mėnesius slaugyti sergančiuosius cholera. Mat 1854-aisiais šios ligos epidemija siaubė Turiną. Jonas Bosco juos drąsino pasitikėti Viešpačiu, melsti Jį globos. Nė vienas savanoris slaugytojas nepasigavo užkrato.

Galbūt baugu siekti dvasios beturtystės, bet užtenka žengti mažą žingsnelį. Ką Dievas prašo Jam patikėti kaip tik dabar? Tebūna tai tavo tikėjimo aktas. Jis sustiprins tave Jėzaus darbui tęsti. Ir, melsdamas „kasdienės duonos duok mums šiandien“, priimk šiuos žodžius, kaip Tėvo patikinimą, kad jo meilė ir rūpestis yra nepajudinami.

Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę

Būti romiam nereiškia būti pasyviam, nuleisti rankas, kilus kliūtims, pasipriešinimui ar susidūrus su neteisybe. Romus žmogus nepalūžta susidūręs su sunkumais, jis juos įveikia arba praeina pro juos, kaip Jėzus pakeliui į kryžiaus kančią.

Jonui Bosco būti romiam – tai nuolankiai ir kantriai diena iš dienos darbuotis. Juk jis plušo keturis dešimtmečius, kasdien įveikdamas nesibaigiantį iššūkių srautą. Ypač sunku buvo įsteigti Šv. Pranciškaus Salezo draugiją, kunigų, turėjusių tęsti jo darbą, bendruomenę. Pasaulietinė valdžia priešinosi, o Bažnyčia nenorėjo šios minties paremti. Tai iš viso užtruko trisdešimt metų, tačiau kunigo Bosco romus, uolus darbas galiausiai davė labai gausių vaisių. Šiandien tūkstančiai saleziečių tarnauja visame pasaulyje.

Romumas svarbus ir mums, nes ir mums kyla kliūčių, susiduriame su priešiškumu, dirbdami tuos darbus, kuriuos nudirbti Dievas mus pašaukė. Kaip drąsiai ir sėkmingai įveikti iššūkius? Kartais siekiame tikslo keisdami veikimo kryptį ar savo požiūrį. Kartais apsižiūrime, į ką remiamės. Šiaip ar taip, romumas padeda visa įveikti.

Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais

Kitais žodžiais persakytas šis palaiminimas reiškia: su visais susitaikyk. Štai pavyzdys iš Jono Bosco gyvenimo, kaip jis gyveno šiuo palaiminimu. Triukšmingų berniukų ir paauglių susibūrimai ėmė drumsti kai kurių miestiečių ramybę. Daug žmonių baiminosi, kad jaunuoliai dar labiau pašėls ir pridarys žalos. Šventasis Jonas Bosco paisė šio žmonių susirūpinimo ir savo auklėtinius taip stropiai ugdė, kad galiausiai miestelėnai pamatė, jog baiminosi visai be reikalo. Jis netgi įgijo priešiškai Bažnyčios atžvilgiu nusistačiusio miesto valdininko pasitikėjimą. Vieną sykį šis paklausė Jono Bosco: „Kažin kodėl valdžia nelaimi tokios savo piliečių pagarbos ir meilės, kokią tamsta laimi iš savo auklėtinių?“ Bosco atsakymas parodo kelią į tikrąją taiką. Jis atsakė, kad remiasi ne įsakymais ir bausmėmis, bet kreipiasi į jaunuolių širdis, o tas žodis, kuriuo kreipiasi, yra Jėzaus Kristaus žodis.

O kaip mes? Ar visus savo santykius grindžiame taikos kūrimo siekiu? Gal yra žmonių, su kuriais turime susitaikyti? Ar mokame su savo priešininku elgtis maloniai ir pagarbiai?

Palaiminti persekiojami dėl teisumo, nes jų yra Dangaus Karalystė

Savo mokinius Jėzus įspėjo, kad jie bus persekiojami (plg. Mk 10, 30). Neišvengė persekiojimų ir šventasis Jonas Bosco. Valdžios atstovai dažnai trukdydavo jo sumanymams, spauda jį išjuokdavo, netgi kai kurie kunigai persekiodavo. Pora kunigų buvo sumanę jį apgaule įsodinti į karietą ir nuvežti į bepročių namus, kur, jų nuomone, jam buvo vieta. Bet perpratęs kėslus Jonas Bosco juos įviliojo į karietą ir vežiko paprašė tuodu kunigus kaip pavojingus pamišėlius nuvežti į minėtąją įstaigą!

Visiems krikščionims tenka daugiau ar mažiau patirti, kad jų nenori, nesupranta, nepriima ar netgi jiems priešinasi. Tačiau nenusiminkime, toliau darbuokimės Dievo malonės vedami. Melskime šventąjį Joną Bosco užtarti mus, kad gebėtume darbuotis kaip jis – drąsiai, neprarasdami vilties ir gero humoro jausmo.

Šventasis Jonai Bosco, melski už mus ir būk su mumis, kad išmoktume gyventi palaiminimais.

Mieli „ŽODŽIO tarp mūsų“ skaitytojai!
×

Naujasis LIEPOS–RUGPJŪČIO numeris jau knygynuose ir parapijose.

Prenumerata internetu : prenumeruok.lt

Jei esate prenumeratorius ir dėl pandemijos Jūsų šalyje žurnalas Jūsų nepasiekia, rašykite mums , atsiųsime PDF.

Dėkojame už Jūsų aukas ir pastangas, kad Dievo žodis pasiektų vis daugiau širdžių! Tebūna mūsų vasara laistoma gyvuoju vandeniu!