Meditacijos
Sekmadienis, lapkričio 1
Visi Šventieji
Mt 5, 1–12
Šiandien prisimename visus visų laikų šventuosius ir ištikimuosius Dievui. Dabar jie – su Viešpačiu danguje. Jėzaus kvietimas Jį sekti – tai kvietimas į šventumą. Jis yra kelias pas Tėvą, visokio šventumo šaltinį. Palaiminimais Jėzus moko, ko reikia žmogui, kad jis, kasdienybėje sekdamas savo Viešpačiu, vieną dieną patektų į šventųjų draugiją.
Šv. Augustinas, aiškindamas Jėzaus kvietimą Juo sekti, rašė: „Klausi mane kelio?.. Kristus sakė: „Aš esu Kelias.“ Tik tada Jis pasakė, kur tas Kelias veda: „Aš esu Tiesa ir Gyvenimas.“ Dėl vienybės su Tėvu Jis yra Tiesa ir Gyvenimas; kadangi tapo žmogumi, Jis yra Kelias. Taigi mums nesakoma: stenkis atrasti Kelią, kad pasiektum Tiesą ir Gyvenimą. Pats Kelias ateina pas tave. „Kelkis ir vaikščiok“ (Apie Jono evangeliją, 34. 9).
Dievas mus kviečia gyventi pagal Kristaus kelią. Kad taptume šventi, turime sekti Kristumi, nors dėl gyvenimo sunkumų jaučiamės apšlubę, nepajėgiantys keltis ir vaikščioti. Galbūt mums atrodo neįmanu gyventi palaiminimais ir pasiekti Dievo Karalystę. Išties tai neįmanu vien žmogiškomis jėgomis, remiantis tik savo protu bei valia. Privalome atsigręžti į Kristų, kuris yra Kelias, kad Jis mums parodytų kelią.
Kad gyventume palaiminimais, kasdien kelkime savo širdis ir mintis į Dangų, kur mūsų laukia amžinasis paveldas (plg. 1 Pt 1, 4). Siekime to, „kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje“ (Kol 3, 1). Kai sieksime Kristaus, mūsų neįveiks jokios kliūtys, mūsų pastangos kasdien gyventi pagal Dievo valią nenueis perniek. Jėzus, mūsų Kelias, atpirko mus savo brangiausiuoju Krauju. Taigi gyvenkime žinodami, kad ramybė ir džiaugsmas kyla iš gyvo klusnumo Dievo valiai. Tada vieną dieną susivienysime su Juo Dangaus Karalystėje, supami angelų ir šventųjų būrių.
Viešpatie, trokštu sekti Tave ir tapti šventas. Ačiū Tau, kad atvėrei man Dangų ir pakvietei mane į savo sosto menę.Apr 7, 2–4. 9–14; Ps 24, 1–6; 1 Jn 3, 1–3
Pirmadienis, lapkričio 2
Vėlinės
Jn 6, 37–40
Tokia mano Tėvo valia, kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki jį, turėtų amžinąjį gyvenimą; todėl aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną (Jn 6, 40).
Kiekvienas, gyvenantis ir mirštantis Kristuje, bus prikeltas paskutiniąją dieną. Šis pažadas skirtas kiekvienam, tad taip sukuriamas ypatingas ryšys tarp visų pakrikštytųjų Kristuje. Visi esame vienos šeimos nariai, visi esame vieno kūno – Kristaus kūno – nariai. Štai ką rašo popiežius Benediktas XVI apie seną krikščionišką tradiciją melstis už mirusiuosius:
„Tai, kad meilė gali nusidriekti į anapus, kad galime vienas kitam duoti bei vienas iš kito imti, visais šimtmečiais buvo pamatinis krikščionijos įsitikinimas, ligi šiandien išliekantis paguodžiama patirtimi. Kas gi nejaučia poreikio savo į anapus iškeliavusiems artimiesiems pasiųsti gerumo, dėkingumo ar ir prašymo atleisti ženklo? Dabar būtų galima paklausti: jei „skaistykla“ yra tiesiog deginantis skaistinimas susitinkant su teisiančiu bei gelbėjančiu Viešpačiu, tai kaip tam poveikį gali daryti trečiasis, kad ir koks artimas būtų? Tokių klausimų akivaizdoje turime suvokti, kad <…> niekas negyvena vienas. Niekas nenusideda vienas. Niekas neišgelbėjamas vienas. Į mano gyvenimą, į tai, ką mąstau, kalbu, darau, veikiu, įsiterpia kitų gyvenimas. Ir priešingai, mano gyvenimas įsiterpia į kitų gyvenimą – ir geri, ir blogi dalykai. Tad mano prašymas dėl kito, net ir po jo mirties, nėra kas nors svetima, išoriška. <…> Prisiliesti prie kito širdies niekada ne vėlu ir nėra bergždžia. <…> Mūsų viltis visada iš pagrindų yra viltis dėl kitų; tik tada ji tikrai yra viltis ir mano paties atžvilgiu. Kaip krikščionys visada turime ne tik klausti: kaip galiu save išgelbėti? Turime taip pat klausti: ką galiu padaryti, kad išgelbėti būtų kiti ir kad kitiems patekėtų vilties žvaigždė? Būtent tada būsiu daugiausia padaręs ir dėl savo paties išgelbėjimo“ (Enciklika Spe salvi, 48).
Meilė yra stipresnė nei mirtis, ji įveikia laiką. Atminkime, kad Dievas girdi mus, kai meldžiamės už mirusiuosius. Jam patinka, kad Jo vaikai rūpinasi vieni kitais!
Tėve, dėkoju Tau už visus sutiktus žmones, kurie dabar jau miega Tavyje. Būk mano viltis, pasitikiu Tavo duotu prisikėlimo pažadu.Išm 3, 1–9; Ps 23, 1–6; Rom 5, 5–11
Antradienis, lapkričio 3
Lk 14, 15–24
Jėzaus meilė tokia didi, kad Jis nori, jog kiekvienas dalyvautų Jo pergalės prieš mirtį puotoje. Jis visiems siūlo negendančios duonos, gyvybės duonos (plg. Jn 6, 48–51). Kokia garbė būti pakviestam į Jėzaus puotą!
Pagal tų laikų Artimųjų Rytų mandagumo papročius svečiai į puotą būdavo kviečiami iš anksto. Galutinai suruošus puotą, būdavo pranešama svečiams, kad jau viskas paruošta, kad jie jau laukiami. Atmesti šį antrąjį kvietimą buvo nepaprastai nemandagu. O kviestieji žmonės, pasiteisinę negalintys atvykti, nes turi nudirbti tuos darbus, kuriuos šiaip galima nudirbti ir kitu metu, kvietusįjį įžeidė dar labiau.
Garbingieji svečiai – tai fariziejai ir Izraelio valdytojai, Dievo tautos vadovai, iš pradžių priėmę Dievo kvietimą – paklusę Įstatymui, bet vėliau atmetę antrąjį kvietimą – atsisakę pripažinti Jėzų Gelbėtoju. Antra žmonių grupė – surinktieji iš miesto aikščių ir skersgatvių – tai paprasti izraelitai, neįpareigoti atsakyti už visą tautą (plg. Lk 14, 21). Trečioji grupė – atvarytieji iš kelių ir patvorių (plg. Lk 14, 23) – buvo pagonys ir netikintieji. Dievas visus pakvietė.
Mums dažnai kyla mintys, kad esame nelabai svarbūs, abejojame, ar Dievui rūpime, ar Jis veikia mūsų gyvenime. Mąstome, kad Jis laukia, kol tapsime geresni, be nuodėmių ir kalčių. Iš tikrųjų yra kitaip. Dangaus duona siūloma kiekvienam. Kai kyla mintys, kad esame nieko verti, prisiminkime visiems mums skirtą Jėzaus kvietimą. Juk be galo didelė garbė būti pakviestam į gyvenimą su Dievu.
Jėzaus meilė ir gailestingumas yra didžiuliai, tad Jis mielai kviečia visus: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“ (Apr 3, 20). Jėzus taip trokšta, kad mes dalyvautume Jo puotoje, kad netgi įsakė tarnams žmones varu atvaryti, idant Jo namai būtų pilni (plg. Lk 14, 23). Tad nuolankia širdimi priimkime Viešpaties kvietimą.
Viešpatie Jėzau, noriu dalyvauti Tavo puotoje, nors esu nusidėjėlis ir nevertas Tavo gerumo. Šventosios Dvasios galia priimu Tavo dosnų kvietimą į dangiškąją puotą.Rom 12, 5–16; Ps 131, 1–3
Trečiadienis, lapkričio 4
Rom 13, 8–10
Taigi meilė – įstatymo pilnatvė (Rom 13, 10).
Kartą Įstatymo mokytojas pasiteiravo Jėzaus, ką reikėtų daryti, kad laimėtum amžinąjį gyvenimą. Jėzus atsakė klausdamas: „O kas parašyta Įstatyme?“ Mokytojas atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį“ (Lk 10, 27). Jėzus sutiko su šio žmogaus atsakymu. Tai išties daug svarbiau nei daugybė smulkių nuostatų. Evangelijos šerdį galima nusakyti vienu žodžiu – meilė.
Šiandienos pirmajame skaitinyje apaštalas Paulius kviečia apmąstyti visko, ką Dievas mums numatė ir ką Jis mūsų labui padarė, šerdį. Dievo meilė mums yra šaltinis, iš kurio visa išteka. Jis mus mylėjo netgi prieš sukurdamas. Jis mus pašaukė į gyvenimą, nes troško dalytis savo meile su mumis. Nors Jį atmetėme ir nuėjome savo keliu, Jis nepaliovė mūsų mylėjęs. Priešingai, Jis stengėsi mus susigrąžinti, stengėsi, kad Jo meilės planas duotų vaisių mūsų gyvenime.
Dievas mums davė įsakymus ne kad apsunkintų mūsų gyvenimą ar įvarytų baimės. Jo įsakymai veikiau yra kvietimas taip gyventi, kad vis labiau priimtume Jo malonę ir Jam atsivertume. Jo įsakymai grindžiami tiesa, kad mumyse gyvenanti Dievo meilė turi galios mus atvesti į pilnatvę, kurios niekaip nepasieksime savanaudiškumu ir nuodėme.
Tad šiandienos skaitinys skatina klausti: ar leidžiu taisyklėms, įstatymams ir nuostatams užgožti Dievo meilę? Ar teisdamas neaptemdau santykių su kitais žmonėmis, neišveju meilės? Kai mus persmelkia Dievo meilė, imame kitaip matyti žmones, ne teisiame ir ne smerkiame, bet gailimės ir atjaučiame.
Mylėti Dievą ir mylėti artimą – koks paprastas pašaukimas ir koks nepaprastas iššūkis! Šventoji Jėzaus Teresė, Bažnyčios mokytoja, rašė: „Vien Dievo gana.“ Tą patį galime pasakyti apie iš Dievo ateinančią meilę. Užtenka ištikimai ir pilnatviškai gyventi šia meile ir tapsime šventi.
Jėzau, perkeisk mano širdį. Tavo meilė teviešpatauja mano širdyje. Padėk man atsiverti Tavo meilei, kad galėčiau ja dalytis su kitais žmonėmis. Išmokyk mane meilės paprastumo.Ps 112, 1–2. 4–5. 9; Lk 14, 25–33
Ketvirtadienis, lapkričio 5
Lk 15, 1–10
Šiandien Evangelijoje skaitome Jėzaus palyginimą apie paklydusią avelę ir pamestą drachmą. Šios paprastos istorijos atskleidžia nusidėjėlio atradimo džiaugsmu degantį Viešpatį. Kas tas piemuo, paliekantis devyniasdešimt devynias avis ir einantis ieškoti vienos nuklydusios avelės, jei ne Izraelio piemuo Jahvė? O kieno džiaugsmą vaizduoja pametusi ir suradusi drachmą moteris?
Skaitydami šį palyginimą dažniausiai save mintyse lyginame su pražuvėle avele ar pamesta drachma. Jos mums atrodo labai svarbios, nes dėl nuklydusios avelės paliekamos likusios devyniasdešimt devynios, dėl vienos pamestos drachmos naršomi visi namai… Taip, tai tiesa. Mūsų Ganytojui svarbi kiekviena avis – kiekvienas žmogus, ypač Jam rūpi pražuvėlės avys. Tačiau atminkime, kad šių Jėzaus palyginimų klausėsi ne tik muitininkai ir nusidėjėliai.
Juos Jėzus taikė fariziejams ir Rašto aiškintojams, nė iš tolo neprisileidžiantiems minties, kad jie gali būti neteisūs, pražuvę. Jėzus jiems sako: „Aš džiaugiuosi, nes atradau, ką buvau praradęs.“ Ir kviečia: „Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!“ (Lk 15, 6).
Jėzus šiuo palyginimu mums atskleidžia dangiškojo Tėvo veidą. Kad ir kas būčiau, rūpiu savo Viešpačiui. Jei esu nusidėjėlis, Jis viską mes ir eis manęs vieno ieškoti, džiaugsis suradęs ir viską man dovanos. Jei jaučiuosi eilinė pilka avelė, turiu prisiminti ir man skirtą Viešpaties kvietimą džiaugtis drauge su Juo. Netiesa, kad Piemeniui terūpi tik nuklydusioji. Jis ją sugrąžina į kaimenę, kuri vėl tampa pilna. Ar Jėzus čia nekalba apie Bažnyčią, kuri yra Jo kaimenė, kviesdamas ją į gailestingumą ir džiaugsmą?
„Kas iš jūsų… neieško pražuvusios avies, kolei suranda?“ – klausia Jėzus. Taigi Jėzus mus ragina drauge su Juo, tikruoju Ganytoju, leistis ieškoti pražuvusiųjų, nepalikti nė vieno nuklydusio, ištraukti į pinkles įkliuvusį. Ieškoti, kol rasime, kol Bažnyčia – kaimenė taps pilna. Tuomet švęsime Viešpaties gailestingumo ir džiaugsmo šventę.
Viešpatie, meldžiu, kad Tavo balsą išgirstų kiekvienas žmogus. Tegu nė vienas neatsisako Tavo gailestingumo ir neatsiriboja nuo Tavo siūlomo džiaugsmo. Tebūna viena Kaimenė ir vienas Ganytojas.Rom 14, 7–12; Ps 27, 1. 4. 13–14
Penktadienis, lapkričio 6
Lk 16, 1–8
Perskaičius šį palyginimą susidaro įspūdis, kad prievaizdas buvo vagis ir apgaudinėjo savo šeimininko skolininkus. Tačiau atidžiai perskaitę matome, kad šeimininkas kaltino prievaizdą turto švaistymu, o ne vogimu: „Tas buvo jam apskųstas, esą eikvojąs jo turtą“ (Lk 16, 1). Kas metė jam šiuos kaltinimus? Gal vienas šeimininko skolininkas, pasipiktinęs lupikiškomis palūkanomis, kurių prievaizdas reikalavo? Atlyginimą prievaizdui mokėdavo nuo skolininkams uždėtų palūkanų, tad šis prievaizdas turbūt persistengė siekdamas savo naudos.
Taigi Jėzus pasakodamas šią istoriją negyrė nesąžiningumo. Jis tik pabrėžė greitą ir protingą prievaizdo sumanymą. Šeimininkui susiruošus jį atleisti, prievaizdas norėjo užsitikrinti draugų tarp skolininkų ne vogdamas, bet sumažindamas savo atlyginimą šių naudai. Tad laimėjo visi: skolininkams buvo sumažintos palūkanos, prievaizdas užsitikrino sau vietą, jei šeimininkas jį atleistų, o šeimininkui buvo sugrąžintas geras vardas.
Taigi šiuo palyginimu Jėzus pabrėžia ne abejotiną prievaizdo moralę, bet jo apsukrumą. Kaip prievaizdas panaudojo savo pinigus žemiškai vietai sau parengti, taip ir mes turėtume protingai naudoti savo pinigus Dievo Karalystei žemėje kurti. Darydami gera vargšams bei stokojantiems šioje žemėje, pelnysime amžinąjį atlygį sau bei kitiems.
Kaip tai įvyks? Jei nešykštėsime savęs ir savo pinigų, žmonės, kurie galbūt ryžtųsi nusikaltimams ar kitokiems nuodėmingiems poelgiams, bus išgelbėti. Pavyzdžiui, mūsų dosnumas remiant darbo su jaunimu ar kaliniais programas ne tik patinka Tėvui, bet ir padeda šiems žmonėms išvengti blogų pasirinkimų. Ir mes galime būti apsukrūs su savo draugais ar šeima kreipdami juos į gera. Artimiau bendraudami su jais padėsime jiems artėti prie Jėzaus. Taigi vėl visi laimi!
Jėzau, mokyk mane savo žodžiu. Padėk man būti įžvalgiam ir apsukriam, kad užmezgęs geras draugystes kreipčiau jas Tavo Karalystės link. Trokštu ne tik pats Tave vis labiau pamilti, bet kad Tave dar labiau pamiltų ir mano draugai!Rom 15, 14–21; Ps 98, 1–4
Šeštadienis, lapkričio 7
Lk 16, 9–15
Koks tavo biudžetas šiomis dienomis? Ar planuoji savo išlaidas ir žinai, kur išleidi savo pinigus? Tiki tuo ar netiki, tačiau Jėzus nori, kad atsakytum į šiuos klausimus. Iš šių ir kitų Luko evangelijos skirsnių akivaizdu, kad Viešpats nenori, jog nerimautume dėl savo turto. Jis, žinoma, nėra nusistatęs prieš pinigus. Tačiau Jis yra tas, kuris rūpinasi kiekvienu mūsų uždirbamu pinigėliu, taigi Jam taip pat rūpi ir kaip juos išleidžiame!
Jėzus nori, kad mūsų požiūris į pinigus būtų kitoks nei pasaulio. Jis nori, kad mes neapsistotume ties „apgaulinga Mamona“. Jis nenori apšaukti mūsų melagiais ir apgavikais, bet siekia, kad suvoktume skirtumą tarp pinigų ir tikrų, Šventosios Dvasios, turtų, Dvasios, kuri veda į išganymą ir padeda mums būti pamaldiems bei ištikimiems Dievui. Jėzus žino, kad pinigai galiausiai nuvils mus, o būdami Jo akivaizdoje rūpinsimės tik tikėjimu, viltimi ir meile, o ne savo piniginėmis.
Tad koks turėtų būti mūsų požiūris į pinigus bei turtą? Kaip ir visa, ką turime šiame pasaulyje, mūsų pinigai turi būti tik įrankis, naudojamas Dievo garbei, o ne mūsų pačių tikslams. Dėkokime Dievui, kad Jis rūpinasi mumis. Mylėkime Jį dalydamiesi savo ištekliais su stokojančiais. Įneškime savo įnašą padėdami tenkinti Bažnyčios reikmes bei tikėdami, kad darome kur kas daugiau nei tik duodame pinigus. Mes dalyvaujame Dievo plane skleisti Jo Karalystę.
Tad apsvarstę tai, kaip mes naudojame savo turtą, klauskime savęs, ar mums nereikia keisti požiūrio į jį. Ar pinigus leidžiame tam, kam Dievas nori? Ar ieškojome Dievo vedimo? Gal Jis kviečia mus paremti tam tikras tarnystes ar žmones? Turi daugiau nei iš tiesų reikia tau pačiam? Galbūt Šventoji Dvasia kalbina tave atsisakyti to, kas tau atrodo svarbu. Jei, Dvasios padedamas, priimsi išmintingą sprendimą, nereiks nerimauti. Kaip dažnai sakoma: „Jūs negalite duoti daugiau nei Dievas!“
Viešpatie, padėk man žvelgti į pinigus taip, kaip Tu į juos žvelgi. Atverk mano širdį, kad dėkočiau Tau už medžiaginius palaiminimus ir nebijočiau dalytis jais su kitais.Rom 16, 3–9. 16. 22–27; Ps 145, 2–5. 10–11
Sekmadienis, lapkričio 8
1 Kar 17, 10–16
Moteris užsiėmusi ruoša. Ji renka žabus ugniai įkurti, verda skurdų valgį. Staiga išdygęs vyras paprašo puodelio vandens ir kąsnelio duonos. Moteris galėjo liepti palikti ją ramybėje, pačiam pasiieškoti duonos arba paaiškinti, kad ji pati yra vos ne vos sudurianti galą su galu vargšė. Bet ji padavė prašančiajam tai, ko jis prašė. Širdį sugniaužia prisiminus, kad ši moteris buvo ne tik visiška vargšė, bet ir našlė.
Taigi beveik nieko neturinti moteris patenkino keleivio reikmes. Jos svetingumas pranoko skurdą. Veikiausiai ši našlė nė nepagalvojo, kad už jos dosnumą bus atlyginta šimteriopai, nes keleivis buvo galingas Dievo pranašas Elijas. Jėzus pažadėjo: „Kas priima pranašą dėl to, kad jis pranašas, gaus pranašo užmokestį“ (Mt 10, 41). Jėzus brangino svetingumą, ypač rodomą Viešpačiui tarnauti atsidėjusiems žmonėms. Tad kaip buvo atlyginta šiai našlei? Jos puode niekada nesibaigdavo miltai, o ąsotis visada būdavo pilnas aliejaus: „Miltai puode neišseko nei aliejaus ąsotyje nepritrūko, kaip VIEŠPATS buvo kalbėjęs per Eliją“ (1 Kar 17, 16). Nors dėl sausros grėsė badas, moteris ir jos sūnus nuo jo buvo stebuklingai apsaugoti.
Bet našlė susilaukė ir kitokio atlygio. Susirgus ir mirus jos sūnui, atėjęs Elijas jį prikėlė iš mirties.
Šiandien valgome Viešpaties Kūną ir geriame Jo Kraują. Priimame Jėzų į savo namus, kaip našlė priėmė Eliją. Tad būkime Viešpačiui didžiai svetingi. Neatstumkime Jo, nepalikime stovinčio prie durų. Atminkime, jei Jį svetingai priimsime, jei būsime Jam dosnūs, gausime gausų atlygį: ne tik pranašo atlygį, bet ir Mesijo atlygį. Ne tik teisiojo užmokestį, bet ir dangiškojo Gelbėtojo atlygį. Jėzus ir mums sako tai, ką pasakė Zachiejui: „Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas“ (Lk 19, 9).
Jėzau, šiandien Tave priimu savo širdin. O kad ji taptų Tavo namais.Ps 146, 7–10; Žyd 9, 24–28; Mk 12, 38–44
Pirmadienis, lapkričio 9
Laterano bazilikos pašventinimas
Ez 47, 1–2. 8–9. 12
Visa gyvuos, kur tik upė tekės (Ez 47, 9).
Šiandien minime Šv. Jono bazilikos, stovinčios ant Laterano kalvos, pašventinimą. Ši bazilika seniausia iš keturių didžiųjų Romos bazilikų (kitos trys – Šv. Petro, Šv. Pauliaus ir Švč. Marijos didžioji bazilika). Vadinamąją Laterano baziliką 311 metais Bažnyčiai dovanojo imperatorius Konstantinas, nuo to meto ji laikoma visų bažnyčių motina. Iki 1309-ųjų ši bažnyčia buvo popiežių rezidencija ir iki šiol yra Romos miesto katedra. Amžiams bėgant bazilika Laterane išstovėjo nesugriuvusi ne per vieną žemės drebėjimą, gaisrą, karą. Joje iki šiol tebestovi medinis altorius, ant kurio, kaip manoma, apaštalas Petras aukojęs šv. Mišias.
Kodėl švenčiame šios bažnyčios pašventinimą? Juk bažnyčia yra daugiau nei tik pastatas. Ši akmeninė bažnyčia yra tarsi Bažnyčios, Dievo tautos, simbolis. Ji mums primena šventovę, kurios negali sugriauti stichija ar nusiaubti vandalai. Šventovę, kuri yra mumyse. „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia?“ – rašė apaštalas Paulius (1 Kor 3, 16).
Iš mirštančio Jėzaus šono ištekėjo kraujo ir vandens (plg. Jn 19, 34). Taip išsipildė pranašo Ezechielio naujosios Jeruzalės vizija. Dabar per Šventąją Dvasią iš Bažnyčios–Dievo tautos plūsta galinga gyvybę nešanti srovė. Nes mes esame Dievo šventovė ir iš mūsų gali plūsti gydanti bei visa perkeičianti Dvasios galia.
Švęsdami senos bažnyčios pašventinimo metines minime Dievo galią ir išmintį, kurią Jis atskleidžia pasauliui per Kristaus Bažnyčią. Melskimės už visuotinę Bažnyčią, kad kiekvienas jos narys būtų jautrus Dievo Dvasiai ir neliktų nė vieno Jos nepaliesto žmogaus. Melskimės, kad ir patys suvoktume, jog esame Kristaus Kūno nariai, todėl galime ir turime išvien kurti Dievo Karalystę. Jėzau, išliek gyvojo vandens visai Bažnyčiai ir kiekvienam iš mūsų. Trokštame būti gydantys Tavo įrankiai visoms tautoms.Ps 84, 3–6. 8. 11; 1 Kor 3, 9–11. 16–17; Jn 2, 13–22
Antradienis, lapkričio 10
Išm 2, 23 – 3, 9
Juk Dievas sukūrė žmogų, kad būtų nemarus, padarė jį savo amžinybės paveikslu. Bet per velnio pavydą mirtis atėjo į pasaulį, ir jo bičiuliai draugėje tai patiria (Išm 2, 23–24).
Geriausias būdas pabaigti pokalbį – prašnekti apie mirtį. Mirties tema ir mūsų visuomenėje pamažėl tapo neliečiama, daugelis žmonių jos vengia. Tačiau Šventasis Raštas kalba apie mirtį. Jame sakoma, kad tik per mirtį galime pažinti savo žmogiškąjį ribotumą. Kiekvieno žmogaus tikslas yra susijęs su Dievo jam skirtu planu. Tai yra Geroji Naujiena.
Išminties knygos autorius sako, kad Dievas mus sukūrė nemarumui. Mūsų gyvenimas yra kur kas daugiau, ne tik žemėje nugyventi metai, todėl Dievas mus geni kaip sodininkas medžio šakeles, auklėja ir drausmina kaip savo vaikus. Nors Dievo vaikams tenka pakentėti, jie nepraranda vilties: „Buvę truputį pavarginti, jie bus labai laimingi, nes Dievas juos išmėgino ir rado savęs vertus“ (Išm 3, 5).
Ar tikime Dievo pažadėtu amžinuoju gyvenimu? Ar suvokiame, kad tam gyvenimui reikia rengtis? Šv. Ambraziejus netgi parašė veikalą, kuriame aptaria iš mirties gaunamą gerą. Pasak jo, mirtis yra visuotinė kelionė – kiekvienas krikščionis nuolat keliauja. „Ši kelionė vyksta nuolat: einama iš trūnumo į negendamumą, iš mirtingumo į nemirtingumą, iš kančios į ramybę. Tad mūsų tegul neerzina žodis „mirtis“. Verčiau džiaukimės geros kelionės teikiamais palaiminimais. Mirtis yra ne kas kita kaip ydų laidotuvės ir dorybių prisikėlimas.“
Savo jėgomis neišvengsime kapo tamsos. Mūsų viltis – pats Viešpats ir ryšys su Juo. Nuo Jo priklauso mūsų būtis ir gyvenimas. Tad kasdien mirkime sau, kad vis labiau priklausytume gyvybės ir gyvenimo Viešpačiui. Atminkime – amžinasis gyvenimas yra kiekvieno krikščionio paveldas. Išties galime savo gyvenime atpažinti Dievo veikimą. Jei pasitikime Juo ir Jo pažadais, mūsų neužkariaus šis pasaulis ir gerai pasiruošime iškeliavimui iš jo.
Viešpatie Jėzau, keliu į Tave savo širdį. Trokštu kartu su Tavimi kasdien mirti ir prisikelti, kad jau dabar, paragavęs tikrojo gyvenimo, gebėčiau trokšti juo skonėtis amžinybėje.Ps 34, 2–3. 16–19; Lk 17, 7–10
